Vytautas Valevičius. Savižudybės supratimas. Kodėl kitaip?
Vytautas Valevičius | 2015-09-15 11:23:54
Nors Lietuva kai kur pirmauja, džiugesio tai nesukelia. Alkoholio vartojimo ar nusižudžiusių žmonių 1000 gyventojų skaičiumi mes vieni pirmųjų Europoje, gal net pasaulyje. Galiu patekti skaičius, bet to visai nereikia.
Gąsdinimai atkreipia dėmesį, tačiau nenuteikia geram supratimui. Emocijų reikia, bet mąstymas geriau. Pagal ligų klasifikatorių, savižudybė yra liga. O ligas reikia gydyti, pasitelkiant mediciną ir medikus. Problema yra ta, kad pas paskutinius patenka žmonės, kurie yra paties proceso pabaigoje. Žymiai reikšmingesnis yra suvokimas, kaip kyla noras savarankiškai pabaigti gyvenimą. O apie jį kol kas mažokai kalbama ir svarstoma.
Nors suicidas traktuojamas kaip liga, manau, kad tai ribotas požiūris. Mano nuomone, į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikro gana sudėtingo proceso pabaigą, aukščiausią įtampos tašką. Nors lyg visi ir supranta, kas gi tai yra, tačiau net čia nėra vieningumo. Ne visuomet galima tvirtinti, kad žmogus sąmoningai pabaigė savo gyvenimą, o ne padarė tai netyčia. Bet ir tai ne viskas. Net priežasčių, sukeliančių šį reiškinį, vardijama ne viena dešimtis.
Tačiau mano dėmesį labiau patraukia kita pusė. Ar galima vienaip ar kitaip skatinti ar lėtinti šį reiškinį, vadinamą liga? Juk gripas, Ebola ar alkoholizmas yra stabdomi, mažinami.
Nenoriu smarkiai keikti mūsų medikų ir visos medicinos, bet situacijų skirtumas akivaizdus. Būtina tik tvirtinti, jog ne vieni medikai yra už tai atsakingi. Kovą su mirtimis keliuose vykdė paskiri individai, vietinės bendruomenės ir įvairios bendrijos bei valstybė. Ir kaip matome, jungtinės pastangos davė vaisių – rezultatas akivaizdus. Tiesa, procesas nesibaigė, bet kai kurios pergalės jau yra.