Agresyviu vairavimu ir dideliais alkoholio kiekiais lietuviai naikina nuobodulį
Lietuviai rizikingu elgesiu, pavyzdžiui, rizikingu vairavimu ar alkoholio vartojimu, bando panaikinti nuobodulį, kuris atsiranda dėl nuo mažens diegiamo požiūrio. Tuo įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Aistė Pranckevičienė.
„Galbūt įtakos turi nuobodulys ir įspūdžių siekimas, kai gyvenime yra labai daug rutinos arba žmonės nėra išmokę gauti pasitenkinimo ir įspūdžių kitais būdais. Žmogus iš esmės yra labai smalsi būtybė. [...] Jam reikia nuolatinio sužadinimo. Jeigu jo aplinkoje trūksta, žmonės ima drastiškais būdais ieškoti“, – LRT Radijui sako A. Pranckevičienė.
Tos pačios katedros lektorė dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė laikosi kitos nuomonės. Ji yra įsitikinusi, kad lietuviams tiesiog būdinga savinaika, o rizikingas elgesys – bendras ir reikalingas visų žmonių bruožas.
Rizikingas elgesys skatina žmonijos vystymąsi
Anot K. Žardeckaitės-Matulaitienės, rizikingas elgesys yra toks, kuris gali sukelti neigiamas pasekmes tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus sveikatai ir padidina ankstyvos mirties riziką. Ji priduria, kad rizikingas elgesys taip pat gali turėti neigiamų pasekmių visuomenės nariams. Kaip pavyzdį ji pateikia rizikingą vairavimą, dėl kurio gali žūti ne tik vairuotojas.
„Rizikingam elgesiui priskiriamas rūkymas, alkoholio vartojimas, savižudiškas elgesys, rizikingas vairavimas. Jie galbūt gali tiesiogiai nesukelti mirties, tačiau gali paveikti žmogaus sveikatą ir tai gali liūdnai baigtis“ – sako K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
Jos teigimu, rizikingas elgesys – trečioji mirties priežastis Lietuvoje, o, žvelgiant į 15–45 metų amžiaus žmonių mirčių statistiką, – pirmoji. Ypač dažnai, anot K. Žardeckaitės-Matulaitienės, dėl rizikingo elgesio miršta vyrai, tačiau ji prideda ir tai – rizikingas elgesys žmogui reikalingas, nes tokiu būdu atrandami nauji dalykai.
„Jeigu žmonės nerizikuotų, žmonija nesivystytų. Vadinasi, žmogui reikia turėti polinkį rizikuoti. Kalbėdami apie priežastis, kurios lemia rizikingą elgesį, negalime rasti vieno atsakymo, nes tai – biologinės, psichologinės, socialinės, kultūrinės priežastys“, – akcentuoja VDU lektorė.
Senėdami rizikuojame vis rečiau
K. Žardeckaitės-Matulaitienės tvirtinimu, biologinės priežastys lemia, kad polinkį rizikuoti atsinešame gimdami, tik skiriamės tuo, kiek esame linkę tai daryti. Jos aiškinimu, tai susiję su mūsų nervų sistemos ypatumais ir smegenų veikla – išreikšta ekstraversija pasižymintys žmonės paprastai turi didesnį polinkį rizikuoti ir taip pat didesnį poreikį įvairiems įspūdžiams.
„Taip pat tai susiję su cheminių medžiagų balansu smegenyse – vadinamųjų neurotransmitorių kiekis smegenyse lemia, kiek būsime imlūs naujovėms, norėsime išbandyti naujus dalykus, kaip greitai pajusime grėsmę“, – nurodo K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
Ji priduria, kad polinkis rizikuoti keičiasi augant, nes jį nulemia ir smegenų branda – vaikai paprastai turi didesnį polinkį rizikuoti nei suaugę žmonės, nes, vystantis smegenims ir įgyjant patirties, išmokstame adekvačiau įvertinti rizikos pasekmes.
„Vieni žmonės patirtį įvertinti riziką įgyja greičiau, kiti – lėčiau. Tai netgi susiję su biologinėmis struktūromis, bet pervertinti biologinių priežasčių reikšmės nereikėtų. Iš esmės žmogus visą laiką egzistuoja kontekste – turėdamas polinkį elgtis rizikingai, galiu pasirinkti būdus, kaip tą polinkį realizuosiu“, – pabrėžia K. Žarderckaitė-Matulaitienė.
Išsiskiriame ne tik savižudybių skaičiumi
Kolegei antrina ir A. Pranckevičienė. Jos teigimu, polinkį rizikuoti nulemia ir tradicijos, socialiniai aspektai. Dėl savo socialumo, tvirtina VDU lektorė, žmogus koreguoja savo elgesį pagal visuomenę, kurioje susiklosčiusios normos, koks elgesys priimtinas, kiek jis patrauklus.
„Per viešąją komunikaciją gauname žinutes, kaip derėtų elgtis ar nesielgti. Nusistovėjusios taisyklės, elgesio priimtinumas sukuria sąlygas rizikingam elgesiui. Pavyzdžiui, tipiškai alkoholio vartojimas mūsų šalyje susijęs su įvairiomis švenčių tradicijomis. Švenčių šventimas lygus alkoholio vartojimui, nesveiko arba didelio kiekio maisto vartojimui“, – sako A. Pranckevičienė.
Jos aiškinimu, tokį požiūrį ir tradicijas perimame nuo pat mažens – vaikai mato, kiek koks nors elgesys priimtinas šeimoje ar kitoje aplinkoje. Tokiu būdu elgesio vaikai tiesiog išmoksta. „Kartais tai daroma sąmoningai, kartais – ne. Kad žmogus vėliau, paaugęs, galėtų atsiriboti nuo nepriimtinų normų, jis turėtų dėti daug daugiau pastangų“, – nurodo A. Pranckevičienė.
LRT Radijo pašnekovės mini, kad Lietuva, skirtingai nei yra manoma, išsiskiria ne tik savižudybių skaičiumi. Aukštas pozicijas užimame ir nužudymų, autoįvykių, alkoholio vartojimo statistikoje. A. Pranckevičienė svarsto, kad situaciją galima būtų įvardyti kaip šiek tiek geresnę nebent nesaugių lytinių santykių srityje.
„Labai smarkiai neišsiskiriame iš Europos konteksto [...], bet vis dėlto tai yra problema, nes, remiantis statistika, net 20 proc. visų nėštumų baigiasi nėštumo nutraukimu. Tai rodo, kad jie nebuvo planuoti ar apgalvoti. Pagal statistiką, net 43 proc. jaunų žmonių nurodė per paskutinius metus turėję nesaugių lytinių santykių su atsitiktinių nauju partneriu ir nenaudoję jokių apsaugos priemonių“, – teigia A. Pranckevičienė.
K. Žardeckaitė-Matulaitienė: lietuviams būdinga savinaika
Anot K. Žardeckaitės-Matulaitienės, rūkymas ar narkotikų, alkoholio vartojimas yra laikomas pasyvia agresijos forma, nukreipta prieš save, todėl tokie veiksmai gali būti suvokiami kaip savinaika. Ji įvardija, kad pirmosios dvi mirties priežastys Lietuvoje – širdies kraujagyslių ligos ir vėžys.
„Tabakas, alkoholio vartojimas yra vienas iš gyvenimo būdo veiksnių, kuris yra susijęs su didesniu minėtų ligų sergamumu ir galėtų būti koreguojamas. Taigi mūsų tautiečiai, tai žinodami, norėdami rūpintis savo sveikata, neturėtų tuo užsiimti arba bent jau turėtų sąmoningai valdyti suvartojamus kiekius, tačiau jie to nedaro. Vadinasi, mintis apie netiesioginį būdą save sužlugdyti veikia mūsų aplinkoje“, – daro išvadą K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
Jos tvirtinimu, tokio žalingo elgesio priežasčių yra daug. Iš dalies tai gali būti nulemta psichologinių aspektų, kad žmogus nesuvokia ilgalaikių pasekmių, todėl pasiduodama trumpalaikiam malonumui. K. Žardeckaitė-Matulaitienė taip pat teigia, kad įtakos turi socialinė aplinka, kuri skatina alkoholio, tabako vartojimą ir jį susieja su teigiamomis pasekmėmis.
„Jeigu pasižiūrėtumėte, kokios demonstruojamos reklamos, tai tipiškai tokioje reklamoje vaizduojama draugų kompanija, visiems labai smagu. Toks jausmas, kad, šalia nesant buteliui, draugų kompanijos nebus. Slapta nešama tokia žinutė“, – tikina K. Žardeckaitė-Matulaitienė.
A. Pranckevičienė: savinaika lietuviams nebūdinga – tokios tradicijos
Su K. Žardeckaite-Matulaitiene nesutinka A. Pranckevičienė, kuri tvirtina nežvelgianti į Lietuvos situaciją taip pesimistiškai ir netikinti, kad lietuviams būdinga savinaika. Jos nuomone, tokį žmonių elgesį labiau lemia perimtos kultūrinės tradicijos, kurios tiesiog nėra iki galo įsisąmonintos.
„Galbūt įtakos turi nuobodulys ir įspūdžių siekimas, kai gyvenime yra labai daug rutinos arba žmonės nėra išmokę gauti pasitenkinimo ir įspūdžių kitais būdais. Žmogus iš esmės yra labai smalsi būtybė. [...] Jam reikia nuolatinio sužadinimo. Jeigu jo aplinkoje trūksta, žmonės ima drastiškai būdais ieškoti“, – sako A. Pranckevičienė.
Jos nuomone, toks nuobodulys gali atsirasti ir dėl netinkamai pasirinktos profesijos. LRT Radijo pašnekovės pastebėjimu, Lietuvoje dažnai skatinama pasirinkti saugią profesiją, kuri garantuotų pajamas, nors žmogus galbūt norėtų pasirinkti rizikingesnę darbo sritį.
„Manau, kad nuo pat mažens vaikams skiepijamas per didelis atsargumas. [...] Raginama rinktis saugius santykius. Kartais išgirsti iš klientų – mano vyras manęs nemuša. Tai yra vienintelė priežastis ir to užtenka, kad būtų galima gyventi su tuo vyru. Visa tai veda į nuobodulį, rutiną kasdienybėje, kuri skatina iš jos bėgti, vartojant narkotines medžiagas, greitai vairuojant ar įsitraukiant į rizikingus santykius“, – tvirtina A. Pranckevičienė. Tačiau ji pabrėžia – šie pamąstymai tėra hipotezės.
Agnė Kairiūnaitė,
Susiję straipsniai
