Jūsų portale perskaičiusi straipsnį apie gydytojo etiką, norėčiau pasakyti, kad etikos problema – ne vien kyšio ėmimas. Yra ir moralės bei pavyzdingo elgesio teorija, susidedanti iš daugybės veiksnių. Bendravimas su pacientu, supratimas, leidimas jam apsispręsti visą situaciją nuodugniai jam paaiškinant, nuoširdumas. Žinoma, jei tokios moralinės gydytojo vertybės virsta “kyšių” ėmimu, tai problema. Tačiau tai tik siauras požiūris į tai, kas yra gydytojo etika.
Po vaiko mirties labai suprastėjo sveikata, tačiau turėjau mažą dukrelę, dėl kurios negalėjau pasiduoti… Būdama 28 metų moteris, atėjusi pas gydytoją dėl penkerius metus trunkančio klubo sąnario skausmo išgirstu gydytojo repliką: „Ko jūs čia ieškote, nematote, kad turiu rimtų ligonių?! Jūs jauna, tad neieškokite problemų!” Nors pas gydytojus nesu pratusi vaikščioti, tačiau nebegalėjau ilgiau tverti skausmo. Mano galvoje kirbėjo baimė, neviltis, pasimetimas. Gydytojo atšiaurumas sukrėtė. Nežinojau nei ką sakyti, nei kur dar eiti. Jis buvo geriausias mieste gydytojas.
Susirgus tėveliui, teko jį slaugyti nors pati vargiai galėjau žengti žingsnį be skausmo, persmelkiančio visą kūną. Tėvelį prižiūrėjęs gydytojas tai pamatė ir nesugebėjo likti abejingas. Jis susitarė su draugu, dirbančiu kitoje ligoninėje, ir liepė man pas jį nuvažiuoti. Šis paskyrė reikalingus tyrimus, o man pasirodžius kabinete, dar stovėdama prie durų išgirdau klausimą: „Ponia, kur Jūsų lazda?“ Apsidairiau, gal netyčia su manimi įėjo kokia senyva močiutė, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Gydytojas pasiūlė atsisėsti. Taip ir padariau. Vėliau išgirdau komentarus, kuriais stebėjausi ne tik aš, bet ir pats gydytojas. „Jūs visiškai neturite klubo sąnario, o kaulas trinasi į kaulą. Stebėtina, kaip Jūs dar galite paeiti... Jūsų sąnarys sudilęs labiau nei 70-metės močiutės.“ Taigi dėka gydytojų noro padėti ši problema buvo maksimaliai išspręsta. Nereikėjo lįsti, ieškoti, duoti kyšių ar nuėjus prie gydytojų durų dejuoti. Elementarus supratingumas, kito užuojauta negali būti nuperkama ar paperkama jokiais kyšiais. Ar gydytojas, paėmęs „kyšį“ kaip padėką, tokiu atveju laimingas? Nežinau, galbūt sotesnis, tačiau netikiu, kad tapo laimingesnis.
Kai prasidėjo įvairios akcijos prieš vėžį, dukra nepaliaudama sakė: „Mama, na nueik pasitikrinti“. Iš pradžių dvejojau. Nesmagu... O jei ką ras... Pastarąjį kartą tikrinausi prieš dvejus metus, tuomet nieko nerado, tiesiog pasakė, jog nesimato vienos kiaušidės. Kadangi gydytoja pasukiojusi galvą nieko nerekomendavo, niekur daugiau ir nesikreipiau. Tačiau išdrįsau. Šįkart užsirašiau pas kitą gydytoją ir paprašiau, kad ištirtų ir echoskopu. Gydytojos reakcija išgąsdino. Ši pasikvietė sesutę ir liepė rašyti skaičius: „18:16:14”. Supratau, kad nieko gero… „Daktare, ar man vėžys?“ „Tai auglys!“ – atrėžė piktu tonu. Nors sutrikau dėl gydytojos grubumo, bet išdrįsau dar kartą pasiteirauti: „Man vėžys? Ar aš mirsiu?“ Daktarės atsakymas labiau priminė šaltakraujo žmogaus atsakymą: „Aš Jums dar kartą sakau, taip! Vadinkite kaip norite! Užsiregistruokite pas onkologą dėl išsamesnio ištyrimo!“ Nors nesupratau, kodėl ji rėkė ir tokiu piktu tonu tai pasakė, buvau „pritrenkta“ ir paties fakto. Uždariau duris su daugybe klausimų galvoje: ar aš rimtai segu, ar pasveiksiu, nuo ko man dabar pradėti, ką sakyti, ko nesakyti šeimai...
Dar prieš eidama ten, jau žinojau, kiek ir kam duoti. Tiesą pasakius, tai buvo nesvarbu, tiesiog norėjosi gyventi. Atsidūrus onkologinėje ligoninėje, viskas pasidarė aišku. Operacija, stipri chemoterapija, viso to pasekmes teko iškęsti. Medikai čia buvo puikūs. Negaliu pasakyti, ar būtų operavę kitaip, skyrę kitokį gydymą, bendravę kitaip, jei nebūčiau davusi „kyšio“. Taigi teko susidurti su abiejų „rūšių“ medikais. Labai gerbiu tuos, kurie nusiteikę pasiaukojamai padėti žmogui ir pasistengti jį suprasti – „kyšis“ to neatpirks. Esu dėkinga medikams už nuoširdumą, kurie to nusipelnė, ir nekaltinu tų, kurie paėmė „kyšį“, nes dabar džiaugiuosi, kad gyvenu.
Tad palieku Jums dar kartą pasvarstyti, kas yra etika medicinoje.
Pacientė