Žiemos sporto šakos, ypač slidinėjimas ir čiuožimas snieglente, šiais laikais yra labai populiarios žmonių tarpe tiek patalpose po stogu, tiek atvirose vietovėse įrengtuose žiemos pramogų kompleksuose. Šias sporto rūšis Europoje pamėgo keli milijonai įvairaus amžiaus žmonių, nes jos teikia didelį malonumą, teigiamai veikia sveikatą, atpalaiduoja.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Neinfekcinių ligų prevencijos skyriaus visuomenės sveikatos specialistai perspėja, kad populiarus žiemos sportas gali sukelti riziką susižaloti. Laimė, yra daug galimybių, kaip išvengti sužalojimų, pavyzdžiui, užtikrinti geresnę sporto paslaugų infrastruktūrą, didinti naudojamo sporto inventoriaus ir apsaugos priemonių saugą, užtikrinti nustatytų taisyklių laikymąsi, skatinti geresnį fizinį pasirengimą bei tobulinti mokymo metodus.
Akivaizdu, kad geriausia, ką galime padaryti, tai užtikrinti, kad nelaimingo atsitikimo ar sužalojimo būtų išvengta. Tačiau nėra sporto be rizikos, todėl apsaugos priemonių, tokių kaip sniego šalmai, dėvėjimas yra būtinas, kad nelaimingo atsitikimo atveju galvos sužalojimas būtų kuo mažesnis.
Svarbiausia informacija apie žiemos sporto pramogas:
• Žiemos sportas kelia pakankamai didelę sužalojimų riziką. Vaikai ir jauni žmonės susiduria su didesne rizika. Nėra pastebėta reikšmingų skirtumų tarp snieglentininkų ir slidininkų sužalojimų rizikos dydžio.
• Daugiau nei 50 proc. visų sunkių ir mirtinų žiemos sporto metu patiriamų sužalojimų yra galvos traumos.
• Jei kitų sužalojimų, pavyzdžiui, kojos lūžių, dėl gerėjančios slidinėjimo įrangos kokybės mažėja, galvos sužalojimai tarp sniego sporto traumų sudaro didžiausią dalį.
• Teisingai dėvimi sportiniai šalmai sumažins susidūrimo ir susitrenkimo poveikį, kartu ir sužalojimo sunkumą. Apskaičiuotas šalmų apsauginis poveikis siekia nuo 21 iki 45 procentų.
• Džiugu, kad šalmų dėvėjimas populiarėja: Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje atitinkamai šiuo metu skelbiami 40, 63 ir 76 proc. šamų dėvėjimo rodikliai. Šveicarijoje vaikų šalmų dėvėjimo rodiklis siekia net 95 proc.
• Ne visi sutaria dėl šalmų privalomo dėvėjimo įteisinimo. Baiminamasi, kad tai galėtų atstumti dalį žiemos sporto mėgėjų.
• Aukštas šalmų dėvėjimo lygis rodo, kad dabar, siekiant sumažinti galvos sužalojimų sunkumą, gali būti tinkamas laikas privalomam šalmų dėvėjimui įteisinti.
• Kadangi vaikai labiau nei kitos amžiaus grupės rizikuoja patirti galvos sužalojimų, slidinėjant ir čiuožiant snieglente šalmų dėvėjimas vaikams iki 15 metų turi būti privalomas bent jau mokyklose ir žiemos sporto stovyklose.
• Pirmieji teisiniai žingsniai, siekiant privalomo šalmų dėvėjimo slidinėjimo trasose, jau žengti Italijoje ir Austrijoje. Kitur tai vis dar platesnių politinių diskusijų tema, tačiau kliūčių iškilti neturėtų.
Žiemos sporto metu patiriami sužalojimai
Kiekvienais metais Europoje žiemos sporto metu susižaloja tūkstančiai žmonių, kurie paskui gydomi ligoninėse. Pavyzdžiui, Austrijoje 2008–2009 m. žiemos sezono metu apie 46 tūkst. slidininkų ir 12 tūkst. snieglentininkų buvo gydomi logoninėse dėl patirtų sužalojimų. Per tą patį žiemos sezoną Prancūzijoje susižalojo 108
tūkst. slidininkų ir 31 tūkst. snieglentininkų. Vokietijoje skelbiama, kad kasmet susižaloja apie 50 tūkst. žmonių. Remiantis surinkta statistika, 13-oje Europos Sąjungos valstybių apskaičiuota, kad visame Europos Sąjungos regione kasmet įvyksta apie 300 tūkst. sužalojimų, susijusių su žiemos sportu, po kurių reikalingas medicininis gydymas ligoninėse, iš jų 170 tūkst. sudaro slidininkų sužalojimai ir 90 tūkst. snieglentininkų sužalojimai.
Ne Europos Sąjungos šalys taip pat pateikia panašius statistinius duomenis. Šveicarijoje kasmet apie 70 tūkst. gyventojų reikalingas medicininis gydymas po patirtų sužalojimų slidinėjant ar čiuožiant snieglente ir dar 10 tūkst. sužalojimų važinėjantis rogėmis. Papildomai apie 30 tūkst. svečių iš užsienio valstybių susižaloja Šveicarijos kalnuose. Paskaičiuotas rodiklis, susijęs su metiniu vidurkiu, siekia apie 3,5 sužalojimų, tenkančių 1 000 slidinėjimo dienų Šveicarijoje.
Norvegijoje vidutinis slidininkų ir snieglentininkų sužalojimų vidurkis yra 1,5, tenkantis 1000 slidinėjimo ir čiuožinėjimo snieglente dienų. Selbiami sužalojimo vidurkiai JAV (Vermonte) – 1,9 ir Kanadoje – 2,5, tenkantys 1 000 slidinėjimo dienų vieno sezono metu.
Vaikai susižaloti rizikuoja labiau nei suaugusieji. Susižalojimų rizika vaikų amžiaus grupėje nuo 6 iki 18 metų dvigubai didesnė lyginant su suaugusiaisiais. Patirties ir įgūdžių trūkumas, netinkamos įrangos naudojimas – tik keletas veiksnių, lemiančių didesnį jaunų žmonių sužalojimų skaičių.
Laimei, mirtinų sužalojimų kalnų slidinėjimo trasose pasitaiko rečiau. Skelbiami rodikliai – nuo 0,25 iki 0,29 mirčių, tenkančių milijonui slidinėjimo dienų Šveicarijoje, JAV iki 0,75 mirčių, tenkančių milijonui slidinėjimo dienų, ir 0,53 mirčių, tenkančių milijonui čiuožinėjimo snieglente dienų. Nustatyta, kad tie patys rizikos veiksniai būdingi ir mirtiniems, ir nemirtiniems galvos sužalojimams, todėl, siekiant jų išvengti, taikomi tie patys principai.
Galvos sužalojimai žiemos sporto metu
Remiantis skirtingų tyrimų duomenimis iš Šveicarijos, Vokietijos, Austrijos, Norvegijos ir Kanados, galvos sužalojimai sudaro apie 15 proc. visų slidininkų patirtų traumų ir apie 16 proc. visų snieglentininkų patirtų sužalojimų (1 lentelė). Remiantis Europos Sąjungos duomenų bazėje kaupiamais (IDB) ligoninėse registruojamais satistiniais duomenimis apie sužalojimus, ataskaitoje nurodoma, kad iš visų slidinėjimo metu patirtų nelaimingų atsitikimų galvos sužalojimai sudarė 11 proc., o čiuožinėjimo snieglente metu – apie 7 proc.
1 lentelė. Sužalojimai žiemos sporto metu pagal kūno dalis
Kūno dalis
|
Slidininkai
|
Snieglentininkai
| ||
Dalis (%)
|
Svyravimai (%)
|
Dalis (%)
|
Svyravimai (%)
| |
Galva, kaklas
|
15
|
13−17
|
16
|
13−17
|
Liemuo, stuburas
|
15
|
15−19
|
15
|
15−20
|
Petys, žastas
|
20
|
17−23
|
20
|
18−22
|
Alkūnė, dilbis
|
5
|
3−6
|
10
|
8−12
|
Riešas, plaštaka
|
10
|
10−23
|
20
|
15−25
|
Klubas, šlaunis
|
8
|
7−10
|
4
|
3−5
|
Kelis
|
25
|
20−30
|
15
|
13−18
|
Blauzda, kulkšnis, pėda
|
15
|
12−18
|
13
|
10−15
|
Tyrimai rodo, kad galvos sužalojimai taip pat sudaro apie 15 proc. visų patiriamų traumų, susijusių su važinėjimu rogėmis. Sunkūs galvos sužalojimai, patirti čiuožinėjant rogėmis, sudaro net apie 55 proc. Galvos sužalojimai tarp vaikų sudaro didesnę dalį nei kitose amžiaus grupėse. Kai kurie tyrimai netgi nurodo, kad slidininkų ir snieglentininkų sunkių galvos sužalojimų rizika net tris kartus didesnė amžiaus grupėje iki 35 metų, nei 35 metų ar vyresnių žmonių amžiaus grupėje. Vaikų rizika susižaloti galvą yra didesnė dėl jų specifinių kūno proporcijų: palyginti mažesnio ūgio ir svorio santykio su galva, nei suaugusiųjų.
Taip pat gana ryškūs skirtumai ir tarp vyrų bei moterų. Moterys žymiai dažniau nei vyrai patiria kelio sužalojimus, vyrai dažniau susižaloja galvą. Vieno tyrimo duomenys nurodo, kad iš visų sniego sporto dalyvių, vyrų galvos sužalojimų rizika yra 2,2 karto didesnė nei moterų. Dauguma galvos sužalojimų yra plėštinės žaizdos arba sumušimai. Detalesnė Šveicarijos statistinių duomenų analizė parodė, kad atviros žaizdos, ypač veido srityje, sudaro apie 33 proc. visų registruotų galvos sužalojimų, susijusių su slidinėjimu ir čiuožimu snieglente. 32 proc. sužalojimų sudaro galvos, veido ir kaklo sumušimai. Apie 20 proc. sužalojimų sudaro smegenų sukrėtimai.
Kitas tyrimas nurodo, kad nors dauguma žiemos sporto metu patirtų sužalojimų, gydytų traumų
centruose, būna nesunkūs, tačiau vienas iš dešimties pacientų patiria sunkius smegenų sužalojimus. Dažniausiai pasitaikančios sunkių sužalojimų priežastys – susidūrimas su medžiu ar kitu nejudančiu objektu, pavyzdžiui, slidinėjimo trasoje esančiu stulpu arba su kitu slidininku. Galvos sužalojimai, sudarantys 60 proc., yra pagrindinė su žiemos sporto sužalojimais susijusi mirties arba ilgalaikio neįgalumo priežastis.
Šveicarijoje suteiktų gelbėjimo paslaugų statistika rodo, kad galvos sužalojimų dalis iš visų žiemos sporto metu patirtų sužalojimų per paskutinius aštuonis sezonus išliko nepakitusi, nepaisant pastebimo vis didėjančio vyrų ir moterų sportinių šalmų dėvėjimo rodiklio. Kai kurie šaltiniai teigia, kad nuo 1970 m. iki 1990 m. galvos sužalojimų dalis žiemos sporto metu netgi didėja, tačiau duomenys rodo, kad tuo laikotarpiu keitėsi batų, apkaustų ir slidžių technologija, o tai lėmė kito pobūdžio sužalojimų sumažėjimą, dėl to santykinai galvos sužalojimų dalis išaugo: sumažėjus apatinės kojos dalies sužalojimų, kitų sužalojimų dalis proporcingai padidėjo. Galvos sužalojimų skaičiaus padidėjimą taip pat galėjo lemti trauminių smegenų sužalojimų klinikinės simptomatikos diagnostikos pagerėjimas, padažnėjęs rizikingas elgesys, toks kaip šuoliai ir akrobatiniai manevrai bei pernelyg didelis greitis. Kiti veiksniai, kurie taip pat galėjo turėti įtakos galvos sužalojimų rizikos padidėjimui: kai kurių slidinėjimo trasų atkarpų padidėjusi apkrova (didesnis lankomumas), slidinėjimo trasų paruošimas, trasų sniego dangos apledėjimas, dirbtinis sniegas, slidžių pasirinkimas. Sniego parkų atsiradimas, kur galima didesnė susidūrimo bei galvos sužalojimų rizika, dar vienas veiksnys, mažinantis teigiamą šalmų dėvėjimo poveikį.
Apsauginis šalmų poveikis
Ar Europos standartas užtikrina pakankamą apsaugą?
Apsauginis sniego sporto šalmo poveikis yra akivaizdus: visų pirma, susidūrimo arba kritimo atveju jis sumažina smūgį į galvą. Antra, jis apsaugo nuo įvairių objektų patekimo į kaukolę. Šalmas, žinoma, visiškai neapsaugo nuo visų galimų galvos sužalojimų. Svarbu, kad šalmas, kiek leidžia komfortas, turi būti kuo labiau prigludęs, o smakro dirželis visada tvirtai užsegtas.
Ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje sniego sporto šalmų standartai patvirtinti ir paskelbti. Europos Sąjungos ir Šveicarijos rinkose leidžiami tik tokie šalmai, kurie pilnai atitinka EN 1077 standarto reikalavimus. Europos standartas (EN 1077) „Aukštikalnių slidininkų ir snieglentininkų šalmai“ apibrėžia reikalavimus šalmų konstrukcijai (įskaitant regos lauką), atsaparumo smūgiui ir drėgmės pralaidumo savybes, atsparumą išorinių objektų patekimui ir pritaikymo ypatybes, taip pat ženklinimą bei informacijos pateikimą. Kadangi galvos modeliai, skirti šalmų testavimui ir tinkamumo įvertinimui, sudaryti iš kietos masės, neįmanoma daryti išvadų apie smegenų judėjimą kaukolės viduje, dėl to nėra aišku, kiek sportiniai šalmai iš tikrųjų apsaugo nuo smegenų sukrėtimo.
Apsauginis poveikis iš dalies priklauso nuo galvos judėjimo greičio kliūties arba žemės atžvilgiu smūgio momentu. Europos normatyve (EN 1077) leidžiamas smūgio greitis 5,42 m/s (apytiksliai 20 km per val.), taip, kad smūgis neviršytų maksimalaus pagreičio į 250 g testuojamą galvos modelį. Plačiose, plynose, vidutinio sunkumo slidinėjimo trasose gali būti pasiektas vidutinis 40 km per val. greitis. Tačiau Šveicarijoje vidutinio sunkumo trasose slidininkų vidutinis judėjimo geitis siekia apie 30 km per val. Vaikai juda vidutiniškai 19 km per valandą greičiu, nuo 6 iki 46 km per val. ribose.
Reikia pažymėti, kad galvos judėjimo greitis smūgio metu dažnai nesusijęs su slidininko ar snieglentininko judėjimo greičiu, kadangi daugumos kritimų atvejų pirmas smūgis tenka ne galvai. Dėl to tarptautiniuose standartuose nustatytos maksimalios smūgio greičio ribos dauguma atvejų yra pakankamos, kad būtų užtikrinta apsauga nuo smūgio.
Ar šalmai sumažina sužalojimo sunkumą?
Sniego sporto šalmų apsaugos nauda buvo įvairių studijų tyrinėjimo objektas. Remiantis naujausiais duomenų analizės rezultatais, šalmus dėvintys žmonės nuo 21 iki 45 proc. rečiau patiria galvos sužalojimus nei tie, kurie nedėvi šalmų. Toks platus apsaugos diapazonas nurodomas dėl to, kad į vertinamą žmonių grupę įeina skirtingų kategorijų žmonės: kai kurie tyrimai analizuoja tik tam tikro amžiaus grupes, kiti tyrimai analizuoja tik sunkius sužalojimus, kurie gydomi ligoninėje. Išanalizavus Europos sužalojimų duomenų banko duomenis apie žiemos sporto dalyvius, kurie buvo gydomi ligoninėje 2002−2008 m. laikotarpiu (iš viso sužaloti 4 595 asmenys), paaiškėjo, kad dėvint šalmą smegenų sukrėtimo rizika sumažėja per pusę: iš patyrusių smegenų sukrėtimą dėvėjusių šalmą žmonių buvo 2,3 proc., o iš nedėvėjusių šalmo − 5,8 proc.
Be šalmo dėvėjimo, sužalojimų sunkumo rezultatus taip pat gali veikti ir kiti veiksniai. Šalmus dėvintys žmonės gali būti atsargesni, kantresni ir slidinėti arba čiuožinėti snieglente atsargiau už tuos, kurie nedėvi šalmų. Kita vertus, dėvėdami šalmus žmonės gali būti apimti klaidingo saugumo jausmo ir linkę labiau rizikuoti (pasireiškia rizikos kompensavimo efektas). Kai kurie tyrimai rodo, kad dėvintys šalmą žmonės slidinėja arba čiuožia snieglente greičiau už jo nedėvinčius. Kiti tyrimai nurodo, kad žiemos sporto dalyviai, kurie save laiko mėgstančiais rizikuoti slidininkais ir snieglentininkais, labiau linkę dėvėti šalmus nei tie, kurie save laiko atsargiais.
Galiausiai, nors negalime visiškai atmesti pasireiškiančio rizikos kompensavimo efekto, galime daryti išvadą, kad padidėjęs noras labiau rizikuoti dėvint šalmą neviršija sniego sporto šalmo suteikiamo apsauginio poveikio.
Ar padaugėja kaklo sužalojimų?
Taip pat svarbu pažymėti, kad dėvint šalmą, kaklo srities sužalojimų tikimybė nepadidėja. Tarptautinėje duomenų apžvalgoje pateikiama išvada, kad sniego sporto šalmai taip pat nepadidina stuburo kaklo srities sužalojimų rizikos ir jų sunkumo. Jei šalmas pasirenkamas pagal amžių, veiklos pobūdį ir yra dėvimas teisingai, jis nepadidina nei kaklo sužalojimų, nei kitų sužalojimų dažnumo. Nors nėra atliktų tyrimų apie sportinio šalmo apsauginį poveikį čiuožiant snieglente, jo veikimo principas yra panašus, todėl turėtų suteikti tokią pačią apsaugą.
Apibendrinant galima teigti, kad sportiniai šalmai slidininkams ir snieglentininkams suteikia reikšmingą apsaugą. Šalmai sumažina susidūrimo ir susitrenkimo poveikį, dėl to sumažėja sužalojimų sunkumas. Nustatyta, kad sniego sporto šalmai sumažina galvos sužalojimų nuo 21 iki 45 proc., priklausomai nuo sužalojimą sukėlusio veiksnio.
Sniego sporto šalmų naudojimo padidėjimas
Per pastaruosius kelis dešimtmečius visuomeninės ir privačios institucijos aktyviai dirba, šviesdamos slidininkus apie gresiančią sužalojimų riziką ir galimas prevencines priemones. Prevencinės priemonės, tai elgesio taisyklių mokymas, atitinkamų pratimų ir apšilimo atlikimas, prieš einant į slidinėjimo trasą, tinkamos įrangos bei apsaugos priemonių pasirinkimas, naudojimas ir t. t.
Prieš
dešimtmetį retas slidininkas ar snieglentininkas dėvėjo šalmą. Šiomis dienomis vis daugiau moterų ir vyrų, užsiimančių sniego sportu, saugo savo galvas, dėvėdami šalmus. Šveicarijoje šalmų dėvėjimo rodiklis nuo 16 proc. 2002–2003 m. žiemos sezono metu padidėjo iki 76 proc. 2009–2010 m. žiemos sezono metu (1 pav.). Vokietijoje 2007–2008 m. žiemos sezonu 40 proc. slidininkų dėvėjo šalmus. Austrijoje 2008–2009 m. žiemos sezonu užfiksuotas 63 proc. šalmų dėvėjimo rodiklis. Šveicarijoje pasiektas 95 proc. vaikų ir jaunuolių šalmų dėvėjimo rodiklis. Prancūzijoje 2008 m. skelbiamas vidutinis 65 proc. vaikų šalmų dėvėjimo rodiklis.
Šalmų dėvėjimo propagavimo kampanijos neabejotinai labai prisidėjo prie ženklaus šalmų dėvėjimo rodiklio augimo. Tai rodo, kad jau tinkamas metas taikyti griežtesnius įpareigojimus kalnų slidinėjimo paslaugų teikimo operatoriams, sniego sporto instruktoriams, sportininkėms ir sportininkams, siekiant užtikrinti sniego šalmų dėvėjimą aktyviai sportuojant. Šie įpareigojimai gali būti įtraukti į elgesio taisykles, profesionalų ir vietos operatorių protokolą arba įteisintas privalomas sportinių šalmų dėvėjimas nacionaliniu lygmeniu.
Kai kuriose skandinavų šalyse keltuvų operatoriai neleidžia vaikams įeiti į jų patalpas ir keltuvus, jei šie nedėvi tinkamų šalmų.
Kai kuriose šalyse šalmų dėvėjimas slidininkams ir snieglentininkams jau yra privalomas. Italijoje nuo 2005 m. sausio 1 d. įstatymu įteisintas privalomas vaikų iki 14 m. šalmų dėvėjimas. Deja, nėra duomenų apie šalmų dėvėjimo rodiklius Italijoje. Austrijoje, Žemutinės Austrijos žemė buvo pirmoji, kuri 2009 m. kovo mėn. įteisino privalomą vaikų iki 15 m. šalmų dėvėjimo reikalavimą. Šiandien septyniose iš devynių Austrijos žemių patvirtintos šalmų dėvėjimo taisyklės.
Yra išreikštos tik kelios prieštaraujančios, tačiau jokiais faktais nepagrįstos nuomonės dėl privalomo sniego sporto šalmų dėvėjimo įteisinimo reikalingumo, kuriomis teigiama, jog, įteisinus privalomą šalmų dėvėjimą, gali sumažėti sniego sporto dalyvių skaičius.
Rekomendacijos
Kadangi sportiniai šalmai skirti apsaugoti gyvybiškai svarbioms galvos dalims, šalmų dėvėjimas turėtų būti primygtinai rekomenduojamas tokiose sniego sporto rūšyse, kaip slidinėjimas, čiuožinėjimas snieglente ir važinėjimas rogėmis.
Vis daugiau žmonių, besimėgaujančių sniego sportu, dėvi šalmus. Šiandien daugelyje Europos valstybių daugiau nei 50 proc. sniego sportininkių ir sportininkų dėvi šalmus. Aukštas šalmų dėvėjimo rodiklis rodo, kad atėjo laikas įtvirtinti nuolatinėms prevencijos priemonėms ir paskatinti sniego sporto paslaugų operatorius bei valdžios institucijas remti šių naujų priemonių taikymą.
Kadangi visas suinteresuotas šalis sieja bendras veiklos interesas, ypač vietos valdžios institucijų, slidinėjimo trasų operatorių ir instruktorių, kad būtų užtikrintas maksimalus saugos lygis slidinėjimo trasose, kiekvienas iš jų turi atlikti savo vaidmenį savo atsakomybės ribose, skatinant visuomenę naudoti šalmus. Yra daug įvairių priemonių, skatinančių šalmų dėvėjimą, įskaitant tęstinę žiniasklaidos kampaniją ir tikslinių grupių informavimą, bendradarbiaujant su profesionalais ir suinteresuotais sniego sporto subjektais. Tokiu būdu sportuojantys bus labiau informuoti apie sniego sporto sužalojimų riziką ir apie tinkamų apsaugos priemonių, tokių kaip šalmai, naudojimo svarbą. Mokymo kursuose ir mokymo medžiagoje, skirtoje būsimiems žiemos sporto šakų instruktoriams, turėtų būti gerai išdėstyta ir aprašyta tema apie tinkamos apsaugos įrangos dėvėjimą. Tai labai svarbu, kadangi žiemos sporto instruktoriai šioje srityje yra visuomenės nuomonės
formavimo lyderiai, nes jie tiesiogiai bendrauja su pradedančiaisiais ir neturinčiais patirties žiemos sporto mėgėjais, todėl jie tinkamiausiu laiku gali pabrėžti apsaugos priemonių dėvėjimo svarbą.
Šalmų dėvėjimas taip pat turėtų būti privalomas profesionalams (žiemos sporto šakų instruktoriams, slidinėjimo trasų prižiūrėtojams ir gelbėjimo tarnybos personalui), kurie tiesiogiai bendrauja su sniego sporto dalyviais slidinėjimo trasose.
Tiekėjai, nuomojantys sniego sporto įrangą, taip pat turėtų būti skatinami siūlyti nemokamai arba su nuolaida šalmus klientams, kurie nuomojasi kitą sniego sporto įrangą ir priemones. Žiemos sporto dalyviai taip pat turėtų būti skatinami saugotis ir patys. Keltuvų operatoriai, reklamuodami savo paslaugas, turėtų sieti jas su šalmų dėvėjimu, kaip neatsiejama slidinėjimo trasų elgesio taisyklių dalimi. Turėtų būti apsvarstytos ir kitos šalmų dėvėjimą skatinančios iniciatyvos, tokios kaip mokesčio sumažinimas arba nemokamo nusileidimo pasiūlymas keleiviams, dėvintiems šalmus. Vietovėse arba regionuose, kur palyginti didelė dalis sportuojančių žmonių dėvi šalmus, keltuvų operatoriai gali dar labiau kelti šalmų dėvėjimo rodiklius, drausdami naudotis keltuvais nedėvint šalmo, pradedant nuo tėvų, kurių vaikai nedėvi šalmų.
Kadangi vaikų galvos sužalojimų rizika yra didesnė nei kitų amžiaus grupių, šalmų dėvėjimas vaikams iki 15 metų turėtų būti privalomas sniego sporto mokyklose ir mokyklų sniego sporto stovyklose. Teisiniai žingsniai, siekiant įtvirtinti privalomą šalmų dėvėjimo reikalavimą slidinėjimo trasose, kol kas dar yra platesnių politinių diskusijų tema, tačiau neturėtų būti atmesta.
Baigiant galima teigti, kad duomenų, patvirtinančių šalmų dėvėjimo efektyvumą, neabejotinai yra ir vis daugiau žiemos sporto dalyvių saugesniu būdu mėgaujasi šių įdomių sporto šakų teikiamais malonumais.
Dabar tinkamas metas imtis tikslingesnių priemonių, skatinančių dar daugiau žiemos sporto mėgėjų dėvėti šalmus ir užtikrinti, kad iki šio dešimtmečio pabaigos kiekvienas be išimčių aktyvus žiemos sporto dalyvis dėvėtų šalmą.
Iš anglų kalbos vertė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėja Aida Laukaitienė