Varžytuvės, kurių niekas nelaimi (4)

Pirmas tikras kultūrinis šokas, kai grįžau į Lietuvą po 15 metų emigracijos, ištiko būtent sveikatos apsaugoje.   Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes  kiekviena šalis turi savo ypatumus.

Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja.  Problema nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma.  Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką.  Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų.  Atrodė, kad patekau į Grūto parką,  ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį.  Kitaip nesugalvoju, kaip įvardinti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles.  Visas jas tris: su talonu; be talono; „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.

Po to buvo galimybės pamatyti ir slaugytojas ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams bei šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų.  Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne su visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR.  Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis dėlto stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau.  Korupcija toje sistemoje veši ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nelinkusi manyti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos.  Žadnostj frajera pogubila („Frajerį pražudė gobšumas“).

Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniam ir psichologiniam.  Lyg medikai patys tarp savęs varžosi, kuris iš jų gali pakelti daugiausiai patyčių, reketo, žeminimo, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias.  „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė.  O kam to reikia?

Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada  tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.  Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis.

Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelių atlygių rinkos dalis.  Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės.

Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams.  Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Nomeda Repšytė,

 menotyrininkė, vertėja  ir žiniasklaidos analitikė