ŽIV diagnozė gyvenimą padarė prasmingesnį ir įdomesnį

Ne vienas dar prisimename: išgirsti ŽIV diagnozę buvo tolygu mirties nuosprendžiui. Tai reiškė ir artimųjų bei draugų pasmerkimą, vienatvę bei kančias. Šių žmonių visi šalinosi, baiminosi gydyti net medikai. Asociacijos „Pozityvus gyvenimas“, kuri vienija infekuotus ŽIV, sergančius AIDS žmones, vadovas Jurgis Andriuška taip pat prisimena tuos laikus. Tačiau šiandien jis daugelį stebina savo optimizmu, energingumu, visuomeniškumu. Kaip tai atsitiko – iš pirmų lūpų.

Reklama

Gyvenimo verpetai          

ŽIV diagnozę J. Andriuška išgirdo prieš 15 metų. Tuomet jau buvo išsiskyręs su nuo alkoholio priklausoma žmona ir vienas augino mažametį sūnų. Per tą laiką turėjo įvairių seksualinių santykių.

„Viską palikau žmonai, tad su vaiku kurį laiką teko gyventi garaže, -  prisimena. – Dirbau tada Gariūnuose, vykdavau į Turkiją apsipirkti ir pardavinėjau prekes turguje. Tekdavo kartu vežtis į turgų ir sūnų. Tad natūralu, kad ieškojau vaikui savaitinio darželio. Apėjau jų ne vieną, tačiau visi atsisakydavo, esą  vaikas dar per mažas (jam buvo apie pusantrų metukų). Ilgam prisiminsiu tą abejingumą, su kurio susidūriau. Pagaliau pavyko rasti darželį, kuris vaiką priėmė. Lankiau jį kasdien.“

Paskui, - kalba pokalbininkas, - atsirado antras vaikas. Bet šio mama mirė nuo cukrinio diabeto, ir sūnus liko gyventi su jos mama.

Kai Jurgis išgirdo lemtingą diagnozę, vienam sūnui buvo 5 metai, kitam -  7 metai. Tuomet su draugų pagalba jau turėjo butą, kuriame galėjo glaustis.

Pirmoji reakcija

ŽIV infekcija vyriškio kraujuje buvo diagnozuota kraujo donorystės centre, kur apie 10 metų jis duodavo kraujo. Nuėjo ten kartu su drauge, su kuria siejo neįpareigojantys santykiai. Draugės testo rezultatas buvo neigiamas. Nuo ko užsikrėtė – taip ir liko jam mįslė.

Tuomet dar ŽIV buvo laikoma mirtina infekcija, nuo kuriuos vaistų nebuvo. Tačiau pirmoji reakcija išgirdus diagnozę nustebino jį patį. Pagalvojo: „Ką padarysi... Nustatė tai nustatė“. Dar nesuvokė, kad gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

Gelbėjo AIDS centro specialistai

Kas iš tikrųjų atsitiko, suvokimas atėjo po kelių dienų.

„Prasidėjo šiokia tokia isterija, klausinėjau specialistų, kiek man liko gyventi. Konsultantų tarnybų tuomet  buvo nedaug, padėjo tuomečiame  AIDS centre kasdien budintys specialistai. Bet kada galėjai ateiti, gauti pagalbą tada, kai reikia. Regionų centruose ir dabar vienas specialistas turėtų dirbti nuolat, visą dieną, nenormalu,  kad paslaugos dabar teikiamos dukart per savaitę nustatytomis valandomis“, - lygindamas tuometinę pagalbos infekuotiems asmenims situaciją su šiandienine pažymi pokalbininkas.

Lemiamas lūžis

Išgirdus ŽIV diagnozę, su drauge  vyras dar  kurį laiką bendravo, bet paskui  artimų santykių pats pradėjo vengti.

„Kilo klausimas, kaip pasakyti apie diagnozę artimiesiems, draugams. Kai pasakiau seseriai, ji rado priežastį  daugiau nebendrauti. O štai draugo reakcija buvo tokia  – išgirdęs, kuo sergu, iškart išvažiavo. Bet po pusvalandžio grįžo su pilnu maišu vaisių, daržovių, pasakė, kad man dabar reikia daug valgyti vitaminų“.

J. Andriuška prisimena, kaip pačiam buvo užėjęs nenormalus noras atsisakyti draugų. Manė: jei atsisakys, nuo jų atsitolins, niekam nereikės apie tai pasakoti. Bet bendrauti vis tiek liko poreikis.

Jis prisipažįsta, kad  norėdamas susigrąžinti draugus, nuo kurių pats buvo nutolęs, jis pradėjo išgėrinėti, nes taip lengviau užmegzti santykius. Tai tęsėsi neilgai: „Gerai, kad smegenų turėjau“. Sąžinės balsas, pareiga išauginti vaiką laiku sustabdė.

„Tada  įvyko lūžis, supratimas, kad reikia eiti į priekį, galvoti,  kaip pragyventi prasmingai. Tuolab kad buvo dėl ko gyventi“, - pasakoja J. Andriuška.

Tuomet, žinodamas, kad tokių, kaip jis, yra daugiau, pradėjo domėtis visuomenine veikla ir  po neilgo dalyvavimo kitos organizacijos veikloje 2003 metais įkūrė asociaciją „Pozityvus gyvenimas“. Dideliu pagalbininku rengiant akcijas tapo jo sūnus.

Simptomų nejaučia

Visada energingas, aktyvus  vyras tikina, jog jokių ligos simptomų nejaučia. Paklaustas, kas jam padeda tokiam išlikti, tikina, kad viskas priklauso nuo požiūrio: išgirdus ŽIV diagnozę galima save mintimis palaidoti, o galima po likimo spyrio pakilti iš pelenų.

„Esu užsigrūdinęs, sportuoju,  žiemą - sporto klube, nes turiu problemų dėl stuburo. Vasarą važinėju dviračiu, riedučiais, kas rytą apsiprausiu  šaltu vandeniu“, - apie tai, kaip palaiko fizinę formą, pasakoja  asociacijos pirmininkas ir priduria:  fizinis aktyvumas reikalingas visiems, ne tik sergantiems.

Tiesa, kasdien tenka gerti antiretrovirusinius vaistus: „Jie blokuoja virusus, neleidžia jiems daugintis, tad jo organizme vis mažėja, kol lieka labai maža koncentracija“.

Šie vaistai skiriami visiems ŽIV turėtojams, kuriems jie reikalingi. Pačioje pradžioje, kol virusų koncentracija nedidelė, žmogus gali be vaistų gyventi ne vienus metus, reikia tik nuolat pasitikrinti.

Tie infekuotieji ŽIV, kurie prisižiūri, yra stebimi specialistų, laiku pradeda  vartoti antiretrovirusinius vaistus, gali sėkmingai gyventi net ne vieną dešimtmetį.

Deja, apie tokias ŽIV gydymo galimybes žino dar ne kiekvienas. Ir dabar dar žmonės skambina asociacijos vadovui ir klausia, kiek jiems liko gyventi.

„Sakau jiems, jog gyvens, kol plyta ant galvos nenukris. Medicina taip pažengusi, kad vaistai užtikrina visavertį gyvenimą, galimybę dirbti, užsidirbti, užauginti vaikus. Šiais laikais ši lėtinė infekcija puikiausiai gydoma, o gydomi pacientai nekelia jokio pavojaus nei aplinkai, nei lytiniam partneriui. Mokslininkai jau pateikė išvadas, kad jei ligonis trejus metus vartoja antiretrovirusinę terapiją, jau net lytinio akto metu gali nenaudoti prezervatyvo. Viruso koncentracija kraujuje tokia maža, kad ji net neperduodama“.

Buvo visko

Tiesa, vyriškis pripažįsta, kad  kol nebuvo sukurti pažangūs vaistai, stabdantys virusų dauginimąsi, iki 2006 m., buvo ir liūdnų etapų. Palaidotas ne vienas likimo draugas, teko ir „muštis“ su valdininkais, kad skirtų vaistus. O tuomečiai vaistai  turėdavo nemalonius šalutinius poveikius.

„Prisimenu, gerklėje, virškinimo trakte buvo išsisėjęs Candida grybelis, negalėjau praryti,  svėriau vos 45 kg. Oda nudribo, ausys kraujavo. Tuomet turėjau gerti kasdien po 6 dideles piliules tris kartus per dieną, nuo jų labai pykino, slinko plaukai. Tačiau jie gelbėjo gyvybę. Mačiau merginą,  kuri nuo šių vaistų susirgo distrofija:  galūnės plonos, o riebalai nuėjo į pilvą ir kuprą. Tačiau ji buvo laiminga, kad yra gyva“.

Visuomenei trūksta supratimo

Asociacija „Pozityvus gyvenimas“  neseniai Klaipėdoje, Taikos per. 107, įkūrė konsultacinį kabinetą, kuriame kiekvienas gali gauti informaciją ŽIV ir kitų lytiškai plintančių  ligų, priklausomybių klausimais.

J. Andriuška neslepia, jog įkurti tokį kabinetą paskatino ir asmeninė patirtis. „Reikia, kad  tokie žmonės ateitų, išsikalbėtų, sužinotų, ką daryti, gautų motyvaciją. Dabar prisiskaito internete visokių sąmokslo teorijų – kad ŽIV nėra, kad gydytis nereikia, - ir pradeda manyti, kad pavojaus nėra, nenuvažiuoja pas gydytoją, todėl nežino, kokia yra jų būklė. Kiti baiminasi išgirsti tiesą, nežino, kad liga gerai valdoma. Todėl jiems reikalinga konsultacija žmonių, kurie patys yra susidūrę su liga.“

Tačiau asociacijos vadovą stebina, kad kabineto veikla buvo priešiškai sutikta namo gyventojų, kad pasigirdo kalbų,  neva infekuotus žmones reikia izoliuoti. Jo nuomone, jei mes smerksime tuos žmones, jie pradės slėpti savo diagnozę, ir tai tik prisidės prie infekcijos plitimo.

Padėdamas kitiems padeda sau

Paklaustas apie šeimą, J. Andriuška juokiasi: „Šeimos neturiu. O kam ji? Mano šeima - ši organizacija, čia ir leidžiu savo laisvalaikį. Yra čia puikių žmonių, bendraujame,  draugaujame. Palaikome santykius ir su likimo draugams iš užsienio. Štai Kalėdas žadu švęsti Ukrainoje“.

Taigi ŽIV infekcija netrukdo jam džiaugtis gyvenimu. Būtent ji pakeitė jo gyvenimą, padarė įdomesnį, prasmingesnį, paskatino išmokti daug naujų dalykų.

„Būna nusivylimo akimirkų, kada pasakau: „Nusibodo, nebegaliu“. Tačiau tuoj pat pagalvoju: „O kas pragyvens mano gyvenimą už mane? Niekas, tik aš pats. O padėdamas kitiems padedu ir sau“.