Sveiki atvykę į kepenų cirozės klubą(1)

Kam gresia susirgti alkoholine kepenų ciroze? Ar galima alkoholį gerti saikingai? Ar alkoholis gali būti naudingas? Kokie yra patikimiausi girtumo nustatymo būdai? Atsakymai į šiuos ir kitus aktualius klausimus – knygos „Toksikologo užrašai“ ištraukoje. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru.

Reklama

Iki šiol Lietuvoje populiarūs mitai apie alkoholį. Jei žmogus sako, kad girtuokliavimas tik jo reikalas, – netiesa, nebent jis gyventų vienas. Dėl jo alkoholizmo kenčia visi šeimos nariai.

Nuomonė, kad visuomenės elitas neserga kepenų ciroze, tokia liga gresia benamiams, kurie rausiasi šiukšlių konteineryje ieškodami tuščių butelių, taip pat klaidinga. Kad brangūs gėrimai daro mažiau žalos – dar vienas mitas, kurį noriu paneigti, nes kepenims nėra jokio skirtumo, jos skaido alkoholį, o ne gėrimą.

„Mūsų draugas gėrė tokius gėrimus, kokių jūs, daktare, akyse nematėte. Iš kur galėjo atsirasti cirozė?“ – kai kartą manęs to paklausė nuo pankreatito mirštančio jauno vyro draugai, ilgai tylėjau, nežinodamas, ką atsakyti.

„O jūs girdėjote apie tokį Jelciną?“ – „Taip, yra tokia degtinė.“ – „Jelcinas mirė nuo cirozės.“ Šią mintį paciento draugeliai ilgai stumdė savo smegenų vingiuose, negalėdami tuo patikėti.

„Jauni žmonės neserga alkoholine kepenų ciroze“ – šiam teiginiui taip pat nepritariu. Esu matęs žmonių, kurie geria kelis dešimtmečius vos ne kasdien, bet jų kepenys kaip kūdikio. Esu matęs devyniolikmečių, mirštančių nuo kepenų cirozės. Nėra tiesioginio ryšio tarp dozės ir pasek­mės, nors, perfrazuojant žinomą posakį, galima daryti išvadą – lašas po lašo ir lietuvį pratašo.

Mačiau, kaip devyniolikmetė mirė nuo kepenų cirozės. Ji pas mus gydėsi ne kartą. Pirmą kartą mergina pateko apsinuodijusi alkoholiu dar neturėdama 18 metų. Jos vardas buvo Raminta. Kartą paklausiau merginos: „Raminta, kodėl tu geri?“ – „Aš degtinės negeriu, tik sidrą“, – paaiškino ji. Pasirodo, Raminta gyveno kartu su močiute. Kai tik senolė gaudavo pensiją, anūkė atimdavo pinigus ir išleisdavo svaigalams.

„Saikingai geriant alkoholį, nieko baisaus neatsitiks“ – šis teiginys tinka ne visiems. Rokas Žilinskas ne veltui kalbėjo: „Man dabar ir vienas lašas atvertų pragaro vartus.“ Už tokią drąsą gerbiu šį žmogų. Jis kalbėjo nuoširdžiai, neišsisukinėdamas.

Polinkis į alkoholį gali būti genetiškai nulemtas. Jei alkoholiu piktnaudžiauja abu tėvai, vaiko popieriai yra labai prasti, nes didelė tikimybė, kad užaugęs jis taip pat taps alkoholiku. Būtų stebuklas, jei taip neatsitiktų.

Kuo ilgiau žmogus piktnaudžiauja svaigalais, tuo labiau jis ugdosi gebėjimą gerti. Be alkoholio smegenys pradeda alkti. O slopinti emocinę įtampą svaigalais – lygiai tas pats, kaip troškulį malšinti jūros vandeniu. Iš pradžių gali atrodyti, kad tai padeda. Tačiau ilgainiui organizme susiformuoja tam tikri mechanizmai, dėl kurių prireikia vis didesnių svaigalų dozių. Alkoholis, kaip ir kai kurie medikamentai, slopina nervinių impulsų plitimą.

Alkoholio matas yra standartinis alkoholio vienetas (SAV), tai – 10 gramų grynojo spirito. Tiek alkoholio sudaro 120 ml vyno arba 40 mililitrų degtinės, arba 330 ml alaus bokalas. Jei kasdien vyras išgers ne daugiau kaip 3 SAV, o per savaitę – ne daugiau kaip 21 SAV, toks alkoholio vartojimas vertinamas kaip mažai rizikingas. Moteris mažai rizikuoja sveikata, jei kasdien išgeria ne daugiau kaip 2 SAV, o per savaitę – ne daugiau kaip 14 SAV. Kur kas daugiau pavojų kyla, kai per savaitę vyras išgeria 50 SAV, o moteris – 35 SAV. Jei alkoholiu svaiginamasi dažniau ir daugiau, tai – didelė žala sveikatai ir pavojus gyvybei.

Pasaulyje netyla diskusijos, ar alkoholis gali būti naudingas. Pastaruoju metu daugėja duomenų, liudijančių, kad saikingas gėrimas gali būti naudingas, netgi mažinti kai kurių ligų riziką. Pavyzdžiui, jei per parą išgeriamas ne daugiau kaip vienas standartinis alkoholio vienetas, tai atitolina aterosklerozę, infarktą, koronarinę širdies ligą. Tokios išvados daromos remiantis medicinos mokslo faktais. Tačiau didžiausia bėda ta, kad žmonės nemoka saikingai gerti.

Kaip alkoholis keičia savijautą? Alkoholio poveikis priklauso ne tik nuo suvartotų svaigalų kiekio, bet ir nuo žmogaus kūno masės, lyties, organizmo gebėjimo toleruoti alkoholį, fermentų sistemos ypatybių, taip pat sveikatos būklės.

Dėl poveikio centrinei nervų sistemai kai kurie mokslininkai alkoholį prilygina narkotikams. Nuo poros taurių vyno (1–2 SAV arba 0,1–0,5 promilės) žmogus praranda drovumą, pažvalėja, tampa drąsesnis, pagyvėja, jį apima pakili nuotaika. Jis labiau pasitiki savo jėgomis, todėl linkęs rizikuoti, taigi elgsenos adekvatumas jau būna sutrikęs.

Kai alkoholio kiekis kraujyje siekia 0,6–1,0 promilę, išgėręs žmogus pasijunta tarsi erelis, pasiduoda impulsams, kuriuos anksčiau slopino, nesugeba kritiškai mąstyti, todėl daug kuo rizikuoja.

Daugiau išgėrus ne tik atsiriša liežuvis – kuo daugiau alkoholio, tuo didesnė tikimybė, kad gali sutrikti orientacija, koordinacija, galiausiai sustoti kvėpavimas ir širdis. Kai alkoholio koncentracija kraujyje siekia daugiau kaip vieną promilę, nustatomas vidutinis girtumo laipsnis. Tuomet lėtėja žmogaus reakcijos, jis praranda savitvardą, gali greitai įsižeisti, darosi įtarus ir irzlus, neišlaiko kūno pusiausvyros.

Kai kraujyje būna daugiau kaip 2 promilės, nustatomas sunkus girtumo laipsnis, atsiranda nervų sistemos slopinimo požymių: apima mieguistumas, prarandama orientacija.

Kai alkoholio kiekis kraujyje siekia daugiau kaip 3 promiles, sutrinka atmintis, žmogus gali prarasti sąmonę, o 4–5 promilės rodo didelį pavojų.

Pasitaiko atvejų, kai pakeliama ir daugiau. Lietuvos rekordas, kurio dar niekam nepavyko pagerinti, – 10,03 promilės, tai užfiksuota 2000 metų sausio 6-ąją. Per Tris Karalius į ligoninę pateko 23 metų vyras, jis buvo sušalęs; jei nebūtų patekęs į ligoninę, būtų numiręs. O damos rekordas – 8,99 promilės. Jei dama baigė mokyklą, negražu teirautis jos amžiaus. Todėl neišdrįsau paklausti šios rekordininkės, kiek jai metų. <...>

Kad policininkams nereikėtų vaikytis išgėrusių vairuotojų ir tikrinti alkoholio matuokliu, kiek pripūtė promilių, o darbdaviams – gailėtis priėmus lyg ir profesionalų, tačiau dažnai darbą į alkoholį iškeičiantį žmogų, yra kur kas paprastesnis metodas. Tai biocheminis ir bendras kraujo tyrimas. Kai kurie biocheminiai rodikliai ypač būdingi alkoholiu piktnaudžiaujantiems žmonėms, o vienas tiksliausių rodiklių – karbodeficitinis transferinas (CDT).

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje, Danijoje ir JAV, nustačius padidėjusį šio fermento kiekį kraujyje, netenkama vairuotojo teisių. Šis rodiklis išduoda, kad pastarąjį mėnesį smarkiai girtauta. Toks žmogus gali būti blaivus, todėl alkoholio matuoklis nerodys promilių, tačiau jo elgsena bus neadekvati. Ar norėtumėte važiuoti kartu su vairuotoju, kuris kiaurus metus lakė kaip šuva, o pastarąją savaitę neėmė nė lašo į burną? Aš nenorėčiau – bijočiau. <...>

Kokie veiksniai lemia alkoholio koncentraciją kraujyje? Yra daug priežasčių, dėl kurių organizmas pasisavina alkoholį greičiau arba lėčiau. Visi laboratoriniai tyrimo metodai turi tam tikrą minimalią paklaidą, todėl būtų kvaila teisės aktuose nustatyti, kad vairuotojo kraujyje turi būti nulis promilių.

Pūsti į aparatą ir skaičiuoti promiles – nepatikimas metodas, norint įsitikinti, ar vairuotojas nėra išgėręs. Alkoholio koncentracija ore, kurį žmogus išpučia, menkai susijusi su kraujo tyrimų rezultatais. Esu daręs tokį eksperimentą su savimi. Kad kuo mažiau abejočiau, išsirinkau naują aparatą. Papūtus – nepatikėsite – rodė nulį promilių. Tada paprašiau, kad man duotų taurelę stipraus gėrimo. Gavau konjako, ilgai skalavau juo burną ir pasielgiau nelabai gražiai – išspjoviau. Tada vėl pūstelėjau į aparatą, rodė 1,8–1,9 promilės, nors prieš tris minutes buvau „švarus“. Toks aparatas padeda įvertinti alkoholio kiekį, esantį burnoje. Iš tikrųjų gali taip būti, kad, pučiant į matuoklį, padala rodys 1,2 promilės, o atlikus kraujo tyrimą paaiškės, kad tėra 0,3 promilės. Jei prieš sėsdamas į automobilį žmogus išgeria pusę 40 mililitrų buteliuko širdies lašų ir papučia į prietaisą, rodmenys gali siekti 0,6 promilės. O po pusvalandžio kraujyje gali būti vos 0,1–0,2 promilės. Juk lietuviai įpratę gerti vaistus ne lašais, o maukti po pusę buteliuko.

Pramogų centruose esantys alkoholio tikrintuvai gali tik sąžinę nuraminti. Toks testas yra orientacinis, jis neparodo tikrojo girtumo. Prietaisas reaguoja tik į alkoholį, iškvepiamą kartu su oru. Todėl jis gali rodyti girtumą net tada, kai žmogus nevartojo svaigalų. Pavyzdžiui, žmogus gali gurkštelėti degtinės, ją palaikyti burnoje, po to išspjauti. Išsiskalavus vandeniu burną ir papūtus į alkoholio tikrintuvą, šis prietaisas vis tiek rodys tam tikrą promilių skaičių.

Norint nustatyti girtumą, būtina matuoti alkoholio koncentraciją kraujyje. Tokį tyrimą galima atlikti medicinos įstaigoje. Girtumas – apsinuodijimas etilo alkoholiu, kai sutrinka žmogaus organizmo fiziologinės funkcijos, ypač centrinė nervų sistema. Tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių – vieni apsvaigsta greičiau, kiti lėčiau. Medicininiu požiūriu, jeigu alkoholio koncentracija kraujyje siekia 0,4 promilės, tai rodo, kad žmogaus dėmesys sutrikęs, jam sunku susikaupti. Natūralu, kad toks žmogus nebegali vairuoti.

Kilus ginčams dėl promilių, visada patarčiau atlikti kraujo tyrimą, bet ne vėliau kaip per valandą. Ar per valandą įmanoma išvalyti kraują, kad jame neliktų alkoholio? Išvalyti galima batus, savo sąžinę, bet negalima išgryninti kraujo – įmanoma tik sukeisti jo mėginius.