Algimantas Čekuolis: „Šią dieną lyginkime su vakarykščia, o ne su savo norais“

„Išbandymą laisve išlaikėme, ir tai padarėme patys. Esame Europos Sąjungos, NATO nariai. Kada gi išmoksime įvertinti tai, ką pasiekėme? Gyvenimas prieš 23 metus, tik atgavus nepriklausomybę, nuo dabartinio skyrėsi kaip naktis nuo dienos. Žinoma, turime problemų – energetinę priklausomybę, korupciją ir liguistą nepasitikėjimą savimi. Bet man priimtinas optimistinis požiūris – kažkodėl turiu labai stiprią nuojautą, kad anksčiau ar vėliau neišvengiamai į gera keisis ir šie dalykai“, – interviu „Vakarų Lietuvos medicinai“ teigė rašytojas, žurnalistas ir vyriausias pasaulyje televizijos laidų vedėjas Algimantas Čekuolis.

Reklama

Pokalbyje su Algimantu Čekuoliu palietėme įvairias temas – nuo valstybėje vykstančių permainų, kai kurių šiuolaikinio lietuvio pasaulėžiūros ypatumų  iki emigracijos ir sveikatos apsaugos sistemos aktualijų.

Pirmadienį švęsime kovo vienuoliktąją. Po Nepriklausomybės atkūrimo praėjo 23 metai. Vieni sako, kad per tuos 23 metus daug nuveikta, valstybė tapo daug stipresnė. Vis dėlto esama ir daugybės skeptikų, sakančių, kad aplink tik vagys, sovietmečiu buvo geriau ir panašiai.

Sveikinu visus Jūsų portalo lankytojus su kovo 11-ąja. Noriu pasidžiaugti, kad istorija eina savo keliu. Po dviejų okupacijų – 170 metų buvimo carinėje Rusijoje, ir 50-ies – Sovietų Sąjungoje, pasiekta labai daug. Esame nepriklausomi, o mūsų nepriklausomybė garantuota. Esame NATO nariai, kurios penktasis punktas skelbia – vienos NATO šalies užpuolimas lygus viso aljanso užpuolimui. Už tai mokame kuklią duoklę – mūsų vyrukai dirba Afganistane ir dar kai kur. Tai labai nedidelis mokestis už garantiją ginti Lietuvą, jeigu ji būtų užpulta.

Jei kalbėtume apie ekonomiką, tik nemokantis iki trijų suskaičiuoti mulkis gali lyginti esamą situaciją su sovietmečiu. Pažiūrėkite, kaip gyvename, kokiais automobiliais važinėjame, kaip rengiamės, kaip ir kur keliaujame. Kai kas sakytų – palaukit, svarbu ne vien materialinė gerovė. Jie būtų teisūs. Šiandien neturime nei spygliuotos vielos ant mūsų sienų, nei kulkosvaidžių. Esame laisvi keliauti, laisvi pasirinkti, kur ir kaip gyventi. Daugelis Lietuvoje neįvertina taip sunkiai iškovotos laisvės.

Emigraciją politikai viešojoje erdvėje mėgina vaizduoti kaip grėsmę šaliai. Iš tiesų emigraciją galima suvokti kaip šalyje esančių problemų – menko darbo užmokesčio, neteisybės, kurios dar daug įvairiose valstybės gyvenimo srityse, kitų negatyvių reiškinių pasekmę. Jeigu žmogus pasirenka gyventi kitoje šalyje, matyt, jam ten geriau?

Nespjaukime į šulinį, iš kurio gali tekti patiems gerti. Nespjaukime į emigrantus. Nedarbas būtų daug didesnis, jeigu Lietuvoje nerandantys sau tinkamo darbo žmonės nebandytų jo pasiieškoti kitur. Patikėkite, problemų būtų daugiau.

Emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai padarė litą stipria valiuta. Sustiprino ir toliau stiprina šalies ekonomiką. Daugelis emigrantų investuoja Lietuvoje – čia jie perka ir statosi namus, įkuria verslus. Grįžta su Lietuvai svarbiomis žiniomis, kitokiu požiūriu. Žinoma, dalis emigrantų Lietuvai pradings. Bet ne skaičiai esmė. Yra senas geras posakis – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Jis teisingas. „Nokia“, 6 mlrd. vertės verslą, įkūrė trys suomiai reemigrantai. Anksčiau ar vėliau kas nors panašaus nutiks Lietuvoje. To siekia daugelis lietuvių emigrantų ir kam nors turėtų pavykti. Žmonės išmoksta, grįžta ir tai, ką išmoko, daro Lietuvoje. Nelabai daug kol kas. Bet kai šalis išmoks geriau tvarkyti savo mokesčių sistemą, savo energetikos sistemą, reemigrantų daugės. Gal nebebus rengiama kvailų referendumų, kuriame daržus ravinti močiutė turi nuspręsti – reikia šaliai atominės energijos, ar ne.

Daugelis mieste gyvenančiųjų nebeapsikenčia dėl išpūstų išlaidų šildymui. Dėl išlaidų energetikai kenčia ir verslas. Jeigu politikai imtųsi ryžtingesnių veiksmų energetikoje – renovacijos, kitų energijos šaltinių  paieškos ir vystymo – padėtį būtų galima pakeisti. Kas trukdo?

Tie, kurie suinteresuoti monopolinėmis kainomis parduoti dujas. Bet dar didesnis priešas – mūsų pačių kvailumas. Deja, nuo jo nėra nei vaistų, nei skiepų. Buvome taip ilgai prispausti, kad dabartine laisve, referendumais piktnaudžiaujame. Tai neišvengiama priespaudos pasekmė. Vienintelis gydytojas – laikas. Ir mes patys. Kiek pastangų įdėsime, tiek ir turėsime. Kelias nėra greitas, nėra paprastas. Bet jis veda gera kryptimi.

Norėčiau aptarti ir sveikatos priežiūros temą. Kaip saugote sveikatą? Pavyzdžiui, ar skiepijatės?

Žinoma, skiepijuosi. Esu tikras, kad skiepų dėka per daugelį metų išvengiau ne vienos ligos būdamas tiek Afrikoje, tiek Afganistane, tiek Lietuvoje. Jeigu ne skiepai, vargu ar dabar su jumis kalbėčiausi. Kai buvau sužeistas Afganistane, neturėjau jokios baimės, kad susirgsiu stablige. Turiu tris skiepų pasus – į vieną per gyvenimą atliktos vakcinos paprasčiausiai netilpo.

Kaip vertinate dabar madingus antivakcininius judėjimus?

Kvailystė. Tai tamsūs žmonės, tų pačių skiepų dėka niekada nematę raupų, poliomielito ir kitų baisių ligų. Jeigu būtų matę nors vieną raupais susirgusį žmogų, apie skiepus kitaip pradėtų galvoti.

Bet kodėl XXI – mokslo ir technologijų amžiuje internetu taip plinta įvairios sąmokslo teorijos, tarp jų - apie skiepų žalą?

Paprastas dalykas – tai yra laisvės ir pasiekimų šalutinis poveikis, išvirkštinė pusė. Internetas yra puiki terpė sklisti mokslui, pažangai, žinioms. Bet lygiai taip pat lengvai internetu sklinda ir kvailystės. Jas „pasigauna“ atitinkamos pasaulėžiūros žmonės. Dabar apie vakcinacijos naudą ir žalą sprendžia nebe gydytojas ir mokslininkas, bet, su visa pagarba, medkirtys iš Pumpėnų kaimo. Geriau jis kalbėtų apie miško kirtimą, o skiepų temą paliktų daktarams.

Vakcinacijos apimtys visoje Europoje mažėja. Dėl to atgimsta seniai pamirštos ligos. Internetas – tai tik komunikacijos kanalas, kuriuo sklinda informacija. Vien tik jis negali būti antivakcininių judėjimų populiarumo priežastis?

Suprantama, kodėl mažėja. Skiepų dėka sumažėjo mirtinų užkrečiamųjų ligų. Kas iš mūsų matė poliomielitu, raupais sergantį žmogų? Tikriausiai retas kuris. Todėl galvojama – niekas aplinkui nesirgo ir neserga, kam dar čia tie skiepai? Idėja, kad skiepai reikalingi ne pacientui, bet farmacininkų pelnams, nemąstančiam žmogui atrodo labai patraukli.

O Afganistane skiepai vertinami. Žmonės laidojami labai negiliai, gyvuliukai paliekami tiesiog ant žemės. Kanalizacijos vamzdžiai, jeigu jie iš viso yra, veda į dykumą. Čia išpilami kanalizaciniai vandenys. Vėjas susidariusias medžiagas parneša atgal į gyvenvietes. Infekcinių ligų labai daug, o skiepai – puikus būdas apsisaugoti.

Lietuvoje, kurioje oras ir vanduo daugeliu atžvilgiu yra švarus, galbūt kai kas gali apsieiti ir be vakcinos. Kol nėra epidemijos.

Ar Jūsų gyvenime daug streso? Ar turite kokius nors jo įveikimo būdus?

Stresas – natūralus dalykas ir reikalingas. Bet jeigu jo per daug, jis gali tapti labai žalingas, net mirtinas. Todėl jo įveikimo būdus, žinoma, turiu. Pasivaikščioti po parką, vakare išgerti vandeniu atskiesto viskio. Vasarą, rudenį stengiuosi nepraleisti progos pagrybauti. Einu į koncertus, kiną. Pažiūriu televizorių – bet kokį niekalą. Kartais renkuosi tiesiog nieko neveikimą. Kuomet žmogus ilsisi, dykaduoniauja, jo smegenys vis tiek dirba – laisvomis apsukomis, kaip automobilio variklis.

Kaip vertinate mūsų sveikatos priežiūros sistemą?

Manau ji visai nebloga. Žinoma, yra problemų, bet gydymo galimybės daug platesnės, jeigu lygintume su nepriklausomybės pradžia. Tai rodo ir pailgėjusi vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė. Bet visada bus nepatenkintų ne tik sveikatos sistema, bet ir visu kuo. Mūsų žmonės nelygina šios dienos su praėjusia. Ši diena telyginama su savo norais. Dažnai mąstoma –  „noriu turėti mersedesą, namą, keliauti. Bet negaliu. Dėl to kaltas ne aš, bet valdžia.“ Parduotuvėse pilna visko. Reklama siūlo kuo daugiau pirkti, vartoti. O žmogus negali viso to nusipirkti  ir jaučiasi nuskriaustas. Žmogus nelygina to, ką turi, su praeitimi. Telygina su savo norais.

Mūsų medicinoje plačiai paplitę neformalūs pacientų atsiskaitymai gydytojams. Vieni juos vadina dovanėlėmis, kiti kyšiais. Kaip manote, ar Lietuvai pavyks atsisakyti tokios praktikos, o gal jos nereikia atsisakyti?

Kai gydytojas ima dovanėlę, tai pats švelniausias nusižengimas. Kai ima policininkas, teisėjas – daug blogiau. Beje, buvęs Latvijos prezidentas gydytojas Valdis Zatleris yra prisipažinęs, kad imdavo dovanas iš pacientų. Tai ne pati didžiausia blogybė.

Paskutinis klausimas. Gal galėtumėte atskleisti paslaptį, kaip išlikti darbingam ir šviesiam, būnant 81-erių?

Bernardas Šo (airių dramaturgas. – Red.) išlaikė labai aiškų ir šviesų protą būdamas 90-ies. Yra daug tokių žmonių. O būdas tėra vienas: nesnausti ir nenuobodžiauti, visuomet turėti veiklos. Kiekvienas nenaudojamas organas atrofuojasi ir apmiršta. Paprastas dalykas – peilis, jeigu nenaudojamas, surūdija. Smegenys turi dirbti, spręsti užduotis, o svarbiausia – reikia turėti toli į priekį siekiančius tikslus. Aš netrukus sulauksiu 82 m., bet žinau, ką darysiu 2014, 2015 metais. Tai signalas mano organizmui – dar negalima mirti. Ir jis vykdo. Siunčiu tą signalą ne dėl mirties baimės – tiesiog jaučiu, kad dar galiu šį tą nuveikti.

Dėkoju už pokalbį.

Mindaugas Savickas