Kaip sumažinti vyresnių žmonių riziką pargriūti?

Rizika pargriūti - aktuali vyresnio amžiaus žmonių problema. Statistika skelbia, kad kasmet pargriūna 33 proc. nuo 65 iki 80 metų ir bemaž 40 proc. vyresnių nei 80 metų žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija perspėja, kad griuvimai yra dažniausia atsitiktinių ir netyčinių mirčių priežastis pasaulyje. Deja, sveikatos priežiūros specialistai sužino tik apie kas antrą patirtą griuvimą, - sako Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės vadovas gydytojas kardiologas prof. Raimondas Kubilius.

Reklama

Kodėl senstant kyla rizika pargriūti? Kas tai nulemia?

Griuvimus, kaip ir kitą labai dažną vyresnio amžiaus palydovą - senatvinį silpnumo sindromą, priskiriame prie amžiaus sąlygotos fiziologinės būklės pokyčių. Šios ligos, t. y. rizikos pargriūti, aktyviai turėtume ieškoti visiems vyresniems nei 65 amžiaus pacientams, sergantiems bet kokia lėtine liga.

Vyresnio amžiaus žmonių griuvimo riziką didina fiziologiniai senėjimo pokyčiai: pažintinių funkcijų blogėjimas, raumenų jėgos sumažėjimas, judamojo aparato pokyčiai ir mobilumo mažėjimas, pusiausvyros blogėjimas bei reakcijos laiko sulėtėjimas. Ne mažiau svarbūs yra ir vartojami vaistai (pvz., nerimą mažinantys benzodiazepinai) gretutinėms ligoms gydyti, kurie taip pat lemia pusiausvyros praradimą ir griuvimą. Sukeltos įvairios griuvimų pasekmės gali dar labiau komplikuoti paciento sveikatos būklę ar netgi tapti vyraujančia sveikatos problema.

Paprastai didžiausią dalį - net 55 proc. parkritimų sudaro griuvimai lygioje vietoje paslydus einant ar užkliuvus. Dažniausiai lygioje vietoje pargriūna vyresni nei 75 metų žmonės, ypač moterys, nes jų raumenys silpnesni ir jos dažniau serga osteoporoze.

Kaip medikai nustato paciento griuvimo riziką?

Griuvimo rizikos įvertinimas yra labai nesudėtingas, taikant MORSE griuvimų klausimyną. Vadovaudamiesi šiuo klausimynu vertiname ankstesnius griuvimus, gretutines ligas, paciento pagalbos poreikį vaikštant (lazdelė, vaikštynė, reikia žmogaus pagalbos) bei pažintines funkcijas. Ir pagal šių veiksnių derinį yra nustatoma rizika pargriūti.

Taip pat visi pacientai, kuriems yra diagnozuota ortostatinė hipotenzija, regėjimo sutrikimai, kurie skundžiasi galvos svaigimu, eisenos, judėjimo sutrikimais ar vartoja raminančius benzodiazepino grupės vaistus, turi riziką pargriūti.

Kodėl pargriūti vyresniam žmogui pavojingiau nei jaunesniam?

Net iki 60 proc. vyresnio amžiaus pacientų griuvimų gali baigtis šlaunikaulio kaklelio, rankų lūžiais, galvos smegenų traumomis, įvairiais paviršiniais pažeidimais, susimušimais, nusibrozdinimais ar patiriamais psichologiniais išgyvenimais.

Jau keletą metų Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje visiems be išimties pacientams atliekamas griuvimų rizikos vertinimas. Įvertinę beveik 1000 pacientų, 26,9 proc. nustatėme mažą ir 16,3 proc. didelę griuvimo riziką. Šiuos pacientus labiau stebime ir saugome nuo griuvimų, o reabilitacijos laikotarpiu parenkame pratimus, stiprinančius galūnių raumenis, lavinančius pusiausvyrą, taip sumažindami riziką pargriūti.

Tik galime įsivaizduoti, kokia sudėtinga būklė ištiktų galvos smegenų insultą patyrusį pacientą, kurio liga pragriuvus komplikuotųsi šlaunikaulio lūžiu.

Kas senyviems žmonėms galėtų padėti sumažinti riziką pargriūti?

Esame pastebėję, kad dažniausiai vieta, kurioje pacientai pargriūva, yra vonios kambarys. Tai vieta, kurioje pacientams, kaip jie sako, susipina kojos ir jie paslysta. Todėl apie riziką pargriūti privalo žinoti ne tik pacientas, bet ir jo artimieji.

Taip pat mažinant riziką labai svarbu reguliariai tikrintis klausą, regą ir atitinkamai naudoti korekcines priemones bei pasirūpinti saugia namų aplinka.

Pirmiausia, kad nepargriūtume, savo sveikata, kokio bebūtume amžiaus, turime rūpintis jau dabar: turime būti fiziškai aktyvūs, nes fizinė veikla stiprina raumenis, judamąjį aparatą, lavina pusiausvyrą.

Vyresniems nei 65 metų amžiaus asmenims, kurie yra sportiški, kuriems nėra diagnozuota širdies ir kraujagyslių ar kita lėtinė liga, ribojanti jų mobilumą, vidutinio intensyvumo aerobiniai pratimai rekomenduojami bent 150 minučių per savaitę. O vyresniems asmenims, turintiems griuvimo riziką, pusiausvyrai ir koordinacijai gerinti bent du kartus per savaitę rekomenduojamos jėgos treniruotės.

O jeigu jau pacientas patenka į rizikos pagriūti grupę, tai pirmiausia turėtume pasirūpinti jo saugia aplinka.

Tinkama apranga ir avalynė:

apranga turėtų būti ne per ilga, kad nesusipintų kojos; diržas surištas;

avėti patogias, neslidžias šlepetes, tinkamiausia avalynė - su užkulniu.

Nevaikščioti vien tik su kojinėmis.

Saugus vaikščiojimo paviršius:

Pašalinti ant grindų gulinčius nebūtinus daiktus.

Neslidi danga - nedelsiant nuvalykite grindis išsiliejus bet kokiems skysčiams.

Dažniausia griuvimų vieta – vonia ir tualetas:

Neslidi danga.

Rekomenduojama naudotis dušu, o ne vonia, čiaupai turi būti lengvai atsukami.

Apšvietimas:

naktį užtikrinti apšvietimą iki tualeto,

visada įsijungti šviesą prieš įeinat į naujas patalpas.

Baldai:

Kėdės ir lovos aukštis turėtų būti toks, kad sėdint sulenkus kelio sąnarį 90 laipsnių kampu, pėdos būtų padėtos ant žemės; idealus lovos aukštis 45 cm nuo grindų iki lovos krašto.

Pratimai koordinacijai gerinti – mankštinkimės savarankiškai

Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės kineziterapeutė Vitalija Barasaitė paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, ar paciento rizika pargriūti yra maža, ar didelė, parenkami pratimai.

„Jeigu griuvimo rizika maža, atliekant pratimus, rekomenduojama mažinti atramos plotą, neprisilaikyti greta esančių baldų ar turėklų, užsimerkti arba naudoti nestabilias plokštumas. Esant didelei griuvimo rizikai, atvirkščiai, atliekant fizinius pratimus, bent jau pradžioje rekomenduojama prisilaikyti, nenaudoti papildomų priemonių. Įvertinus paciento griuvimo riziką, pradžioje rekomenduojama specialisto priežiūra, kad būtų galima išvengti žalos žmogui ir užtikrinti sklandų, efektyvų bei saugų pratimų atlikimą“, - sako ji.

Ji rekomenduoja namuose daryti tris judesių koordinacijos ir pusiausvyros išlaikymo reikalaujančius pratimus.

Pirmas pratimas. Atsirėmę ranka į tvirtą paviršių, pėdas pastatykite vieną priešais kitą. Jeigu jaučiate, kad pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, galite rankomis nesilaikyti. Stovėkite 10 sekundžių. Kai tokioje padėtyje stovėti bus nesunku, eikite 10 žingsnių statydami pėdą už pėdos.

Antras pratimas. Laikydamiesi ranka už tvirto paviršiaus, sulenkite kelį iki klubo sąnario aukščio (90 laipsnių kampu) ir palaikykite 5 sekundes. Jeigu jaučiate, kad pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, rankas paleiskite. Su kiekviena koja pratimą kartokite 10 kartų.

Trečias pratimas. Atsisėskite ant kėdės, kojos pečių plotyje. Atsistokite ir atsisėsdami pilnai nesėskite ant kėdės. Jeigu pavyksta, atsistojimus atlikite sukryžiavę rankas ant krūtinės. Pratimą kartokite 10 kartų.

O jeigu vis dėlto pargriuvote

Jeigu vis dėlto namuose pargriuvote, kineziterapeutė V. Barasaitė pataria nepanikuoti, ramiai kvėpuoti ir susikaupti. Ką daryti toliau? 

Pasiverskite ant šono;

Lėtai atsistokite ant keturių;

Nuropokite iki stabilaus objekto, į kurį galėtumėte įsikibti;

Tvirtai remdamiesi rankomis vieną pėdą pastatykite prieš save;

Bandykite stotis ar persikelti ant kėdės;

Kelias minutes ramiai pasėdėkite.

Jeigu vyresnis žmogus namuose gyvena ne vienas, V. Barasaitė pataria nešiotis švilpuką, o jei vienas - su savimi turėti mobilųjį telefoną, kad galima būtų išsikviesti pagalbą.

Jei vis dėlto nepavyksta atsistoti, iškvietę pagalbą, persikelkite ant kilimo arba judinkite galūnes tam, kad nesušaltumėte.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.