10 Lietuvoje labiausiai paplitusių mitų apie vandenį ir nuotekas

Vanduo bei jo vartojimas – kasdienybės dalis, tačiau apie vandenį ir jo kelią sklando nemažai mitų, kurie klaidina visuomenę. Klaidingi įsitikinimai kenkia gamtai, žmonių sveikatai ir piniginei. Gegužės 5 d. minimos vandentvarkos dienos proga didžiausia šalyje vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ surinko 10 Lietuvos visuomenėje paplitusių klaidingų įsitikinimų, susijusių su geriamuoju vandeniu ir nuotekomis ir juos paneigė.

Reklama

Surinkti į vieną vietą dažniausiai pasitaikančius mitus „Vilniaus vandenis“ paskatino šiemet atlikta visuomenės apklausa, kuri atskleidė, kad didžioji dalis gyventojų nesupranta, kokią įtaką jų veiksmai daro aplinkos, ypač vandens telkinių taršai. Apklausos duomenimis, tik 44 proc. gyventojų rūpinasi, ką pila į klozetą ar kriauklę, nes supranta savo elgesio pasekmes. Žinių trūkumas ypač pastebimas tarp jaunimo.

„Šios apklausos rezultatai parodo, kad Lietuvoje labai trūksta švietimo geriamojo vandens, nuotekų ir kitais vandentvarkos klausimais. Įprasta manyti, kad už geriamąjį vandenį ir į aplinką išleidžiamų nuotekų švarą yra atsakingos tik vandentvarkos įmonės. Tačiau vanduo – ekosistemos, kurioje dalyvauja ir gyventojai bei verslas, dalis. Tad kuo daugiau žmonės žinos teisingų faktų apie vandenį, tuo švaresnis bus mūsų geriamasis vanduo ir mūsų aplinka“, – sako Marius Švaikauskas, „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius.

Pasak jo, vienas didžiausių mitų, su kuriuo kasdien susiduriama, – įsitikinimas, kad mineralinis vanduo plastikiniuose buteliuose yra sveikesnis už vandenį iš čiaupo, nes parduotuvėse parduodamas vanduo - praturtintas mineralinėmis medžiagomis.

„Mūsų tyrimai rodo, kad yra atvirkščiai. Vandens iš čiaupo mineralizacija maždaug dvigubai pranoksta daugelio žinomų prekės ženklų negazuoto mineralinio vandens iš parduotuvės mineralizaciją. Tad klaidingas įsitikinimas ne tik neigiamai atsiliepia žmonių piniginei (vanduo iš čiaupo yra 300 kartų pigesnis), bet ir gamtai, nes mineralinio vandens buteliukuose gamyba reikalauja daugiau energijos išteklių ir jį vartodami gyventojai sugeneruoja daugiau šiukšlių“, – pasakoja M. Švaikauskas.

Vandens iš čiaupo mineralizacija maždaug dvigubai pranoksta daugelio žinomų prekės ženklų negazuoto mineralinio vandens iš parduotuvės mineralizaciją.

Kitas gamtai kenkiantis, bet itin dažnas mitas – neva į klozetą ar kriauklę galima pilti įvairiausius skysčius bei atliekas, kurias vėliau išvalys vandentvarkos įmonės. Taip manyti klaidinga. Nuotekų valymo įrenginiai nėra pajėgūs išvalyti visų teršalų. Į kanalizaciją išpilami kavos tirščiai, riebalai užkemša vamzdžius, o tai didina avarijų ir nevalytų nuotekų išsipylimo į gamtą riziką.

„Mes nuolat investuojame į savo valymo įrenginius, kad jie būtų kuo efektyvesni. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat turime prisidėti prie gamtos puoselėjimo. Tam didelių pastangų nereikia, tiesiog nepilkime į kanalizaciją visko, kas tik pasitaiko po ranka, rinkimės gamtai draugiškesnius buitinius produktus, užuot pirkę vandenį buteliukuose, įsipilkime vandens iš čiaupo. Taip pat labai vertiname pilietiškus gyventojus, kurie nelieka abejingi ir praneša mums apie pastebėtą vandens telkinių taršą, o turintieji lokalius nuotekų valymo įrenginius rūpinasi tinkamu nuotekų išvežimu“, – sako vadovas.

Pasak jo, didžiausia tarša į valymo įrenginius atkeliauja iš pramonės įmonių. Todėl ir verslas gali labiau rūpintis aplinka, tobulindamas gamybos procesus, gamyboje naudoti mažiau plastiko minkštiklių, kurie kenkia visiems gyviems organizmams ir yra labiausiai vandens taršą lemiančių veiksnių. Kol kas nėra efektyvių technologijų šiems teršalams iš nuotekų visiškai išvalyti.

„Vilniaus vandenys“ kviečia susipažinti su jau minėtais ir kitais labiausiai įsišaknijusiais vandentvarkos mitais, kurių atsikratymas padės saugoti jūsų sveikatą ir gamtą.

1 mitas: gerti vandenį iš čiaupo nėra saugu

Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuri 100 proc. tiekia gyventojams vandenį iš požeminių vandens gręžinių, išlaikant jo skonines ir kokybines savybes. Toks vanduo yra geriausiai apsaugotas, nes neturi sąveikos su aplinka, išvengia išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos. Jame gausu žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų (kalcio, magnio), sulfatų ir chloridų. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN24:2017. Remiantis šiais reikalavimais ir siekiant užtikrinti tiekiamo vandens kokybę, yra vykdoma nuolatinė geriamojo vandens kokybės stebėsena, atliekami tyrimai.

2 mitas: vanduo buteliuose yra geresnis už vandentiekio vandenį

Tiek parduotuvėse parduodamas vanduo, tiek ir vandentiekiu tiekiamas vanduo turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus kriterijus. Vis tik vanduo iš čiaupo kokybe niekuo nenusileidžia, o kai kuriais parametrais netgi pranoksta parduotuvėse parduodamą vandenį buteliuose. Pavyzdžiui, „Vilniaus vandenų“ skaičiavimu, vilniečių namuose iš čiaupo bėgančio vandens mineralizacija siekia maždaug 450 mg/l. Tuo tarpu parduotuvėse parduodamo natūralaus negazuoto mineralinio vandens mineralizacija yra maždaug perpus mažesnė. Šiuo parametru vandenį iš čiaupo lenkia tik didelės mineralizacijos parduotuvėse parduodamas mineralinis vanduo, kurio mineralizacija yra apie penkiolika kartų didesnė.

Vertingiausiomis iš mineralinių medžiagų laikomas kalcis ir magnis. Šios medžiagos būtinos kiekvienam gyvam organizmui. Daugiausiai kalcio yra natūraliame piene – apie 1300 mg/l, po jo rikiuojasi didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, kalcio turintis maždaug 552 mg/l. Vandenyje iš čiaupo taip pat yra kalcio ir magnio – atitinkamai 85 mg/l ir 16 mg/l. Šiuo parametru vanduo iš čiaupo lenkia šaltinio vandenį, kuriame šių medžiagų yra tik 62 mg/l (kalcis) ir 15 mg/l (magnis).

„Vilniaus vandenys“ atkreipia dėmesį ir į tai, kad gerdami vandenį iš čiaupo ne tik sutaupote pinigų (vanduo iš čiaupo yra maždaug 300 kartų pigesnis už parduodamą vandenį buteliuose), bet ir prisidedate prie aplinkosaugos: taupote senkančias pasaulio vandens atsargas (pagaminti 1 litro talpos buteliukui sunaudojama net 2,8 litro vandens), mažinate klimato atšilimo efektą (gaminant plastikinius vandens buteliukus per metus išskiriama 2,5 mln. tonų anglies dioksido dujų, daugiausiai lemiančių klimato atšilimą), tausojate aplinką (plastikiniai buteliukai suyra tik per maždaug 450 metų).

3 mitas: virintas vanduo yra naudingesnis sveikatai, o daug kartų virintas vanduo priešingai - kenkia

Kaitinant vandenį, jame esantys kalcio ir magnio hidrokarbonatai skyla ir iškrenta nuosėdomis. Taip iš vandens pašalinami mūsų organizmui reikalingi kalcio ir magnio mineralai. Tad virimo temperatūrą pasiekęs ir vėliau atvėsintas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų, todėl sveikiau gerti nevirintą vandenį. Daug kartų virintas vanduo žmogui taip pat nekenkia, nes, tą patį vandenį virinant pakartotinai, jo sudėtis vis tiek nebesikeičia.

Tiek Vilniuje, tiek ir visoje Lietuvoje iš centralizuotų sistemų tiekiamas vanduo yra nuolat tiriamas ir saugus. Tačiau „Vilniaus vandenys“ rekomenduoja virinti vandenį, kuris nėra ištirtas – pavyzdžiui, semiamas iš šulinio ar kokio šaltinio.

4 mitas: kalkėtas (kietas) vanduo kenkia žmogaus organizmui, gali suformuoti inkstų akmenis, pažeisti kraujagysles

Kalkės, susidariusios vandenyje suskilus kalcio ir magnio hidrokarbonatams ir suformavus netirpias nuosėdas, organizme nesikaupia. Jos yra sėkmingai suskaidomos skrandyje, iš jų pasisavinami reikalingi elementai. Inkstų akmenys formuojasi dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, o ne dėl vandenyje esančio kalcio, magnio ar kitų medžiagų. Šiuos mineralus mes gauname ne tik su vandeniu – jo organizmas pasisavina iš vartojamų maisto produktų ir papildų. Vandens sudėtis ar kalkės neturi nieko bendro ir su kalkėjančiomis kraujagyslėmis – jų sieneles dengia cholesterolis.

5 mitas: iš čiaupo bėgantis rudas vanduo yra kenksmingas

Jeigu kalbame apie centralizuotai tiekiamą vandenį, rudą spalvą kartais jam suteikia geležies junginiai. Nors gerti tokį vandenį nemalonu, vis dėlto baimintis jo paragavus nėra ko – sveikatai tai nepavojinga.

Požeminiuose vandenyse gausu natūraliai susidariusios geležies ir mangano. Prieš vandeniui patenkant į vartotojų namus vandens gerinimo įrenginiais geležis ir manganas yra pašalinami. Panardinamais siurbliais iš gręžinių į vandentiekio stotį atpumpuotas vanduo prateka pro aeracinius slenksčius, kuriuose „išsivėdina“ nemalonus sieros vandenilio kvapas ir vanduo prisisotina oro deguonies. Tuomet vanduo filtruojamas atvirais filtrais, užpildytais kvarciniu smėliu, ant kurio nusėda kietos geležies ir mangano dalelės. Nors pašalinus geležies ir mangano perteklių, vanduo tampa skaidrus, bet visa geležis nėra pašalinama. Smulkios dalelės nusėda ant vamzdžių sienelių ir tam tikrais retais atvejais (pavyzdžiui, pasikeitus slėgiui ar laikinai sustabdžius vandens tiekimą), jos atšoka nuo sienelių ir nudažo vandenį rudai. Tai beveik visada yra laikina ir nekelia jokio pavojaus sveikatai.

6 mitas: nuotekos yra išvalytas vanduo

Nuotekos yra vanduo, ištekantis iš namų (virtuvės, skalbyklos, vonios) ir verslo vietų (restoranų, fabrikų ir t.t.). Nutekamąjį vandenį sudaro vanduo, nedidelė kietųjų dalelių dalis ir kitos cheminės medžiagos. Valymo procesas pašalina šias kietąsias daleles ir ištirpusius teršalus. Juos išvalius lieka paprastas vanduo, kurio nuotekomis vadinti nebegalime. Galiausiai šis vanduo nuskaidrinamas ir yra išleidžiamas į vandens telkinį.

7 mitas: nėra būtina valyti nuotekų, nes turime pakankamai geriamojo vandens

Valyti nuotekas yra būtina, o vandenį privalome vartoti atsakingai ir jo nešvaistyti. „Vilniaus vandenys“ teikia vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo bei valymo paslaugas beveik pusei milijono žmonių ir apie 8 tūkst. verslo subjektų, todėl kiekvieną dieną į nuotekų valyklą atiteka apie 110 000 m3 nuotekų. Jos yra išvalomos ir išleidžiamos į Neries upę. Svarbu suprasti, kad visas miestiečiams patiekiamas vanduo yra požeminis. Jeigu nuotekos nebūtų valomos, jos pasiektų miesto upes, o iš jų ir požeminį vandenį.

8 mitas: mesdami cigarečių nuorūkas į lietaus šulinius neteršiame aplinkos

Lietaus šuliniai nėra šiukšlių dėžė, tad jose neturėtų atsirasti ir nuorūkos. Jei nuorūkos išmetamos į nuotekų kanalizacijos šulinį, iš ten jos nuotekų vamzdžiais patenka į nuotekų valyklą ir grotų / sietų pagalba iš nuotekų yra išvalomos. Tačiau patekusios į lietaus kanalizaciją nuorūkos gali nukeliauti tiesiai į upę, o tuomet daryti neigiamą įtaką įvairiems vandens organizmams.

9 mitas: gyventojai, neprisijungę prie centralizuotų nuotekų tinklų, gali laikyti nuotekas bet kokioje talpoje ar išgriebimo duobėje

Neteisingai laikomos nuotekos gali užteršti požeminius vandenis ir daryti įtaką šalia esančių jūsų, ar kaimynų šulinių, vandens telkinių kokybei. Svarbu, kad nuotekos būtų prižiūrimos ir laiku bei tinkamai utilizuojamos.

10 mitas: visi skysčiai ir atliekos gali būti pilamos į kriauklę arba unitazą

Kiekvienas gyventojas turėtų galvoti ne tik apie dėl atliekų užsikemšančius kanalizacijos vamzdžius, bet ir apie aplinką. Kenksmingos atliekos kartu su nuotekomis gali patekti į paviršinius vandenis ir padaryti daug žalos. Ko nereikėtų pilti ar mesti į kriauklę ar unitazą? Drėgnų ir popierinių servetėlių, popierinių rankšluosčių ir brangaus, daugiasluoksnio kvapnaus tualetinio popieriaus; kačių kraiko; plaukų; tarpdančių valymo siūlo; prezervatyvų, cigarečių nuorūkų, vatos pagaliukų, vatos diskelių; sauskelnių, higieninių įklotų; aliejaus, riebalų; salotų padažų, pagardų ir majonezo; baliklio; kramtomosios gumos; ant naujų indų ar vaisių užklijuotų lipdukų; kavos tirščių.