Vienišų Lietuvos senolių istorijos graudina ir stebina

Dovanų paieškos, kalėdinio stebuklo laukimas ar susitikimai su artimaisiais – gražiausių metų švenčių dalis. Deja, ne visiems gyventojams Kalėdų laikotarpis vienodai džiaugsmingas. Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) programų direktorės Rasos Stukienės teigimu, daugumos Lietuvos senolių šventės, kaip ir kasdienybė, yra itin skurdžios. Ypač sunku sergantiems, vienišiems ar vienkiemiuose gyvenantiems senoliams.

Reklama

Stokoja būtiniausių priemonių

MOPT programų direktorė pastebi, jog paprastai senu žmogumi susirūpinama tik tuomet, kai jo sveikata tampa kritiška. Tačiau sergantiems ar vienišiems senoliams pagalbos reikia bene kasdien. „Orios senatvės samprata šalyje vis dar nėra aiški. Visgi, mes nuolat stengiamės apie tai kalbėti. Dažniausiai mūsų senoliai skurdą kenčia tyliai ir visais būdais bando išgyventi patys“, – pasakoja R. Stukienė.

Šiuo metu 40 Lietuvos vietovių aktyviai veikia apie 1200 maltiečių savanorių. Jie globoja daugiau kaip 2500 vienišų ir skurdžiai gyvenančių senolių, 500 jų turi judėjimo negalią. Pasak R. Stukienės, senoliams trūksta maisto, sveikatos priežiūros priemonių, pagalbos buityje ir nuoširdaus bendravimo.

Todėl šiemet jėgas suvieniję maltiečiai ir „BENU vaistinė“ pakvietė Lietuvos gyventojus padėti senjorams, kad jų kasdienybė būtų šviesesnė. Visą gruodžio mėnesį „BENU vaistinėse“ bus įrengtos specialios Maltos ordino ženklu pažymėtos aukojimo dėžutės. Į jas gyventojų suaukotos sveikatos priežiūros priemonės maltiečių savanorių bus išvežiotos skurdžiai gyvenantiems seneliams visoje Lietuvoje.

Kalėdų dovana – pieštukas

Pasak R. Stukienės, didelę pagalbą suteikia ir patys senjorai, kurie prisijungia prie maltiečių ir padeda savo bendraamžiams.

„Stipresnės sveikatos senjorai ir patys mielai savanoriauja, globoja silpnesnius senelius. Tokiu būdu vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi reikalingi, užimti. Be to, dalis senjorų prisijungia prie mūsų organizuojamų renginių ir iniciatyvų ir taip padeda skleisti žinią apie vargingai gyvenančių senolių padėtį Lietuvoje“, – teigia R. Stukienė.

Viena tokių savanorių – aštuoniasdešimtmetė Valerija. Ji pasakoja, jog būtent maltiečių dvasia ir atsidavimas paskatino ją prisijungti prie bendruomenės ir šiemet tapti kalėdinės socialinės akcijos „Kalėdos – tai tu“, skatinančios paremti skurstančius senoliuos sveikatos priežiūros priemonėmis, veidu. Tačiau moteris pastebi, jog šventės ankščiau buvo kitokios.

„Manydavome, kad jeigu nori švęsti Kalėdas ir pats turi būti šventas. Todėl visą mėnesį stengdavomės padaryti kuo daugiau gerų darbų, nesipykti. Kartą, nors buvome labai neturtingi, pamotė mums padovanojo grafito pieštukų. Brolis buvo vyriausias, todėl po pagalve rado tris pieštukus, aš – du, o jaunėlė sesutė – vieną“, – prisiminimais dalinasi Valerija.

Moteris teigia, jog ir dabar per šventės stengiasi susikurti ramybės bei nuoširdumo jausmą. Vyrui mirus prieš septynerius metus, ji Kūčias sutinka ir palydi viena. Pasimeldžia, padeda lėkštutes visiems išėjusiems artimiesiems, o su sūnaus šeima susitinka tarpušvenčiu.

Šventes sutinka vienas

Jau ne vienerius vienas šventes sutinka ir Vilniuje gyvenantis 67 metų Anatolijus. Vyras pasakoja, jog tėvų jau nebėra tarp gyvųjų, dvi neįgalios tetos gyvena atskirai, keli likę pusbroliai – emigravę. Anatolijus negali pasigirti stipria sveikata. Sausio 13-osios įvykių metu jam ginklu buvo stipriai sutrenkta galva, vėliau ištiko keli insultai, kurie visam gyvenimui lėmė pirmos grupės invalidumą.

„Niekada neturėjau žmonos ar vaikų. Kai tėvai buvo dar gyvi, Kalėdos buvo linksmos, tačiau dabar vienam gyventi sudėtinga. Jei turiu ko pavalgyti, būna gerai, jeigu ne, būna sunkiau. Šiek tiek liūdna, kad net neturiu su kuo pasikalbėti. Socialinė darbuotoja ir maisto atvežantis maltiečių savanoris – vieninteliai pašnekovai, o du buto kambariai – visas džiaugsmas“, – pasakoja maltiečių globojamas senjoras Anatolijus.

Spalvingos gyvenimo istorijos

Kalbinti senjorai su šypsena prisimena jaunystę ir per gyvenimą nueitą kelią. Anatolijus dvidešimt metų mokėsi muzikos: 11 metų M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 3 – Maskvoje, vėliau gavo muzikos kompozicijos daktaro laipsnį. Nors gyvenimas vyro nelepino, jis ir šiuo metu kuria simfoniją, rašo koncertą fortepijonui.

Anksti mamos netekusi Valerija turi ir medicininį, ir teisinį išsilavinimą, o dabar mėgsta megzti, siuvinėti, kurti eiles. Kitus senolius lankanti moteris teigia, kad jiems trūksta ne tik maisto, bet ir sveikatos priežiūros priemonių.

„Kalėdoms maltiečių globojami senjorai neturi jokių lėšų, todėl jiems reikalinga visokeriopa parama. Dauguma senolių neišeina iš namų, yra prikaustyti prie lovos. Senatvėje viskas kitaip. Senoliai dažnai įsipjauna ar kitaip susižeidžia, kenčia nuo pragulų. Žmogiškajam orumui išsaugoti reikalingi ir tokie paprasti dalykai kaip pleistrai, tepalai ir kremai nuo sąnarių skausmo ar maisto papildai. Mažiausia pagalba ir dėmesys senoliams gali sukurti šventę“, – pasakoja Valerija.