Vizitas pas dietologę: jei nepradėčiau mesti svorio, pilvo chirurgai jau taikytųsi į mane
Apsilankymas dietologijos klinikoje “Dietos sistema” patvirtino, kad dėl savo priaugusio svorio esu atsakinga aš pati, tad ir svorio metimas priklauso tik nuo mano valios. Paaiškėjo, kad dėl savo nutukimo negaliu kaltinti net sulėtėjusios medžiagų apykaitos – mano organizme ji netgi labai greita.
Su gydytoja dietologe Žana Antonova susitikome vakar, penktadienį, 10 val. ryto. Gydytoja buvo sakiusi, kad mūsų susitikimas užtruks valandą. Prisipažinsiu, pamaniau: „Ką galima kalbėti apie mitybą tiek laiko?!“ Tačiau dietologijos klinikoje užtrukau net ilgiau.
Ž. Antonova visų pirma nuvedė mane į procedūrų kabinetą (kaip kitaip pavadinti kambarėlį su keliais aparatais?), kur mane „nuskanavo“ bazinės medžiagų apykaitos matavimo aparatas. Procedūra vyko taip: basomis kojomis atsistojau ant specialaus padėklo, gydytoja surinko mano ūgį atitinkančius skaičius (1,62), amžių (35) ir pan. Paskui į rankas paėmiau dvi „rankenas“ ir nykščiais nuspaudusi jose esančius mygtukus aparato ekrane stebėjau figūros modelio skanavimą. Stovėjau nejudėdama gal minutę, gal kelias.
Medžiagų apykaita – labai greita
Paskui manęs laukė kita procedūra, atskleidusi man iki šiol nežinomą mano fobiją. Man atsisėdus ant kėdės gydytoja padavė plastikinį spaustuką nosiai suspausti. Vien jį pamačiusi labai išsigandau, kad turėsiu nežinia kiek laiko sėdėti nekvėpuodama. Gydytoja paaiškino, kad kvėpuoti turėsiu pro burną, apžiojusi specialų nedidelį aparatėlį, bet vien nuo tokių kalbų man pradėjo džiūti burna, tačiau pati puikiai supratau, kad tai tik psichologinė problema. Užspaudusi nosį ir apžiojusi šį aparatą kompiuteryje stebėjau pasirodžiusias dvi kreives, reaguojančias į mano kvėpavimą. Burnai vis labiau džiūvant nekantriai laukiau, kada šios kreivės užpildys visą ekraną, bet joms pasiekus ekrano vidurį kompiuteris paskelbė, kad programa užstrigo. Mano siaubui dietologė pasakė, kad procedūrą teks kartoti, bet pastebėjusi, kad esu įsitempusi, pasiūlė pirma jos kabinete pasikalbėti ir aptarti kūno sudėties tyrimo rezultatus, o bazinę medžiagų apykaitą ištirti vėliau, man nurimus.
Tačiau ir sugrįžusi po valandėlės taip pat nervinausi ir ištverti procedūrą galėjau tik skaitydama kažkokį madų žurnalą, nukreipusį mano mintis nuo kvėpavimo ir gerklės. Rezultatai parodė, kad mano medžiagų apykaitos greitis – 2090 kilokalorijų per dieną. Ž. Antonova paaiškino, kad lėta medžiagų apykaita laikoma, kai ji mažesnė nei 1200. Tiesa, gydytojos teigimu, krentant svoriui ji kiek sulėtės, bet tikrai neryškiai, ir tokie tyrimo rezultatai rodo, kad svorio metimas – tik mano pačios rankose.
Vis dėlto pokalbis su gydytoja po pirmos nesėkmingos medžiagų apykaitos tyrimo procedūros prasidėjo nuo kitko. Dietologė pirmiausia paklausė, kodėl noriu mesti svorį – dėl grožio, dėl sveikatos ar dar dėl kokių kitų priežasčių. Atsakiau, kad anksčiau labiausiai man rūpėjo estetinė šios problemos pusė, bet pradėjusi dirbti medicininiame portale vlmedicina.lt, pati rašydama įvairius straipsnius apie nutukimo keliamą riziką sveikatai, susirūpinau. Tuo labiau kad turiu artimų giminaičių, sergančių cukriniu diabetu – tėčio sesuo ir pusbrolis. Vis dėlto ir nepasitenkinimas išvaizda atlieka savo vaidmenį.
Gydytojos paprašyta papasakojau, kaip, kada ir po kiek priaugau svorio. Šią nesėkmės istoriją išsamiai aprašiau praėjusio šeštadienio straipsnyje „Lieknėjimo pradžia – nuo endokrinologo konsultacijos ir šventinių dienų skaičiavimo“.
Kūno sudėties analizė
Pagaliau gydytoja man prieš akis padėjo mano kūno sudėties analizę – popieriaus lapą su spalvotomis lentelėmis ir kaip mokinukei aiškino, ką kiekviena spalva ir skaičiai reiškia. Taigi turiu antro laipsnio nutukimą. Mano svoris – 98,9 kg (beje, tą rytą dietologės nurodymu į kliniką atėjau nieko nevalgiusi), iš kurio 59,5 kg – liesoji kūno masė. Skysčiai mano organizme sudaro 42,8 kg, bet mano nutukimą lemia ne jie, o riebalai, kurių turiu net 39,4 kg, arba beveik 40 proc. visos kūno masės, o moteriai norma – iki 30 proc. Nemažai turiu ir raumenų – 53,9 kg, arba 54,5 proc. Tačiau Ž. Antonova paaiškino, kad mano raumenų masė hipertrofuota dėl per didelio svorio, kurį jiems reikia išlaikyti.
Kompiuteris parodė, kad idealiai kūno masei pasiekti man reiktų atsikratyti 22,1 kg riebalų ir 11,3 kg raumenų, iš viso svorio – 41,2 kg. Vadinasi, turėčiau sverti 58 kg. Šią svorio ribą esu viršijusi net jaunystėje, tad pati asmeniškai esu sau užsibrėžusi tikslą pasiekti 64-66 kg svorį, tai yra numesti 32-35 kg. Dietologė man paaiškino, ką puikiai suprantu ir pati – negalima staigiai mesti svorio, pakaks ir po 4 kg per mėnesį. Jeigu laikysiuosi jos nurodymų, patikino – man pavyks.
Chirurgai jau taikytųsi operuoti
Labiausiai mane nugąsdino pilvo srities analizė, arba juosmens ir klubų santykis – jau yra pasiektas pirmo laipsnio visceralinių riebalų lygis. Gydytoja paaiškino, kad tai rodo, jog padidėjęs visceralinių riebalų kiekis aplink vidaus organus, o tai gali sukelti lėtines ligas: širdies ir kraujagyslių, cukrinio diabeto bei onkologines. Taigi jau esu rizikos grupėje. Nenuostabu, kad kompiuteris nustatė, jog ir mano biologinis amžius penkeriais metais didesnis, nei įrašyta pase – pagal jo duomenis, esu keturiasdešimtmetė. Ž. Antonova mane nuramino, kad numetus svorio biologinis amžius irgi sumažėja.
Apibendrindama kūno sudėties analizę dietologė prasitarė, kad chirurgai, atliekantys skrandžio mažinimo operacijas, jau siūlytų operuotis, jei esant tokiems rodikliams dar turėčiau gretutinių ligų. Gydytoja man to nepasakė, bet pati puikiai supratau – jei nieko nesiimčiau, tik laiko klausimas, kada kuri nors iš tų gretutinių lėtinių neinfekcinių ligų mane prigriebtų.
50 g deserto per savaitę
Išanalizavus mano kūno sudėtį pokalbis pasuko mano mitybos įpročių link. Dietologė domėjosi, kada pusryčiauju, pietauju, vakarieniauju, kas tuo metu būna mano lėkštėje, klausinėjo, kokias kruopas, daržoves, vaisius valgau, ar mėgstu žuvį, riešutus, pieno produktus.
„O kaip dėl saldumynų?“ – mano silpną vietą palietė gydytoja. Štai taip ir priėjome prie mano šventinių dienų skaičiavimo. Dietologė ne tik kad nepasijuokė iš mano desertų suskaičiavimo, bet netgi pasakė, kad neverta laukti tų dvylikos švenčių! Ji netgi pasakė, kad galiu suvalgyti kartą per savaitę mėgstamo saldėsio, tik ne daugiau nei 50 gramų. Tačiau valgyti turiu labai labai lėtai – su pasimėgavimu. Prisipažinsiu – kažkodėl tai mane ne tiek nudžiugino, kiek pajutau, kad tie desertai man ir nėra tokie būtini. Galbūt čia ir psichologinė gydytojos gudrybė - tai, kas leidžiama, nelabai ir vilioja. Tačiau ateinančios šešios savaitės (tada manęs laukia antras vizitas dietologijos klinikoje) parodys, ar man to reikia.
Pirksiu virtuvines svarstykles
Gydytoja per penkias dienas sudarys man valgiaraštį ir surašys pastabas, kurias šio susitikimo metu man išvardijo žodžiu. Gerai įsiminiau, kad valgyti turiu tik tam skirtoje vietoje ir nustatytomis valandomis. Iki šiol, net ir dirbdama namuose, dažnai pietaudavau prie kompiuterio, o mitybos režimo visai neturėjau – jei dirbdavau naktį, tai ir valgydavau naktį.
Kadangi žinau, kad akimirksniu nepakeisiu savo darbo ir gyvenimo ritmo, nors to ir sieksiu, paprašiau patarimo. Ž. Antonova pabrėžė, kad blogiausiu atveju naktį galiu išgerti stiklinę kefyro ar suvalgyti kokį vieną vaisių.
Beje, labai svarbu valgymo metu visą dėmesį skirti tik maistui – tuo metu neskaityti, nežiūrėti televizoriaus ir pan. Gydytojai net nebesakiau, kad nuo vaikystės buvau knygų rijikė su žalingais mitybos įpročiais – skaitydama visada valgydavau, tad net išsivystė refleksas – skaitydama ir dabar pajuntu alkį.
Dar vienas gydytojos receptas – pusryčius valgyti pusvalandį, pietus – visą valandą. Tarp pagrindinių valgymų turi būti 5-6 valandos, o tarp jų, jei norisi – lengvi užkandžiai. Tai yra, stiklinė kefyro ar vienas vaisius.
Dabar su nekantrumu laukiu valgiaraščio.
Tiesa, turiu atlikti namų darbus – atlikti cholesterolio kiekio kraujuje bei gliukozės tyrimus. Ir nusipirkti virtuvines svarstykles maisto produktams sverti.
Ir negaliu nepaminėti mažytės smulkmenos. Kai po paskutinės procedūros sėdėjau priimamajame, klinikos darbuotoja man pasiūlė arbatos. „Su cukrumi ar be?“, - paklausė.
Susiję straipsniai
