Šį rytą, minint trijų mėnesių dietos sukaktį, svarstyklės vėl rodė 93 kilogramus! Tad manęs jau turbūt niekas neįtikintų pasakymu: “Nieko nevalgau, bet svoris nekrenta”. Nes man jis krenta, kai valgau taip, kaip liepia dietologė.
Kartais man šmėkšteli mintis, kad gal apskritai nebūtina kreiptis į dietologą, norint numesti svorio. Juk svarbiausia – valgyti mažiau ir dažniau. Tačiau išvardinsiu, kokie lieknėjimo privalumai, visada “po ranka” turint dietologą.
Nes valgiaraštis – pagal mano skonio receptorius
Jei būčiau tiesiog pradėjusi valgyti mažiau, būčiau valgiusi ir retai. O tai, kaip sako mano dietologė Žana Antonova, viena iš persivalgymo priežasčių. Be dietologės būčiau stengusis kategoriškai atsisakyti saldumynų ir, neabejotina, vieną dieną nebeištvėrusi. Ž. Antonova man irgi jų jokiu būdu nerekomenduoja, bet mano skonio receptoriams patenkinti į kasdienį valgiaraštį įtraukė vaisių, prie košės retkarčiais dar leidžia paskanauti džiovintų vaisių, vieną dieną vakarienei netgi siūlo 200 g varškės apkepo, kitą dieną pusryčiams prie varškės – šaukštą uogienės ar medaus. Po Naujųjų metų sudarytame naujame, papildomame, valgiaraštyje, vienai vakarienei įrašytas keptas obuolys, įdarytas varške su migdolais. Cukraus šiam receptui leidžiama 5 gramus. Tikrai pati savarankiškai nebūčiau į savo valgiaraštį įtraukusi tokių patiekalų. O dabar visa tai galiu valgyti be sąžinės graužaties – o tai psichologiškai labai svarbu metant svorį!
Negana to, Ž. Antonova netgi man nuolaidžiauja tiek, kad blogiausiu atveju leidžia suvalgyti 50 g mėgstamo deserto per savaitę (aišku, ne kiekvieną).
Tačiau įdomu tai, kad dabar neretai vietoj vaisių užkandžio man labiau norisi... nesaldžių salotų. Ar riešutų. Atsižvelgdama į mano pageidavimus į papildomą valgiaraštį dietologė įtraukė riešutų ir net nurodė atskirus riešutų užkandžius: vieną dieną – 40 g migdolų, kitą – 30 g lazdynų riešutų. Beje, tik dabar pamačiau, kad valgiaraštyje nurodyti gramai - ne vienetai, o aš skaičiavau vienetus!
Taigi, jei dietos laikyčiausi savarankiškai, nežinočiau, kad galiu paskanauti to, ko noriu, ir nenusikalsdama savo principams.
Nes žinau, kaip sugrįžti paslydus
Jei mesčiau svorį savarankiškai, nežinočiau, kaip sugrįžti į tiesų kelią paslydus. Tikrai kitą dieną po persivalgymo badaučiau, o Ž. Antonova kategoriškai tai draudžia – būtų per didelis stresas organizmui. Jei ne dietologė, gal ir niekada nebūčiau sužinojusi, ką reiškia iškrovos dienos, kurios taip dažnai minimos įvairiuose žurnaluose bei interneto svetainėse. Visuomet maniau, kad tai yra badavimas. O gydytoja paaiškino, kad tai – vienos rūšies produktų (vaisių ar daržovių) valgymas. Net jei savarankiškai būčiau atradusi informacijos, kad persivalgymo nuodėmes galima ištaisyti vieną dieną valgant vien vaisius ar daržoves, be dietologės vis tiek nebūčiau žinojusi, kad ir šių produktų kiekį reikia reguliuoti. Būčiau vienu ypu jų suvalgiusi per daug.
Nes valgau įvairesnį maistą
Be dietologės būčiau visai atsisakiusi makaronų, kruopų (juk pilna informacijos apie jų savybę auginti svorį), ir valgiusi daugiausia virtą ar troškintą mėsą bei daržoves. Mano meniu būtų daug skurdesnis, niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad mano virtuvės spintelėje nuolat turi būti saulėgrąžų, linų sėmenų, sezamo sėklų.
Nes nekankina apribojimai
Galbūt nuskambės keistai, bet be dietologės konsultacijų būčiau valgiusi per mažai ir su pavydu stebėjusi kitus, besimėgaujančius maistu. O Ž. Antonovos patarimai ir receptai sukūrė atvirkščią reakciją – savo salotomis galiu vaišinti draugus (per naujuosius visų buvo labai įvertintos pupelių salotos su citrininiu padažu, kurios nuo stalo dingo greičiausiai).
Nes artimieji vertina rimtai
O svarbiausia – dietologės patarimai keičia mano mąstymą moko rinktis. Netgi, sakyčiau, tai padeda išlaikyti autoritetą prieš aplinkinius. Pavyzdžiui, anksčiau tik pasakydavau, kad stengiuosi valgyti mažiau, svečiuose prašydavau įdėti mažesnę porciją, svetingieji lietuvaičiai visada draugiškai šypsodavosi ir kraudavo, kraudavo ir kraudavo gėrybes ant stalo ir į mano lėkštę. Dabar, kai sakau, kad maitinuosi pagal dietologės rekomendacijas, nė karto nesusidūriau su tuo atsainiu požiūriu. Visi palaiko, niekada nesijuokia, jei mano porcija atrodo gerokai mažesnė nei jų.
O prieš kelias dienas susidūriau su kitokia reakcija. Pamačiau, kad smulkutė mano draugė valgo dar mažiau nei aš dabar. Ji man pasakė, kad skaitydama mano dienoraščius nusistebėjo didelėmis mano porcijomis! O kartą picerijoje (mano dietos laikotarpiu), man užsisakius salotų porciją, ji nesusilaikė garsiai nenusistebėjusi: „Kiek daug! Aš tiek nesuvalgyčiau!”. Tiesą sakant, tada pasijutau net nesmagiai, nes visi, kurie sėdėjo prie stalo, žinojo, kad aš laikausi dietos. Tačiau žinau, kad esmė slypi požiūryje. Mano salotų dubuo su vištienos gabalėliais, be abejo, buvo gerokai didesnis nei draugės blynelių porcija, bet tie keli miltiniai blyneliai mano kūno formoms gerokai pavojingesni, nei žalios daržovės su liesa mėsa.
Tarp kitko, dietologė rekomenduoja kuo rečiau lankytis kavinėse, o jei jau tenka užsukti, rinktis daržovių patiekalus, salotas, bet visuomet pasidomėti, koks yra siūlomas padažas, ir nesirinkti riebių.
Nes atrandu naujų patiekalų
Na, ir jeigu ne dietologė, nebūčiau atradusi paprastos, bet sveikos ir labai skanios brokolių ir špinatų sriubos. Šios trintos daržovės – vieninteliai sriubos ingredientai. Galima užbarstyti dar krapų ir petražolių, kurių Ž. Antonova rekomenduoja negailėti visur, kur tinka – geležies kiekiui organizme didinti. Man ypač svarbu, kad ši sriuba labai patiko mano vaikams. Tokios sriubos lėkštė, užkandant juoda duona su saulėgrąžomis – viena mano vakarienė.
Tą pačią dieną pusryčiams valgiau keturių grūdų košės (nevirtų kruopų – keturi šaukštai). Kruopas galima pasirinkti ir bet kokias kitas. Kadangi šioje košėje yra ir žirnių, dietologės pasiūlytą nedidelę saujelę razinų suvalgiau prie arbatos. Jei dera su kruopomis, razinas galima virti kartu su koše.
Pietums – 100 g troškintos savo sultyse kiaulienos išpjovos su garstyčių padažu. Garnyrui – šeši šaukštai grikių (tiek – nevirtų) ir 200 g raugintų kopūstų, užpiltų šaukštu alyvuogių aliejumi. Beje, pastebėjau, kad dietologė labai dažnai man siūlo raugintus kopūstus. Susitikimo metu pamiršau paklausti, kodėl.
Ir įdomus pastebėjimas – anksčiau mūsų šeima raugintus kopūstus labai retai valgydavo, gal tik kelis kartus per sezoną. O šiemet mano vyras juos labai pamėgo, nors net nesakiau, kad būtent juos dietologė dažnai ir rekomenduoja.