Sergančiųjų vėžiu atrama – tikėjimas

Kur ieškoti pagalbos, stiprybės susirgus onkologine liga? Į ką atsiremti, kai taip sunku, su kuo pakalbėti, išsipasakoti, kai nesinori skaudinti artimųjų? Tokia vieta yra – tai Klaipėdoje įsikūręs Šv. Pranciškaus onkologijos centras. „Čia ateina žmonės, kurie dar gali ką nors dėl savęs padaryti, nori stiprinti viltį bei dvasią“, - teigia šiai įstaigai vadovaujanti Aldona Kerpytė, pati susidūrusi su vėžiu.

Reklama

Sunki pradžia, tačiau dabar centras klesti

„Buvo labai sunku gauti piniginę paramą, nes mūsų teikiamos paslaugos nei medicininės, nei įprastos socialinės. Bet galiausiai pavyko gauti finansavimą iš Europos Sąjungos. Kadangi nebuvo galimybės gauti visų reikiamų pinigų iškart visam pastatui statyti, reikėjo statyti dalimis“, - pasakoja A. Kerpytė.

Dabar centras plečiasi – čia baigiamas statyti antrasis korpusas, kuriame jau balandį duris pravers nakvynės namai. „Balandžio mėn. čia bus jau įrengta 16 dviviečių kambarių su virtuvėlėmis, kur žmonės galės pabūti kartu po operacijų su savo artimaisiais“, – pasakoja A. Kerpytė ir priduria, kad šia žinia ypač džiaugiasi gydytojai, nes greta esančios ligoninės onkologijos skyriuose labai trūksta palatų tiems, kurie turi vykti iš kitų miestų kasdien procedūrų, chemoterapijos.

Onkologijos centre taip pat greitai bus įrengta kavinė, poilsio zonos, grožio kambarys, kirpyklėlė bei daugiau kambarių, kuriuose ligoniai galės gauti dvasinę, socialinę bei psichologinę pagalbą, susitikti savitarpio pagalbos grupėse.

Vaikams bus paruošta atskira erdvė. „Ji ypač reikalinga toms šeimos, kurios neturi kur palikti vaiko. Daug sergančių vaikų nėra, bet yra tikrai nemažai vaikučių, kurių tėveliai serga. Jie papuola taip pat į didelę rizikos grupę. Vaikams taip pat reikalinga psichologinė pagalba. Nesenai atėjo maža mergaitė, kuri manė, kad tėvelis užsikrėtė nuo jos, nes ji buvo peršalusi. Reikia tokiems vaikams padėti, kad jie neaugtų su tokia baime, savęs kaltinimu, kuris gali peraugti į didesnę problemą“, - pabrėžia A. Kerpytė.

Toks centras - pirmasis Baltijos šalyse. Per metus čia apsilanko apie 1000 žmonių, bet šis tūkstantis, anot pašnekovės, apsilanko daug kartų.

Tikėjimas padeda atrasti vidinę ramybę

Onkocentro direktorė akcentuoja, jog gilus tikėjimas yra didelė atrama žmogui, padedanti susitaikyti su klastinga liga.

„Ligonį kamuoja baimė – baimė, kad mirs, baimė, kad sunkiai vyks gydymas. Tai pagrindinė baimė. Žmonės bijo ir paties gydymo – chemoterapijos, spinduliavimo. Kaip pastebėjome, vėžiu sergantys žmonės sunkiai viską priima, sunkiai viską išgyvena, sunkiai viską suvokia. Ir ta baimė – vos ne antroji liga, kuri tarsi prideda depresiją, neviltį, iš kurios daug sunkiau yra išlipti. Žmonės, kurių tikėjimas yra stiprus, tą krūvį sugeba atiduoti Dievui ir sugeba džiaugtis šia diena. Tikintiems yra lengviau“.

„Dauguma sergančių vėžiu ateina neramūs, išsigandę savo ligos. Jų artimieji – lygiai taip pat. Ateina ne tik tie, kurie ką tik susirgę, bet ir tie, kurie jau ir dešimt metų yra sveiki, bet dar gyvena su mirties baime. Mes padedame žmogui, kartu mąstome apie tai, kokios būtent jam reikia pagalbos“, – patirtimi dalinasi A. Kerpytė.

Anot pašnekovės, pasitaiko tokių atvejų, kai žmogus meldžiasi tam, kad melstųsi, tačiau Dievu iš tikrųjų netiki.

„Kai viską atiduodi į Dievo rankas, yra lengviau. Tikėti reikia tikrai ne dėl to, kad būtum sveikas. Tu meldiesi, prašai Dievo pagalbos, tada ji ir ateina. Dievas tau nesiunčia jokių ligų, jis tave priima, tau viską atleidžia. Jei žmogus mano: „jei aš nepasveikau, tai Dievo nėra: – čia ne tikėjimas“.

Pagalbos gali prašyti visi

Onkologijos centro steigėjai – vienuoliai pranciškonai. Čia dirbantys specialistai bei savanoriai vadovaujasi krikščioniškomis nuostatomis, tačiau centre laukiami visi sergantieji.

„Žmogus gali ateiti bet kokios rasės, tautybės, bet kokio tikėjimo. Pavyzdžiui, pas mus buvo atėję pravoslavų dvasininkai – jie paliko visą reikalingą informaciją, jei pacientams reikėtų dvasinės konsultacijos“, - teigia A. Kerpytė. Ji kviečia ir kito tikėjimo žmones lankyti centre vykstančius užsiėmimus: „Juk dvasinė stiprybė yra reikalinga visiems be išimties“.

Direktorės teigimu, centro veikloje aktyviau dalyvauja moterys. Vyrų irgi jau ateina, bet jie bando būti stiprūs, jiems sunku paprašyti pagalbos.

Dvasinė ar psichologinė pagalba teikiama ne tik tiems, kurie mėgina įveikti vėžį, bet ir jų šeimoms. Pasak A. Kerpytės, kartais artimajam baisiau negu pačiam ligoniui.

„Gerai, kai sergančių šeimos yra stiprios, nėra nesantaikos. Jei atvirkščiai – nėra kur išsiverkti ir išsikalbėti, jei artimieji sielvartauja, tai ligoniai bijo su jais šnekėtis, o jei ir pradeda – artimieji iškart ramina, kad viskas bus gerai. Taip lieka viskas užspausta“.

Ne kovoti, o susigyventi su liga

„Gydytojai sako, kad pas mus apsilankę žmonės jaučiasi ramesni, atidžiau klausosi, kas jiems sakoma“, - džiaugiasi A. Kerpytė.

„Tai tikrai vilties namai, bet kalbant apie tą viltį reikėtų akcentuoti, kad čia nėra stebuklų, nereikia manyti, kad mes galime padaryti daugiau, nei padarė gydytojai ar yra Dievo valia. Taip, žmonės miršta, bet mirti su viltimi irgi reikia mokintis, kad galėtum išeiti iš šio pasaulio ramus ir tam pasiruošęs. Negalime kurti iliuzijų – mirtis yra, ji neišvengiama, ir nė vienas nežino kada. Netgi tas, kuris susirgo, gali ne nuo vėžio mirti –  juk gali ir į avariją pakliūti. Žmonės čia mokosi priimti iš naujo gyvenimą ir mirtį suvokti ne kaip bausmę ar blogą dalyką. Čia mokoma susitaikyti su savimi, su Dievu, artimaisiais, iškeliauti ramiai atsisveikinus. Svarbiausia - įkvėpti vieniems kitus, kad nekiltų noras pasiduoti“, – mintimis dalijasi direktorė.

Terapijos padeda užsimiršti bei teikia džiaugsmą

Onkologijos centre savanoriai, išklausę mokymus, kaip dirbti su žmonėmis, kuriems diagnozuotas vėžys, veda įvairius užsiėmimus: vyksta judesio, pramoginių šokių, garso, kūrybos terapijos.

A. Kerpytė akcentuoja, kad didelio susidomėjimo dabar sulaukia muzikos terapija: „Ji skirta atsipalaiduoti, miegui suderinti, nerimui ir stresui sumažinti. Rekomenduojama aštuonis kartus žmogui joje apsilankyti. Naudojama žemo dažnio – 10 Hz muzika. Muzikos terapija negalima, jei žmogus naudoja psichotropinius vaistus“.

„Dailė - taip pat nuostabus būdas pažinti save. Dailės terapijos užsiėmimuose sergantieji sužino, kur yra jų silpnos ar stiprios vietos, kaip gydyti atsivėrusią žaizdą. Visi žmonės turi prikaupę daug blogų dalykų, kuriuos, kaip psichologai sako, reikia išventiliuoti. Ir tai iš tikrųjų padeda“, – pabrėžia direktorė.

Kūrybinius užsiėmimus vedanti Genovaitė Žukauskienė teigia, jog į rankdarbių pamokas ateina įvairaus amžiaus žmonių.

„Dažnai būna, kad žmonės net nebūna darę rankdarbių, o sukuria tokius gražius darbus, kuriais stebisi namiškiai. Padaryti rankdarbiai: šlepetės, šiltos kojinės, šalikėlis suteikia labai daug džiaugsmo. Tai tarsi džiaugsmo terapija“, - įspūdžiais dalinasi moteris, pati susidūrusi su onkologine liga ir taip atradusi mėgstamą užsiėmimą.

„Man buvo sulūžusi ranka, reikėjo ją mankštinti – taip palengva pradėjau kurti įvairius darbelius. Dabar dalyvauju tautodailės parodose. Pirma pati ką nors naujo išbandau, tada kitiems čia parodau“, – teigia pašnekovė.

„Terapijos valanda padeda išgyventi ir kitas emocijas – ramybę bei pasimėgauti buvimu čia ir dabar“, – papildo A. Kerpytė.

Pastebėti, kad užsiėmimai patinka su vėžiu mėginančioms susigyventi moterims, matyti iš karto – užsiėmimų kambaryje rankdarbius darančios moterys taip susikoncentravusios, jog net nepastebi pro duris įeinančių žmonių.