Kaip įveikti klaidų ir neskaidrų žalos atlyginimo sistemos labirintą?

Mūsų portalą  kartkartėmis pasiekia pacientų papasakotos tragiškos istorijos, kai, atrodo, dėl mažai rizikingų medicininių intervencijų patiriamos sudėtingos komplikacijos, lydimos gilių išgyvenimų ir pakeistų gyvenimų. Tačiau pacientams, manantiems, kad žala patirta dėl medikų kaltės, tenka nueiti tikrus kryžiaus kelius, mėginant įrodyti savo teiginius ir įveikti klaidžią ir neskaidrią žalos atlyginimo sistemą. Advokato Arūno Žliobos teigimu, žalos atlyginimo sistema mūsų šalyje nėra objektyvi ir tinkamai subalansuota, bet principinių pokyčių artimiausiais metais vargu ar galime tikėtis. Anot jo, perspektyviausia praktika, siekiant atlyginti patirtą žalą – taikūs susitarimai tarp paciento ir gydymo įstaigos.

Reklama

Tapo operuotina paciente

Vienoje Vilniaus odontologijos klinikoje apatinius dantis norėjusi pasitiesinti pacientė papasakojo, kad buvusi įkalbėta nuo dvejų iki trejų metų trunkančioms brangioms ortodontinio gydymo procedūroms, nors pati prašiusi palyginti dantis kitu, paprastesniu būdu. Pacientės teigimu, sudėtingos procedūros buvo pradėtos be jokio supažindinimo su galimomis komplikacijomis ir, svarbiausia, be jokių tyrimų, ar tokias procedūras galima atlikti. Po trejų metų „gydymo“, patirtų išlaidų ir kančių išsikreipė vilnietės šypsena, veide atsirado asimetrija, ir moteris tapo operuotina paciente. Gydymo įstaiga padarytos žalos nepripažįsta, todėl vilnietė kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pastaroji kreipimąsi atmetė, todėl vilnietė ruošiasi teikti ieškinį teisme.

Tvarka – paini ir neaiški

Advokato Arūno Žliobos teigimu, šiandien Lietuvoje galiojanti pacientų patirtos žalos nustatymo ir atlyginimo sistema nėra palanki patirtą žalą norintiems įrodyti pacientams. Nukentėjęs žmogus pirmiausia turėtų pateikti pretenziją jį gydžiusiai gydymo įstaigai, bet praktika rodo, kad net ir esant realių pažeidimų gydymo įstaigos jų nepripažįsta ir pretenzijas atmeta. Tuomet būtina kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o jeigu, kaip dažniausiai būna, ir ši netenkina paciento skundo, tik tuomet galima kreiptis į teismą.

„Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija struktūriškai priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) – tam pačiam steigėjui, kuriam dažniausiai priklauso ir skundžiama gydymo įstaiga. Sudėtinga vertinti komisijoje dirbančių atskirų žmonių darbą, bet struktūrinė sistema, kai abi institucijos priklauso vienam šeimininkui, kelia abejonių, ar tokia institucija, pati būdama susijusi su gydymo įstaigomis, tikrai gali būti objektyvi ir nepriklausoma“, - pasakoja A. Žlioba.

Advokato teigimu, sistema veikia taip, kad SAM pati sudaro gydytojų specialistų sąrašus, kuriuos Komisija ir siūlo būti ekspertais vertinant nagrinėjamus atvejus. „Tie gydytojai, kurie pateko į SAM nustatytus sąrašus, teikia atvejų vertinimo išvadas, bet tos išvados būna labai trumpos, pavyzdžiui, pusės puslapio dydžio, neišsamios, ir į jas tiesiog kraupu žiūrėti. Turiu pasakyti, kad jos būna šiek tiek daugiau palankios gydymo įstaigoms, kolegoms gydytojams, nesvarbu, kad dirbantiems kitame mieste. Tiesa, esu matęs ir išsamių, pagrįstų išvadų, kurias pasirašo garbingi, savo darbui neabejingi specialistai. Bet tai daugiau išimtys, ir sistema stringa kažkur šioje vietoje. Sistemai trūksta veiksnio, kuris užtikrintų nešališkumą ir objektyvumą“, – pasakojo advokatas.

Teisininko teigimu, dėl minėtų priežasčių nukentėję asmenys, kreipęsi į šią komisiją, gauna trumpas lakoniškas specialistų išvadas, ta pati Komisija formaliai jas įvertina ir nusprendžia, dažniausiai besikreipusio paciento nenaudai.

Dar vienas faktorius, kurį reikėtų įvertinti pacientams prieš pasiryžtant ieškoti teisybės – jeigu ir pripažįstama gydymo įstaigos ir medikų kaltė, priteisiamos piniginės kompensacijos yra patirtoms kančioms neadekvačiai mažos. „Net jeigu sistema ir suveikia, ir žala yra nustatoma, nukentėjusiam pacientui paprastai priteisiami trys, keturi ar penki tūkstančiai litų. Pacientas, o jis paprastai būna patyręs stiprių kančių ir išgyvenimų dėl patirtų sužalojimų, gavęs šią kelių tūkstančių litų sumą, ją vertina tiesiog kaip valstybės pasityčiojimą iš savo kančios, ir paprastai kreipiasi į teismą dėl, jo manymu, adekvačios ir garbingos kompensacijos už patirtą žalą“, – pasakojo A. Žlioba.

Kam tai naudinga?

A. Žlioba daro prielaidą, kad žvelgiant valstybiškai, paini ir neskaidri žalos atlyginimo sistema gali turėti savo latentinį tikslą – valdyti ir slopinti nepatenkintų pacientų pretenzijas. „Šią sistemą galima palyginti su siena, kuria pacientams tiesiog „atmušamas“ noras ginti savo teises, ir taip sveikatos apsaugos sistema ir gydymo įstaigos išvengia daug pavojingų problemų. Žinoma, viešai deklaruojamas visai kitoks tikslas – teisingumas. O tikrasis, paslėptasis tikslas, man atrodo, pasiektas idealiai. Šis tikslas – kontroliuoti pacientų pretenzijas ir jomis „neapsikrauti“, – kalbėjo A. Žlioba.

Pakilimas greitai baigėsi

Anot A. Žliobos, medicininių bylų skaičius Lietuvoje pradėjo augti 2005 – 2006 metais po didelį atgarsį viešojoje erdvėje sulaukusios dvynukų nudeginimo šildyklėmis Marijampolės ligoninėje bylos – tuomet buvo priteista 0,5 mln. litų žalai atlyginti.

„Tai buvo tam tikras lūžis, įveikiant iš sovietmečio atėjusį labai gajų mastymą, kad visada geriau nutylėti, iškentėti – teisybės vis tiek nerasi. Bet vėliau šis pakilimas baigėsi, sakyčiau, dėl nevilties ir matymo, kad įrodyti patirtą žalą nepaprastai sunku ir greitai gauti teisingo atlyginimo neįmanoma. Ir mes, konsultuodami žmones, jeigu tai nėra koks labai ypatingas atvejis, dažnai rekomenduojame tiesiog nepradėti proceso, kadangi jis ilgas, sudėtingas, o teigiamo rezultato tikėtis sunku. Visgi dabar, atsižvelgiant į plačiai paviešintą atvejį, kai Kauno klinikinėje ligoninėje galimai dėl grubios medikų klaidos mirė berniukas, taip pat viešojoje erdvėje įsisukusias diskusijas apie medikų ir pacientų santykius, galime tikėtis tokių bylų skaičiaus augimo“, – pasakojo advokatas.

Siekiamybė – taikūs susitarimai

Anot teisininko, žalos atlyginimo pacientams praktikoje esama ir teigiamų poslinkių. Perspektyvą jis mato taikiuose gydymo įstaigų ir pacientų susitarimuose, kurių jau esama.

„Jeigu šis modelis būtų įgyvendintas, būtų išspręstos didžiosios problemos: atsirastų teisingumas, greitas žalos atlyginimas ir, kas ne mažiau svarbu, neapykantos tarp nukentėjusių pacientų ir gydymo įstaigų atstovų išvengimas. Esame sudarę ne vieną tokį susitarimą ir skatiname tai daryti, tokią praktiką pagaliau pradeda vertinti kai kurios ligoninės“, – pasakojo jis.

Ginklas – viešumas

A. Žlioba atskleidžia tokių taikių susitarimų paskatą – viešumą. „Kai pasakome, kad atvejį paviešinsime, gydymo įstaiga, iš pradžių nenorėjusi tartis taikiai, dažnai atsako – „gerai, gerai, neviešinkite, kalbamės“. Tai buvo praktiškai vienintelė priemonė, suveikusi pradedant pokalbius ir sudarant taikius susitarimus dėl žalos atlyginimo. Ir būtent tokiuose susitarimuose aš matau ateitį. Taikių susitarimų skatinimas, mano nuomone, yra geriausia, idealiausia išeitis“, – kalbėjo jis.

Pacientams palankių ir nepalankių sprendimų santykio neatskleidžia

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sekretoriato vadovės Nadeždos Kločiok teigimu, Komisija, nagrinėdama pacientų pareiškimus, 2010 m. priėmė 87 sprendimus, 2011 m. – 75, 2012 m. – 70 sprendimų. Per 2013 m. pirmąjį pusmetį priimtas 61 sprendimas.

„Lyginant su 2012 m., pirmuoju pusmečiu, priimtų sprendimų, taip pat ir pareiškimų skaičius labai ženkliai išaugo“, – advokato A. Žliobos išsakytą spėjimą apie galimą augimą patvirtino N. Kločiok. Visgi ji, motyvuodama statistikos trūkumu, nesutiko atskleisti duomenų, kiek pacientų pareiškimų yra patenkinama, o kiek ne.

N. Kločiok teigimu, pareiškimų dėl odontologinio ar ortodontinio gydymo metu galimai patirtos žalos gaunama nuolat, šiuo metu jie sudaro apie penktadalį viso pareiškimų srauto.

Mindaugas Savickas