Šeštadienis, 2024.06.22
Reklama

Žalingų įpročių problematika Vydūno požiūriu

Rima Palijanskaitė | Šaltinis: vlmedicina | 2017-03-16 10:04:06

Vydūnas (1868–1953) yra rašęs, jog nei jo motinos, nei tėvo šeimoje nebuvo vartojamas alkoholis ir nebuvo rūkoma, todėl svaiginimasis šiomis priemonėmis jam atrodęs kaip didis žmogaus menkumas. Tiesa, jis žinojo, jog net kai kurie kunigai rūko ir išgeria, ir tai jį labai stebinę.

Rima Palijanskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartą vienas tėvo bičiulių netgi bandė jį, aštuonerių metų vaiką, pamokyti rūkyti. Pradžioje „vaikas priešinosi“, bet ilgiau įkalbinėjamas pakluso. Visgi patyręs skaudų „veikimą smegenyse, jis smarkiai atstūmė pypkę, kad senis sušuko: Na, Viliuk, tik ne taip piktai! Tai buvo [pirmasis] vaiko bandymas ir baigimas rūkyti.“ Alkoholio ragauti šiam vaikui neteko. Vydūnas: „Kartą dvi moteri kalbėjosi su motina apie girtuokliaujančius. Viena, pažvelgusi į vaiką, sakė: ir [tas] vaikas būsiąs girtuoklis. Turėdamas didę gerklę, jis iškėlė ranką per jam dar aukštą stalą ir trenkė į jį kumštele, sakydamas: Niekuomet nebūsiu girtuokliu! O buvo tada vos šešerių metų vaikelis. Ir išlaikė savo žodį visą amžių.“

Kova už blaivybę niekada nebuvo lengva. Nuo 1845 m. Motiejaus Valančiaus (1801–1875) organizuojama Blaivybės draugijų veikla visą laiką buvo persekiojama, o 1864 m. Michailas Muravjovas jas uždraudė. Tiesa, šių draugijų nepalaikė ir jų veiklai priešinosi visi, kurie iš degtinės uždarbiavo ir jos vartojimą skatino – dvarininkai, bajorai, karčemų savininkai.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje blaivybės draugijoms tekdavo netgi neigti mitus apie tariamą alkoholio naudą. Tarpukario Lietuvoje Blaivybės draugijos veikla buvo atgaivinta 1919 m. į kovą su girtavimu aktyviai įsijungė ir įvairios visuomeninės organizacijos. Buvo suvokta, jog reikia ne tik skleisti informaciją apie alkoholio žalą (girtaujančiam ir visai Lietuvai), bet ir kelti visuomenės kultūrą. Ypač buvo kovojama su mokytojų, kunigų ir kitų inteligentų polinkiu dažnai vartoti alkoholį.

Vydūniškoji blaivybės propaganda

Katalikų blaivybės draugijai prašant, Vydūnas rašė straipsnius, kurie buvo publikuojami laikraštyje „Sargyba“, žurnale „Blaivioji Lietuva“, „Laimės kalendoriuje“. 1938m. „Blaiviojoje Lietuvoje“ Vydūnas apibūdinamas kaip nuoširdus Blaivinimo sąjungos bendradarbis ir didelis jos bičiulis, prisidedantis „prie blaivios, gražios, o drauge ir laimingos Lietuvos ateities“ kūrimo. Pats Vydūnas teigė, jog yra „beveik visa blaivybės klausimu parašęs.“

Girtavimo kaip visuomenės dvasinio (moralinio) nuosmukio problemą Vydūnas iškėlė jau 1903 m. Tilžės lietuvių laikraštyje „Naujoji lietuviška ceitunga“; čia publikuotame straipsnyje „Žvilgis į ateitį“ buvo teigiama, jog vienas iš tautą žeminančių, jos augimui kenkiančių ir net pražūtimi grasinančių įpročių yra girtavimas, kuriam pasiduoda jauni ir seni, vyrai ir moterys.

XX a. pradžioje Amerikoje ir kai kuriose Europos valstybėse vyko aktyvūs visuomenės judėjimai prieš girtavimą, buvo steigiamos blaivybės organizacijos, propaguojama blaivi gyvensena. Neliko nuošalyje ir mokslo, švietimo įstaigos bei tų valstybių vyriausybės. Straipsniuose „Alkoholis ir žmogaus proto sveikata“ (1921 m.), „Blaivybės klausimas Lietuvoje“ (1921 m.), „Ką garsusis danas med.dr.Hindhede Vokietijoje papasakojo“ (1921 m.), „Žinios iš kovos prieš alkoholį“ (1922 m.), Vydūnas perteikė Vokietijoje spausdintų straipsnių mintis apie kovą prieš girtavimą Amerikoje, Indijoje, Norvegijoje, apie atliktus alkoholio suvartojimo ir alkoholinių psichozių tyrimus Vokietijoje ir Danijoje, apie blaivybės politiką Lietuvoje. Straipsniuose apgailestaujama, jog yra daug žmonių, raginančių kitus gerti, siekiančių naudos iš to, kad kiti save žudo.

Vydūnas kvietė kovoti su žalingais, visiems didžiulę žalą darančiais, įpročiais. Straipsnyje „Kultūros žengsmas ir svaigalai“ (1930 m.) teigiama, jog „rūkytojas ne geresnis už vagį. Savo rūkymu jis vagia iš kitų tai, kas jiems gyventi ir sveikiems išlikti yra reikalingiausia, būtent – gaivų orą.“ Straipsnyje „Laisvė“ (1929 m.) mąstytojas skatina žmones ginti savo teises, netoleruoti rūkančiųjų viešose vietose, ypač, jeigu jau įstatymų tvarka numatyta atskira vieta nerūkantiems (tuo metu – atskiras traukinio vagonas!). Girtavimas, pasak mąstytojo, dar daugiau žemina žmogų. Vaikai ir nesusipratėliai kartais juokiasi, matydami svyrinėjantį ir pargriūnantį girtuoklį. Bet ar tai ne „apgailėtinas nuotykis“? Žmogaus organizmą stimuliuojančias ar kitaip veikiančias medžiagas Vydūnas vadina tiesiog nuodais, o kaip kenksmingiausią, sukeliantį daugybę nelaimių, ligų, skausmų ir vargų, išskiria alkoholį.

Straipsnyje „Laiko praleidimas“ (1929 m.) apgailestaujama, jog kai kurie žmonės ne tik valandų valandas, bet ir dienų dienas, netgi metų metus praleidžia taip, tarsi „laikas būtų visai nevertas dalykas.“ Ir tik tada, kai jų gyvybei gresia pavojus, jie visa „atiduotų, jeib ją išgelbėtų.“ Laikas žmogui, Vydūno manymu, yra brangiausias turtas, duotas tam, kad jis pažintų save bei gyvenimą, atskleistų savo vidinius lobius ir „kiltų žmoniškumo taku“. Mąstytojas stebisi, kad net aukštus mokslus baigę, svarbias visuomenėje pareigas užimantys žmonės dažnai leidžia laiką neprotingai, netgi „niekingu būdu“ – gerdami alų ar degtinę, rūkydami ir gal dar lošdami kortomis, taip patys kaskart tuštėdami ir menkėdami.

Girtaujantys žmonės ne tik „žengia atbulyn“, griauna savo sveikatą, bet ir paveikia artimųjų, ypač vaikų gyvenimą. 1914 m. išspausdintoje apysakoje „Kaimo didvyris“ parodoma, kaip pasikeitė vaikai, tėvui pradėjus girtauti. Buvę labai gyvybingi, linksmi ir aktyvūs, netrukus jie tapo liūdni, baugštūs, uždari, o po metų atrodė kaip nelabai sveiki. Pirmiausia – dėl neprotingo, netinkamo (neretai žiauraus) išgėrusio ar girto tėvo elgesio su pačiais vaikais, dėl nusiminusios, dažnai ašarą braukiančios motinos ir dėl iškilusių materialinių bei socialinių problemų. Pagrindinis apysakos herojus – girtaujančio tėvo vyresnysis sūnus Audrius. Jis į kovą prieš girtuoklystę ir blaivios gyvensenos propagavimą įtraukė visus savo draugus. Jų aktyvios veiklos dėka, pamažu kaimo žmonių laisvalaikio kultūra keitėsi, vyrai vis rečiau prisimindavo smuklę, tad ji buvo pagaliau uždaryta.

Sveikos gyvensenos, blaivybės idėjų gausu ir Vydūno dramose. Kvaišos, Laidoko, Klaidžiaus, latrų ir kitais personažais atskleidžiamos nevaldomos geismingosios žmogaus prigimties pasekmės. Dramoje „Varpstis“ sveikos gyvensenos mokytojas (gyvenimo reformatorius) Keleivis kaip alternatyvą smuklei įsteigia sveikos gyvensenos ir kultūros namus, kurių dėka žmonių nuostatos, vertybės ir jų gyvenimas kinta. Dramoje „Vergai ir dykiai“ gydytojas Tautnoras gelbsti ne tik kūną, bet ir dvasią. Jis tiki, kad „kiekvienas žmogus gali iškopti iš savo vergovės“, jeigu jis „atsistos ant savo kojų“, įsiklausys į save – savąjį žmoniškumą. Dramoje „Vyrai viską padarys“ moterys tvirtina, jog „iš girtuokliavimo pareina visos piktybės, ligos, vaikų nesveikumai, pasileidimas ir visi nusidėjimai“.

Tarpukaryje blaivybę propagavusieji laikraščiai kvietė rašyti apie girtaujančių žmonių tragedijas. Tačiau Vydūnui neatrodė, kad blogais pavyzdžiais galima žmonės atgrasyti nuo girtavimo. Jo manymu, išaugusį žmonių norą girtauti gali įveikti tik geri pavyzdžiai – alkoholis ir toliau bus stipriai vartojamas, kol „žymesni tautos žmonės“ nesiliaus tai darę. Straipsnyje „Lietuvių tautai žalingi dalykai“ (1925 m.) teigiama, jog „mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti atleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekuomet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visuomet blaivūs ir nepajudinami kaip žemės ašigalio žvaigždė.“

Svaiginimosi priežastys ir jų šalinimas

Kalbėdamas apie žalingus įpročius, Vydūnas analizuoja ir jų priežastis. „Yra tai tikras slėpinys, kad žmonės trokšta apsisvaiginti, kad negali gyventi nuolat blaivume ir sąmonės skaidrume“, – rašo straipsnyje „Alkoholio klausimas“ (1922 m.). Alkoholis – ne vienintelė svaiginimosi priemonė. Primenama, kad ne mažesniais žalingais įpročiais gali tapti kitų nuodų, pavyzdžiui, nikotino, kofeino bei kitų „erzinančių“ organizmą medžiagų vartojimas ar „gašlumo galia“, su kuria susiję daug kitų nedorybių (narkotikų to meto visuomenė dar nežinojo).

Tarpukario Lietuvos Blaivybės draugijos spaudoje alkoholis dažnai būdavo siejamas su velniu. Vydūnas patikslina, kad ne alkoholis ar kitos svaiginimosi priemonės laikytinos velniais, bet patys geismai, kurie pavergia žmogų. Tuos geismus dažnai kursto aplinka (be abejo, ir smuklininkai), tačiau geismai pavergia būtent tokį žmogų, kurio „sielos dangus“ yra apniukęs, kurio esmė silpna, kurio asmenybė yra nebrandi. Toks žmogus neturi dvasinės atsparos ir pasiduoda įvairioms aistroms bei geismams, kurie verčia žmogų „daryti visokius kvailumus“ ir kenkti pačiam sau. „Būkime, pagaliau, vyrai!“ – kreipiamasi į tuos, kurie neįstengia jais būti – savo esme „vyrauti“ asmenybėje, valdant geismingąją prigimtį.

Alkoholio uždraudimas, pasak Vydūno, yra pirmas žingsnis, ugdant blaivią visuomenę, bet vien draudimais to pasiekti neįmanoma – būtina ugdyti žmonių sąmoningumą, „teikti žmonėms tai, kas jiems alkoholį padarytų negeistiną.“ Alkoholio gėrimas yra „žemo, blogo žmogaus smaguriavimas“, tad reikia ugdyti aukštos kultūros žmogų, kuris neturėtų poreikio svaigintis.

Straipsniuose „Alkoholio klausimas“ (1922 m.), „Laimės ieškotojai“ (1930 m.), „Sveikata ir laimė“ (1931 m.) Vydūnas žalingų įpročių vartojimo priežastis sieja su paklydimu, ieškant laimės. Visi žmonės ieško ir tikisi jos rasti, „o kad jos ir tik žybtelėjimo!“ Laimės ieško ir tie, kurie „ryja ir svaiginasi ir virsta ėdikais bei girtuokliais.“ Laimė – tai didesnis gyvumas, todėl ieškantys laimės iš tiesų ieško didesnio gyvumo. Kiekvienos rūšies (kūno, jausmų-geismų, mąstymo, esmės) gyvumas galįs didėti ir menkėti, o žmonės „gali savo dėmesį kreipti tai į vieną, tai į kitą gyvumo rūšį“ ir taip įvairiais keliais ieškoti laimės.

„Žmogus nori kartais kitaip jausti, pamiršti savo esimą. Toks pamiršimas jam yra laimė, kurią jis jaučia, iš paprasto gyvenimo išskrisdamas. Todėl reikėtų rūpintis, kad žmonėms šalia jų darbo būtų pramogų, kurios užmaršintų jiems paprastąjį gyvenimą.“ Aiškinimai apie rūkymo ar alkoholio žalą, anot Vydūno, yra bevaisiai, jei žmogus tokiuose dalykuose randa visą savo laimę. Reikia pažadinti poreikį domėtis, džiaugtis tuo, kas žmogų, jo žmoniškumą augina, o ne smukdo:

Reikės jam išmokti kitkuo pasidžiaugti, būtent darbu, kūno mankšta, toliau tuo, kas žadina gilesnius jausmus, skaidrina palinkimus, geidulius, aistras. (...) Toliau svarbu, kad žmogus imtų protauti, apie visokius gyvenimo dalykus mąstyti. Tad gal jis patirtų, kokį didesnį gyvumą suteikia protavimo skaidrėjimas, jo vaizduotės judrėjimas, turtėjimas. Kurs tos laimės ieško ir ją randa, tas greičiausiai galės apveikti visokius negražius įpročius.

Analizuodamas svaiginimosi priežastis, Vydūnas paliečia ir mitybos klausimus, jos papročius. Straipsniuose „Valgio ir gėralo reikšmė“ (1933 m.), „Yra ko gerti“ (1933 m.) filosofas teigia, jog piktnaudžiavimas alkoholiu yra susijęs ir su gausiu mėsos produktų, druskos vartojimu. Valgant daug sūdytos mėsos (tais laikais sūdymas buvo pagrindinė konservavimo priemonė), kyla troškulys, kuris neretai patenkinamas alkoholiniais gėrimais. Bet labai svarbu ir tai, kad skerdžiant gyvulius ir valgant jų mėsą, žmogaus „jausmingumas žiaurėja“, silpnėja žmoniškumas, jo esmė, tad vis sunkiau valdyti savo pažmoniškumą. Be to, „mėsos nuodai-puvėsiai“ veikia panašiai kaip tabakas: kūno ląstelės „iš lengvo vis daugiau sustingsta, tarsi suakmenėtų“ ir žmogus anksti pradeda senti.

Didelę reikšmę Vydūnas teikia tėvų, ypač besilaukiančios motinos, gyvenimo būdui: „kas motiną svaigina, tatai paveikia, be abejo, ir gimstantį vaiką.“ Kai vienokiais ar kitokiais „nuodais“ pakenkiama dar negimusio ar mažo vaiko kūnui, jis tampa tarsi užnuodytas, ir užaugus tokiam žmogui bus labai sunku išvengti vergavimo alkoholiui ar tabakui.

Pagrindines svaiginimosi priežastis Vydūnas išskiria į dvi grupes, kartu pateikdamas ir problemos sprendimo gaires:

1.Esminis žmogaus troškimas – „daugiau gyvybės“ patirti. „Kiti tiki: tai įvyksta ir tada, kad kūnas alkoholio, tabako ar šiaip ko nors suerzintas. Užgėręs žmogus šnekesnis, drąsesnis. Bet greitai šis gyvybės pakilimas išnyksta.“ Pasak Vydūno, menkos kultūros žmogus jaučia gyvybės didėjimą tik tenkindamas kūno poreikius (pavyzdžiui, valgydamas) ir nė nesuvokia, jog gyvybingumas didėja turtinant savo jausmų, minčių pasaulį, o ypač savo esme atsiveriant Didžiajam Slėpiniui. Dvasinis gyvybingumas yra tiesiogiai proporcingas žmogaus esmės atsiskleidimui. O žmogaus dvasią (esmę) mąstytojas vadina viską pataisančia jėga: joje „spindi jėgos, kurios iš lengvo jo sveikatą taiso.“

2.„Antra svaiginimosi priežastis yra priešingo pobūdžio [...], kai žmogus neįstengia tokioje skaidroje pabūti“, kai to reikalauja jo užimamos pareigos. Tada jis „geidžia lyg pažeminimo ir nori svaigalų“; dėl to ir didžiosios „šventės“ nepraleidžiamos be puotų su svaigiaisiais gėrimais, kuriose ir labai aukštas pareigas visuomenėje užimantys žmonės jų nevengia. Vydūno manymu, aukštos kultūros, skaidrios sielos asmenybei bet koks svaiginimasis yra žeminantis dalykas, kurio ji turėtų vengti.

Vydūno išskirtos svaiginimosi priežastys – siekimas patirti didesnį gyvybingumą ir bėgimas nuo skaidrios, sąmoningos būties (savo esmės), turi tą patį pagrindą – tai žmogaus esmės silpnumas. Ši esmė, t.y. žmoniškumas reiškiasi sąžine, meile, išmintimi, valia, drąsa, stiprybe ir t.t. Tačiau kai žmogaus žmoniškumas menkas, jis yra silpnas, priklausomas ir pažeidžiamas. Todėl pagrindinis dalykas – padėti žmogui pažinti save, stiprinti dvasines jo galias (jo asmenybės branduolį), sąmoningumą.

Vydūniškoji išmintis šiuolaikinės psichologijos kontekste

Psichologas Abrahamas Maslou esmine visų priklausomybių priežastimi laikė asmenybės dvasinių bei moralinių vertybių atrofiją, vadindamas tai metapatologija; vietoj šio termino mąstytojas siūlė vartoti žmoniškumo sumažėjimo sąvoką, nes ji tiksliau įvardija problemos esmę. Šių patologijų priežasčių šalinimas – tai savivokos, sąmoningumo, „aukščiausiųjų poreikių“, dvasinės kultūros visuomenėje puoselėjimas. Tai yra svarbiausios visų priklausomybių profilaktikos priemonės, ir ne tik: tai sveikos visuomenės, kiekvieno žmogaus sveikos ir prasmingos gyvensenos pamatas.

Vydūniškoji žalingų įpročių sąvoka apima ne tik žmogaus priklausomybę nuo alkoholio, nikotino ar kitų narkotikų, bet ir visus kitus vergavimo būdus, pavyzdžiui, vergavimą savo ar kitų geismams, kitų primestai nuomonei ar gyvenimo būdui. Šias priklausomybės rūšis būtų galima papildyti modernaus (vartotojiško) gyvenimo rykštėmis: tai pirkimo ir lošimo manija, darboholizmas, narkomanija, gausus nesveiko maisto vartojimas.

Tai, ką Vydūnas vadino „geismų vergu“, šiuolaikinė psichologija tai įvardija „impulsų vergu“. Paprasti žmonės seniau tai vadindavo tiesiog „pasileidimu“: tai tarsi geismų „paleidimas“, kai jų žmogus nekontroliuoja. Rašytojas filosofiniuose ir grožiniuose kūriniuose nevaldomus žmogaus geismus yra palyginęs su gyvulių jame šėlsmu, kuris griauna asmenybės darną ir sveikatą. Vydūniškoji „geismų vergo“, psichologų „impulsų vergo“ ir liaudiškoji „pasileidusio žmogaus“ charakteristika kone identiška. Šiems žmonėms būdingas sąžinės ir aukštesniųjų vertybių neturėjimas, atsakomybės vengimas, savanaudiškumas, emociniai (neretai ir psichiniai) sutrikimai, nebrandumas (jų asmenybės branda yra tarsi sustingusi vaiko ar paauglio stadijoje), silpni kognityviniai gebėjimai. „Impulso vergais“ psichologai vadina ir tuos žmones, kurie nesuvaldo savo jausmų, kuriems būdingi pykčio priepuoliai, atsitiktiniai lytiniai santykiai ir pan.

„Impulsų vergovės“ kaip blogų įpročių priežasčių psichologai ieško žmogaus kūdikystėje, vaikystėje ir jaunystėje, kada nebuvo nubrėžtos aiškios ribos, nebuvo patirtas „ribos pojūtis“. Vydūnas pedagoginius klausimus nagrinėjančiuose straipsniuose pabrėžia, jog visi vaiko poelgiai turi būti įvertinami adekvačiai, ypač kiekvienas negatyvus poelgis, kad jam „neišsitrintų ribos“ tarp to, kas yra galima, o kas – ne, koks elgesys yra gražus, pagirtinas, o koks – peiktinas, gėdingas. Tai ugdo vaiko sąžinę, jo žmoniškumą. Apie drausmę, darną ir dorą mąstytojas kalba kaip apie žmogaus gebėjimą valdyti savo norus, troškimus, aistras, geismus ir mintis. Tačiau tai gali padaryti tik stipri žmogaus dvasia-siela. Pats Vydūnas vaikystėje buvo vietoje nenustygstąs, ypatingai impulsyvus vaikas, bet tėvų auklėjimo ir saviugdos dėka tapo ypatingai santūri asmenybė, tuo daugelį stebinusi ir žavėjusi.

Propaguojant šiandien nuo visko „laisvo“ žmogaus (pabrėžiančio savo teisę visko norėti ir turėti bei viską daryti) idealą, ateities priklausomybių formos ir mastai, anot psichologų, neprognozuojami. O asmenybės ugdymas, nepaisant skambių deklaracijų, šiandienos žinių visuomenėje nėra pirmaeilis uždavinys. Iš esmės ugdymas Lietuvoje orientuotas į daug žinių turinčios ir rinkos ekonomikai naudingos „prekės“ formavimą. Tačiau žmogus, nemokantis rasti stiprybės, gyvybingumo šaltinio savyje ir neturėdamas dvasinių vertybių (orientyrų), neišvengiamai ieškos įvairių stimuliuojančių priemonių aplinkoje. Žymaus psichologo ir mąstytojo Viktoro Franklio tvirtinimu, žalingus įpročius ir dažnai su jais susijusius kitus negatyvius asmenybės polinkius bei sutrikimus paprastai nulemia gyvenimo beprasmiškumo jausmas.

Taigi Vydūnas nurodo esmines visų priklausomybių priežastis ir pateikia pagrindinius jų prevencijos būdus. Žvelgiant filosofo akimis, mūsų kova su žalingais įpročiais primena kovą su vėjo malūnais: skatindami „geismingąjį mąstymą“ ir nevaldomą troškimų, aistrų šėlsmą, mes jau mažus vaikus rengiame modernios vergovės gyvenimui. Iš vienos „impulsų vergovės“ neretai žmonės pereina į kitą, ir tik labai retais atvejais tokiems asmenims pavyksta tapti išties laisvomis asmenybėmis. Jaunimą mokydami skanduoti „Ne“ narkotikams, alkoholiui, tabakui ar AIDS, dažnai pamirštame pasakyti „Taip“ iš esmės kitokiam gyvenimui, kitokiai gyvenimo filosofijai (ar ją turime?). Retai pateikiame šviesaus, prasmingo ir skaidraus gyvenimo pavyzdžių ir, deja, retai tokiais pavyzdžiais esame patys...

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Žaizdų priežiūros atmintinė: kaip pasirūpinti žaizda jai supūliavus
Vasarą, kada daugiau judame ir leidžiame laiką gamtoje – ne tik padidėja rizika susižeisti, bet ir išauga bakterij...
Profilaktinių kraujo tyrimų svarba: galima nustatyti ligą, dar nesant simptomų
Dažnas šeimos gydytojo kabinete apsilankome tik turėdami konkrečių nusiskundimų sveikata, tačiau profilaktinėms sveikato...
Kaip efektyviai saugotis erkių nekenkiant sau ir gamtai
Pastaruoju metu galima pastebėti paslaugų teikėjų siūlymų išnaikinti erkes pievelėse. Nacionalinis visuomenės sveikatos...
Tulžies pūslės akmenys apie save įspėja skausmais – kaip į juos reaguoti?
Nemalonus skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku – vienas pagrindinių simptomų, leidžiančių įtarti susiformavus tu...
Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei toliau vadovaus doc. dr. J. Kutkauskienė
Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus universiteto skelbtą konkursą laimėjo ir į Respublikinės Vilniaus universite...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų