Antipsichiatrija: judėjimas, verčiantis keisti psichiatriją(1)

Neseniai Lietuvos internetinėje erdvėje pradėjo veikti antipsichiatrijos vardu pavadinta svetainė. Ji supažindina su judėjimu, kuris žinomas visame pasaulyje.   Antipsichiatrijos judėjimą išpopuliarino keturi didieji mąstytojai: Michelis Foucault Prancūzijoje, R. D. Laingas Didžiojoje Britanijoje, Thomas Szaszas JAV ir Franco Basaglia Italijoje. Jie gynė nuomonę, kad asmeninė tikrovė ir laisvė nepriklauso nuo jokio normalumo apibrėžimo, kurį bando primesti oficialioji psichiatrija.

Reklama

 Psichiatrija, kaip būdas nuslopinti pasipriešinimą

Tikru šio judėjimo šaukliu laikomas Thomas Szaszas iš JAV, kuris tyrinėjo psichikos ligą supantį socialinį kontekstą. Jis, paskirtas dirbti Niujorko valstybiniame universitete, 1957 m. parašė savo paveikiausią straipsnį „Psichikos ligos mitas“. Trejus metus jį atsisakė spausdinti mažiausiai šeši psichiatrijos žurnalai, įskaitant „American Journal of Psychiatry“ („Amerikos psichiatrijos žurnalas“), kol galiausiai 1960 m. publikavo „American Psychologist“ („Amerikos psichologas“). Kadangi antipsichiatrijos judėjimas jau buvo įsibėgėjęs, šis straipsnis tapo jo perkamiausios knygos „Proto ligos mitas“ pagrindu. Toje knygoje jis pavartojo tą patį pavadinimą ir šūkį, aplink kurį susibūrė antipsichiatrijos judėjimo dauguma. Knygoje teigiama: „Psichiatrija yra nusikaltimas žmonijai. Tai nėra medicina“.

Žinomas Sovietų Sąjungos disidentas Vladimiras Bukovskis rašė: „Antipsichiatrai“ teigia: „Psichiatrijos mokslo turinį sudaro revoliucinės pasąmonės nuslopinimas valstybės vardu; psichiatrijos istorija yra istorija metodų, kuriais visuomenė pasiekdavo, jog išnyktų psichinio pasipriešinimo viešpataujančioms gyvenimo sąlygoms formos“. Sutikite, kai kategorijos tokios amorfiškos, o „psichiatrijos mokslo mokyklų“ esama daugybės, tai visiškai įmanoma, jog neteisėtai išsiplėstų psichiatrijos kompetencija. Juoba kad vienos ar kitos valstybės totalitarinio režimo praktikuojamo „socialinio užsakymo“ sąlygomis psichiatrijos normos ribas nustato veikiau momentinė nei mokslinė ar istorinė būtinybė (palyginkite su „antipsichiatrais“: psichiatrija, vykdydama klasinės visuomenės užsakymą, revoliucionierius visada paversdavo psichopatais).  SSRS psichiatrija, kaip baudžiamoji priemonė, naudojama kaip tik todėl, kad kitamintystė (žinoma disidentijos prasme) sąmoningai traktuojama kaip psichiatrinė problema.“

 Atsiribojo nuo klaidų

 Žlugus Sovietų Sąjungai Lietuvos psichiatrai atsiribojo nuo ankstesnių klaidų. Yra toks oficialus dokumentas : „1991 m. Lietuvos Psichiatrų Asociacijos valdybos pareiškimas dėl piktnaudžiavimo psichiatrija esant Lietuvai inkorporuotai į SSRS“. Jame rašoma: „Lietuvos Psichiatrų Asociacijos valdyba, įvertinusi psichiatrijos tarnybos veiklą tais dešimtmečiais, kai Lietuva buvo inkorporuota į TSRS, pripažindama, kad tuomet atsirado ir ligi šiol išlieka visuomenės nepasitikėjimas psichiatrija, pareiškia:  1.Psichiatrijos tarnyba, kaip ir daugelis kitų visuomenės gyvenimo sričių, Lietuvos okupacijos laikotarpiu buvo verčiama tarnauti egzistavusiai sistemai. Tuo metu sovietinėje psichiatrijoje naudoti psichikos sutrikimų diagnostiniai kriterijai, administracinių ir politinių - represinių institucijų savivalė ir įstatymais reglamentuota

psichiatrų veikla sudarė sąlygas piktnaudžiauti psichiatrija ir pažeidinėti žmogaus teises. Dėl šių priežasčių nukentėdavo piliečiai, kurie savo pasisakymais arba veikla neįtikdavo ideologinei ir administracinei sistemai.“

 Antipsichiatriją gimdė medicinos panaudojimas politiniais tikslais. Ji buvo  represinė psichiatrija - kovos su politiniais priešininkais metodas. Vadinasi, valstybės pareigūnai vykdė nusikalstamą veiką, kai su egzistuojančios valdžios priešininku tiesiogiai fiziškai susidorojama psichiatrijos priemonėmis arba jis žiniasklaidoje nušviečiamas kaip psichikos ligonis.

Itin plačiai psichiatrija piktnaudžiauta Sovietų Sąjungoje, kai buvo įkurtos specialios gydyklos nepatenkintiems režimu ir kovojantiems su juo asmenims priverstinai laikyti ir kalinti. Vienoje jų Kaliningrado srityje kalintas žinomas disidentas Petras Cidzikas, gydytojas A. Statkevičius. Romas Kalanta taip pat po tarybinių psichiatrų konsiliumo buvo pripažintas psichikos ligoniu, siekiant sumenkinti jo autoritetą tarp naujų laisvės kovotojų. Su piktnaudžiavimu psichiatrija kovojo ir tebekovoja tarptautinė organizacija – Amnesty International.

Remiasi egzistuojančiais trūkumais

Nors tai jau istorija, bet antipsichiatrijos judėjimas yra gyvas, jo organizacijų yra visame pasaulyje, ypač dar totalitarinėse valstybėse. Jis remiasi objektyviais ir subjektyviais psichiatrijos trūkumais. Pagrindiniai priekaištai yra šie:

- "Kalėjimo režimas" psichiatrijos ligoninėse.

-  Specializuotose ligoninėse pacientų segregacija.

-   Psichikos ligonių žmogaus teisių atėmimas.

-   Psichiatrijos kaip policininkų intervencija į visuomenės gyvenimą.

-    Subjektyvi diagnostika ir neaiški plėtra.

-    Jokių objektyvių psichikos sutrikimų nustatymo metodų.

-     Patologijos klasifikavimas yra subjektyvus.

-     Psichiatrų farmakoterapija - ne tiek gydymas, kiek bandymas stabdyti asmens vystymąsi.

 Apibendrinant dabartinį antipsichiatrijos judėjimą galima manyti, kad psichologiškai šis judėjimas yra protesto reakcija tų žmonių, kurie patyrė rimtą moralinę ir materialinę žalą nuo psichiatrų veiklos. Psichopatologiniu aspektu - tai reakcija psichiškai nesveikų žmonių, kurie kategoriškai neigia savo ligą. Sociologiniu aspektu tai nuolatinis visuomenės požiūris į psichiatriją kaip visų nestandartinio mąstymo ir elgesio žmonių visuomeninės kontrolės priemonę. Filosofiniu aspektu antipsichiatrija - klinikinės tikrovės neigimas: psichikos ligos – tai mokslinė mitologija.

Poreikis keistis

Šis judėjimas privertė keisti ir pačią psichiatriją. Nenoriu kalbėti apie paties mokslo raidą – tai specialistų reikalas, galiu tik pažymėti jos socialinius poreikius.

Visų pirma būtina humanizuoti pačią psichiatriją, pripažįstant gydomą pacientą visateisiu žmogumi. Antra, būtina sukurti gyvenimiškas sąlygas ligoniams, nepaverčiant ligoninių „fabriku“ ar kalėjimu. Trečia, pas mus dar vis nėra išvystyta resocializacija, t. y. pagydytas pacientas "nešioja lipduką" ir negali integruotis į visuomenę. Dar vienas, nors ne paskutinis, bruožas – psichikos ligų pripažinimas normalia liga, kas moksliškai vadinama destigmatizavimu. Kaip pažymi Pasaulio sveikatos organizacija, po kelių dešimčių metų psichikos sveikatos sutrikimai taps viena iš didžiausių žmonijos problemų. Reikia ruoštis.

Dr. Vytautas Valevičius