Visuomenės sveikatos specialistė: žmonės susipyksta su savimi, su savo gyvūnais ir tada atvažiuoja apkandžioti

Ar jums kada nors yra įkandęs šuo? O galbūt jūsų artimiesiems? Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje nuo šunų įkandimų nukenčia apie 5 tūkst. žmonių, todėl valdininkai suka galvas, kaip spręsti šią problemą. Siūloma drausti tam tikras šunų veisles kaip potencialiai pavojingas. Šunų augintojai stoja piestu - juk ne šuns veislė nulemia jo charakterį ir elgseną.

Reklama

Tokia diskusija antradienį suorganizuota ir Seime. Lietuvoje viešintis Belgijos visuomenės sveikatos specialistas, veterinaras Ericas Van Tilburghas dalijosi savo šalies patirtimi ir pripažino, kad pavojingų veislių šunų-mišrūnų sąrašą jie buvo įsivedę, tačiau pamatė, kad jis realybėje neveikia.

Kasmet – per 5000 apkandžiotų žmonių

Šiuo metu skaičiuojama, kad kasmet nuo šunų įkandimų Lietuvoje nukenčia apie 5000 žmonių. Tiesa, šis skaičius apima tik tuos atvejus, kurie būna užregistruojami, t. y. kai apkandžiotas žmogus apie tai praneša gydymo įstaigai.

„Liūdnoji šios statistikos dalis yra ta, kad beveik 25 proc. nukentėjusiųjų yra vaikai iki 15 metų, t.y mažiau galintys apsiginti, turintys mažesnį atsparumą ir mažesnę patirtį bendraujant su šunimis. Tačiau, kas yra įdomu šioje statistikoje – 60 proc. apkandžiojusių šunų yra pažįstami, iš artimiausios žmonių aplinkos. Žinant šią statistiką ir bendrą visuomenės nusiteikimą, kurstomą ir ne visuomet palankų požiūrį į kovinius ar pavojingus šunis, jų mišrūnus, bandoma atitinkamų veislių šunis eliminuoti, juos apkaltinant, kad jie dalyvauja daugelyje šių įkandimų atvejų. Siūloma, kad jų eliminavimas išspręs šią rimtą visuomenės sveikatos ir privatumo užtikrinimo reikalą. Leiskite tuo suabejoti“, - tokiais žodžiais diskusiją pradėjo Seimo narys Petras Auštrevičius.

Jo turimais duomenimis, moksliškai nustatyta, kad šuns polinkis kąsti, demonstruoti agresiją priklauso nuo penkių veiksnių: paveldimumo, patirties skirtingame amžiuje, socializacijos (jo auklėjimo), šuns sveikatos ir nukentėjusiojo elgesio. Taigi šuns veislė šiuo atveju vaidina tikrai nedidelį vaidmenį.

Vilniaus Visuomenės sveikatos centro direktorė Rolanda Lingienė sutiko su P. Auštrevičiaus išsakytomis mintimis, kad kasmet skaičiuojami keli tūkstančiai šunų apkandžiotų žmonių kelia nerimą.

Jos teigimu, pastaraisiais metais vis labiau ryškėja ir kita tendencija, kad žmones užpuola ne benamiai, o šeimininkus turintys šunys.

„Mūsų supratimu, didelė problema yra šeimininkų bendravimas su šunimis. Labai gaila, kad daug nuo šunų nukenčia vaikų“, - sakė R. Lingienė.

Realios istorijos, kaip žmones užpuola keturkojai

Savo ruožtu diskusijoje dalyvavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyr. veterinarijos gydytojas Giedrius Blekaitis teigė, kad ne jų tarnybos kompetencija spręsti, ar reikalingas pavojingų šunų-mišrūnų veislių sąrašas ar ne, nes jie yra įstatymus vykdančioji, o ne kuriančioji institucija.

„Mūsų institucija patvirtina sąrašą, įstatymas numato, kad mes patvirtiname reikalavimus pavojingų šunų laikymui, tas pats įstatymas apriboja kovinių šunų mišrūnų laikymą. Reikalingas ar nereikalingas toks sąrašas - gali visuomenė spręsti. Ji gali pateikti pastabas Žemės ūkio ministerijai, kuri savo poziciją pateiks Seimui. Švietėjiška veikla, ar žmogus laiko pavojingą šunį ar nepavojingą, bet kokiu atveju yra labai reikalinga. Apie apkandžiojimus, manau, papasakos kolegos iš sveikatos institucijų, tik aišku svarbiausia, kad nėra vedama statistika, kokiai veislei priskiriami mišrūnai. Ko gero, insitucijose tokios informacijos nebuvo, nėra ir nebus artimiausiu metu“, - sakė G. Blekaitis.

Vilniaus Visuomenės sveikatos centro specialistė Elvyra Bložytė pasakojo su šunų apkandžiotais žmonėmis susidurianti kasdien ir žinanti ne vieną iš tiesų kraupią istoriją.

„Vilniaus apskrityje turime kasmet apie 1500 apkandžiotųjų. Tas skaičius visiškai nemažėja. Jeigu būna ilgi savaitgaliai ar šventės - būna protrūkis. Iš traumatologinių punktų gauname kokių 50 pranešimų. Kad ir kaip keista – nežinomų šunų būna labai mažai.Traumatologinių punktų darbuotojai gali pasakyti, kad labai daug besikreipiančiųjų yra neblaivūs. Žodžiu, susipyksta su savimi, su savo gyvūnais ir atvyksta apkandžioti“, - dėstė E. Bložytė.

Ji diskusijos metu pateikė vieną iš pavyzdžių, kaip šunys užpuola žmones: „Turėjome tokį atvejį Šeškinėje. Moteris pasakojo, kad ji ėjo tiesiog gatve. Kitoje pusėje kelio ėjo du vaikinukai, vedėsi rotveilerį. Prasilenkė. Tik staiga smūgis į nugarą, rotveileris ją parmušė ir nebuvo nė vienos kūno vietos, kur ji būtų nesukandžiota. Šuns šeimininkai pasišaukė šunį ir dingo kažkur tarp namų“.

E. Bložytė svarstė, kad jeigu jau žmonės laiko kovinius šunis, jiems reikėtų prieš išduodant tokį leidimą patikrinti jų psichiką, pasižiūrėti, ar žmogus ne alkoholikas. „Galėtų būti kaip su ginklo laikymu“, - pavyzdį pateikė specialistė.

Ji taip pat atsiminė kitą pavyzdį, kaip Šeškinėje gyvenusi senutė savo sūnaus alkoholiko būdavo užpjudoma šunimi, kad tik atiduotų savo pensiją.

Belgas: turėjome tokį sąrašą, bet jo atsisakėme

Belgijos visuomenės sveikatos specialistas, veterinaras E. Van Tilburghas pirma supažindino su apkandžiotų žmonių statistika jo šalyje. 11 mln. gyventojų turinčioje Belgijoje kasmet nuo šunų įkandimų nukenčia apie 100 tūkst. žmonių.

„1999 turėjome pavojingų šunų sąrašą, tačiau jis galiojo vos kelis mėnesius. Jame buvo 30 pavojingų šunų veislių, kurios buvo uždraustos. Aukščiausiame teisme nuspręsta, kad sąrašas nėra pagrįstas. Toks sąrašas buvo parengtas ministro užsakymu. Tai buvo suprantamas žingsnis iš politinės pusės, nes politikai jaučiasi atsakingi už bet kokius žmonių sukandžiojimus“, - pasakojo belgas. Anot jo, po daugybės diskusijų šia tema prieita prie išvados, kad penki kriterijai, kurie jau buvo minėti anksčiau, yra universalūs, ir tik jie gali nulemti šuns būdą. Taigi šioje vietoje šuns veislė vaidina itin menką vaidmenį.

„Vienas svarbus indicentas, kuris pastūmėjo atsisakyti veislių sąrašo – vaiko mirtis nuo senbernaro veislės šuns įkandimo, kuris buvo paimtas iš prieglaudos. Tuomet visuomenė ir sukilo, nes tas šuo nebuvo įtrauktas į pavojingų veislių sąrašą. Tuomet imtas kreipti didesnis dėmesys į šunų prieglaudas, nes jeigu žmonės įsigija šunį, jie dažniausiai perka jauniklį. Taigi tuomet didelė atsakomybė tenka šeimininkui, jis turi padėti šuniui socializuotis. Laikotarpis iki 12 savaitės yra itin svarbus šuns jauniklio tolimesniam vystymuisi. Tačiau prieglaudoje paprastai gyvena šunys, kurie jau yra suaugę, taigi jie turi savo patirtį. Tuomet buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis prieglaudas kaupti šuns asmeninius įrašus apie elgsenos istoriją“, - atkreipė dėmesį E. Van Tilburghas.

„Padarėme išvadas, kad nėra pavojingų šunų, o yra pavojingi jų šeimininkai. Problema yra ne šunyse, o jų šeimininkuose, kurie savo augintinių nesocializuoja, neauklėja jų“, - sakė svečias iš Belgijos.

Šiuo metu, kaip mini E. Van Tilburghas, Belgijoje egzistuoja veislynų licenzijavimo sistema, kuomet visi veisiantys šunis turi gauti tam leidimus, taip pat privaloma veisėjams įrodyti, kad jie turi pakankamai išteklių šunis socializuoti.

„Prieš parduodami šunį veisėjai turi pateikti būsimam šeimininkui anketą, kurioje šis užpildo, kokias gyvenimo sąlygas jis augintiniui galės garantuoti. Taip pat platiname lankstinukus žmonėms šviesdami juos, ką jie gali padaryti, norėdami išvengti šunų įkandimų, kaip nuo to apsisaugoti“, - pasakojo E. Van Tilburghas.

Pavojingų šunų sąrašus yra turėjusios ir tokios šalys kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija, taip pat Olandija, Vokietija. Pranešėjas teigė girdėjęs, kad Didžiojoje Britanijoje vyko nemažai teismų, kuriuose šunų šeimininkai bylinėdavosi, įrodinėdami, kad jų laikomas šuo nėra pavojingos veislės. Olandija savo ruožtu turėjo dar kitokią patirtį – iš pradžių šios šalies pavojingų šunų veislių sąrašas buvo trumpas, o paskui laikui bėgant vis ilgėjo.

„Pernai metais olandai atsisakė pavojingų veislių šunų sąrašo. Jie pripažino, kad jų intensija sumažinti šunų įkandimų skaičių per 10 metų laikotarpį nepasiteisino“, - teigė E. Van Tilburghas.

Kinologė: žmonėms reikia išmokti šunų kalbą

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė neslėpė, kad kinologai visada pasisakė prieš pavojingų šunų mišrūnų veislių sąrašą, nes jis nesprendžia problemos. Jos teigimu, vienintelis kelias, norint ką nors pasiekti, yra švietimas.

„Treti metai, kai einame į mokyklas, dabar pradėjome ir visuomenei paskaitas skaityti. Žmonėms reikia išmokti dar vieną kalbą – šunų ženklų kalbą. Aš nejuokauju taip sakydama, nes šunys rodo tam tikrus ženklus, ką jie nori daryti, jeigu žmogus mokėtų tai perskaityti, tai tikrai sumažintų įkandimų skaičių“, - teigė R. Kazlauskaitė.

Anot jos, kitas svarbus dalykas – dabar egzistuojančių įstatymų vykdymas. „Kalbu apie atsakomybę už padarytą žalą. Jeigu kiekvienas, kurio šuo įkando, ar sugadino turtą, būtų nubaustas pagal įstatymus ir žmonėms apie tai žinotų, spauda apie tai praneštų, manau, labai daug žmonių susimąstytų ar verta turėti neišauklėtą šunį ir ar verta dėl to rizikuoti savo pinigine“.

Rūta Levickaitė