Ankstyvame amžiuje patiriamas stresas gali turėti neigiamą poveikį smegenims

Vaikystėje patiriamas stresas gali turėti dvejopą poveikį: labai nedidelis streso kiekis gali motyvuoti vaiką siekti geresnių rezultatų mokykloje, adaptuotis, tačiau chroniškas, ilgai užsitęsęs stresas, sukurtas skurdžių gyvenimo sąlygų, priežiūros trūkumo ar fizinės prievartos, besivystančiam organizmui gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį.

Viskonsino-Medisono universiteto mokslininkų komanda pademonstravo, kad ilgalaikis stresas, patiriamas ankstyvame amžiuje, gali būti kaltas dėl pakitimų vaiko smegenų dalyse, atsakingose už mokymąsi, atmintį, streso valdymą ir emocijas. Šie pakitimai gali būti siejami su neigiamu poveikiu elgsenai, sveikatai, nesugebėjimu prisitaikyti prie socialinių normų, netgi su gyvenimo partnerio pasirinkimu suaugus.

„Kol kas mes neturime visiškai aiškaus paaiškinimo, kodėl patirtis, įgyta būnant 2, 3, 4 metų amžiaus, daro įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui, – sako studijos autorius, psichologijos profesorius Seth Pollak. – Visgi, ankstyvas stresas yra siejamas su polinkiu į depresiją, nerimą, širdies ligas, vėžį, sunkumais mokykloje ir profesiniame gyvenime. Atsižvelgiant į tai, kokią reikšmę toks streso poveikis turi visuomenės gerovei, labai svarbu suvokti, kuriai smegenų daliai šios emocijos daro didžiausią įtaką ir imtis atitinkamų veiksmų“.

Tyrimą atlikusi mokslininkų komanda dirbo su 128 maždaug 12 metų amžiaus vaikais, patyrusiais fizinę prievartą, atstumtais tėvų arba gyvenančiais socialinės rizikos šeimose. Tyrėjai su vaikais ir jų globėjais atliko interviu, kuriais siekė sudokumentuoti vaikų elgsenos problemas, kurios vėliau buvo siejamos su vaikų patiriamu stresu. Taip pat buvo daromos tyrime dalyvavusių vaikų galvos smegenų MRI nuotraukos, daugiausiai dėmesio skiriant dviem sritims – hipokampui ir migdoliniam kūnui, kadangi šios sritys yra atsakingos už emocijas ir streso apdorojimą. Nuotraukos buvo lyginamos su vaikų, kasdieniame gyvenime patiriančių labai mažai streso, galvos smegenų MRI nuotraukomis.

Jamie Hanson ir Seth Pollak vadovaujama komanda kiekvieno vaiko smegenų nuotraukoje rankiniu būdu apibrėžė hipokampą ir migdolinį kūną ir apskaičiavo jų apimtis. Susumavus gautus rezultatus tyrėjai nustatė, jog kiekvieną dieną chronišką stresą patiriančių vaikų migdoliniai kūnai yra mažesni nei streso nepatiriančių vaikų. Taip pat vaikų, gyvenančių socialinės rizikos šeimose arba patiriančių fizinę prievartą hipokampu vadinama smegenų sritis – gerokai mažesnė, nei turėtų būti jų amžiaus vaikams.

Mokslininkai teigia, jog elgesio problemos vėlesniame gyvenime gali būti siejamos su smegenims besivystant susiformavusiomis mažesnėmis smegenyse esančiomis hipokampo ir migdolinio kūno sritimis.

Tyrimo rezultatai pristatomi mokslo žurnale „Biological Psychiatry“.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.

Parengta pagal: https://www.sciencedaily.com/releases/2014/06/140627133107.htm