Vėžys nebeatims galimybės susilaukti savų vaikų
Nuo vėžio pasveikę žmonės tampa nevaisingi, tačiau dabar ir Lietuvoje atsirado galimybė jiems padėti, sako Nacionalinio onkologijos instituto Biobanko vadovė Živilė Gudlevičienė. „Ypač tai aktualu mergaitėms, kurios labai jaunos suserga onkologine liga. Tuomet kiaušidė užšaldoma, o vėliau, kai pacientė pasveiksta, kiaušidė arba audinio gabalėlis retransplantuojamas. Kaip rodo tyrimai, [...] tikrai galima susilaukti vaikų, gyventi visiškai normalų gyvenimą“, – teigia medicinos mokslų daktarė.
Kol kas mūsų šalyje audiniai tik paimami ir užšaldomi, tačiau specialistai tikisi netrukus juos retransplantuoti. Anot gydytojo urologo Aušvydo Patašiaus, jei retransplantuoti audinio vyrams ir nebus įmanoma, norima bent jau subrandinti iš tos medžiagos spermatozoidą, kad žmogus galėtų susilaukti palikuonių ir jam nereikėtų dirbtinio apvaisinimo.
– Vėžys – sunki tema ir žmonės labai bijo šios diagnozės.
A. Patašius: Šiuo metu vėžys yra gydomas. Tačiau esant poreikiui naudojamos agresyvios priemonės dažnai turi pasekmių, pavyzdžiui, sukelia nevaisingumą. Viena šiuo metu Europoje, ypač Šiaurės šalyse, aktualesnių temų yra onkologinių pacientų vaisingumas po gydymo, kai jie nori planuoti gyvenimą, šeimą, bet, deja, galimybės nebėra, nes nebuvo pagalvota prieš tai.
– Nors jaunų žmonių tikslas yra šeima ir vaikai, susirgus onkologine liga, būna bėdų dėl vaisingumo. Jau atliekamos tokios procedūros, kai užšaldomos sėklidės ir kiaušidės. Kas yra krioprezervacija ir kriosaugyklos? Ar tai yra ir Lietuvoje?
Ž. Gudlevičienė: Krioprezervacija – procesas, kai paimami ir šaldikliuose užšaldomi sėklidės ar kiaušidės gabalėliai. Tam panaudojamos tam tikros ląstelių gyvybingumą išsaugančios medžiagos – jos ląstelėse sustabdo, užkonservuoja gyvybinius procesus. Audinio gabalėlius saugoti galima ir metus, ir dvejus, ir penkerius, šiuo metu pasaulyje tie tyrimai atliekami net dešimt metų. Vėliau, kai žmogus pasveiksta, tuos audinio gabalėlius galima grąžinti į organizmą. Tai – vadinamoji retransplantacija. Taip pacientui sugrąžinamos ir lytinės reprodukcinės galimybės, ir hormonų pusiausvyra organizme. Ypač tai aktualu mergaitėms, kurios labai jaunos suserga onkologine liga. Tuomet kiaušidė užšaldoma, o vėliau, po poros metų, kai pacientė pasveiksta, kiaušidė arba audinio gabalėlis retransplantuojamas. Kaip rodo tyrimai, atsinaujina ir mėnesinių ciklas, ir tikrai galima susilaukti vaikų, gyventi visiškai normalų gyvenimą.
– Mūsų šalyje atliktos kelios pirmos tokios procedūros. Kas buvo Jūsų mokytojai, iš kur tos žinios atėjo?
Ž. Gudlevičienė: Aš pati domėjausi audinio šaldymu, nes esu truputėlį susijusi su reprodukcinėmis technologijomis. Lytinių ląstelių, spermatozoidų, embrionų šaldymas tikrai nieko nebestebina, tai atliekama. Važinėdama po konferencijas, mačiau progresą – pasaulyje šaldomos ne tik ląstelės, bet ir audiniai. Prieš porą metų Valensijoje buvo didžiulė konferencija, kur buvo pristatyti pasauliniai rezultatai, vyko praktiniai mokymai, per kuriuos išmokau atlikti pačią procedūrą: audinius užšaldyti, atšildyti, pasižiūrėti jų gyvybingumą. ir prieš porą metų toje konferencijoje sakykim ir išmokau. [...]
– Kaip į šią procedūrą reaguoja vyrai?
A. Patašius: Vyrų vaisingumo išsaugojimas – ne naujiena, vyrai prie to įpratę. Pacientams, sergantiems sėklidžių vėžiu, urologas pasiūlo išsaugoti savo sėklą užšaldant. Be to, kad patys pasiūlome nemokamai užšaldyti sėklą, moksliniais tikslais paimame ir sėklidės audinio gabalėlių. Vyrai prie to pripratę, nėra vykdomos jokios papildomos intervencijos, viskas atliekama tos pačios operacijos metu: pašalinama pažeista sėklidė, o nepažeisti audiniai perduodami Biobanko darbuotojams, kurie iš karto atlieka to audinio krioprezervaciją.
– Kas yra kriosaugyklos, biobankai? Kur tai yra?
Ž. Gudlevičienė: Kriosaugyklos – tokie patys šaldytuvai, kokie stovi virtuvėje. Tačiau mes juos vadiname ultražemų temperatūrų šaldikliais, nes temperatūra juose yra –150°C, būtent esant tokiai žemai temperatūrai audiniai ilgai išlieka gyvybingi. Biobankas yra mūsų institute, audiniai tikrai niekur nevežami, viskas daroma čia pat, vietoje, čia pat yra ir pacientai.
– Žmonėms visada įdomu, o kiek tai kainuoja?
Ž. Gudlevičienė: Šiuo metu pacientui nieko nekainuoja, nes tai – mokslinis tyrimas. Pirmiausia mes esame mokslinių tyrimų institutas ir tik paskui – ligoninė, gydymo įstaiga. Taigi mūsų moksliniai projektai iš dalies finansuojami iš biudžeto, o papildomų lėšų ieškome patys. Mums tereikia žmonių geranoriškumo ir sutikimo, norime, kad jie nebijotų ir pasitikėtų mumis.
A. Patašius: Standartiškai urologas sėklidžių vėžiu sergančiam vyrui visada pasiūlys išsaugoti savo sėklą, bet įprastomis sąlygomis tai kainuoja. Dažniausiai tai – privačios medicinos objektas. Bet šiuo metu institutas, matydamas ir nedidelę pacientų desperaciją, pacientui dovanoja ir dovaną – su audiniais saugo ir pačią sėklą. Dalyvaudamas projekte, pacientas gauna akivaizdžią naudą, kuri normaliomis sąlygomis kainuotų nemažai.
Ž. Gudlevičienė: Mūsų tikslas ir yra pasiūlyti visa tai ministerijai. Tai neturi būti privačių įstaigų reikalas ir turi būti prieinama kiekvienam pacientui. Juk jų nėra labai daug. Mes atliksime analizę, kiek tokių pacientų pas mus yra ir kiek gali būti, galbūt įtrauksime ir vaikų atvejus, kad būtų galima rasti lėšų ir paslaugą kompensuoti per ligonių kasas.
– Kas vyksta, kai žmogus pasveiksta?
Ž. Gudlevičienė: Kadangi su kiaušidės audiniu pasaulyje atlikta labai daug tyrimų, atliekama paprasta atvirkštinė procedūra. Audinys atšildomas, vėl įdedama tam tikrų terpių, tyrimais patikrinama, ar jis tikrai gyvybingas, ir retransplantuojamas į organizmą. Literatūroje rašoma, kad jie puikiai prigyja ir pradeda funkcionuoti. Su sėklidėmis yra truputėlį kitaip, šiuo metu tai – mokslinių tyrinėjimų objektas. Kodėl mes siūlome kartu šaldyti ir sėklą? Nes dažniausiai sėklidės audinys jau būna pažeistas (galbūt ne vėžio), todėl dar reikia atlikti daug tyrimų, kad būtų galima tą audinį „perprogramuoti“. Bioinžinieriai ieško įvairių genų ir kitų būdų, kaip tam audiniui grąžinti normalias funkcijas.
A. Patašius: Šiuo metu aktyviai vykstančios studijos yra dvi – labai daug dirba japonai ir švedai. Mes kontaktuojame su švedais ir esame kviečiami dalyvauti viename projekte, nes turime tokios patirties. Nors Lietuvoje atsitrenkiame ir į kai kurias biurokratines kliūtis, kurios šiek tiek stabdo mokslą, mes nenuleidžiame rankų ir dirbame.
– Dabar jau atliekamos audinio užšaldymo procedūros. Kol žmonės gydysis, kol pasveiks, kol sustiprės, technologijos tobulės ir, praėjus keleriems metams, retransplantuoti bus galima ir Lietuvoje?
A. Patašius: Mes taip tikimės. Instituto mokslininkai ir klinikiniai specialistai vietoje nestovi, mes dalyvaujame vaisingumo išsaugojimo projektuose. Tad, kai turėsime reikiamos patirties, galėsime paimtus audinius retransplantuoti. Jei ir neretransplantuoti, tai bent jau subrandinti iš tos medžiagos spermatozoidą, kad žmonės galėtų susilaukti palikuonių. Žinoma, tai irgi diskusijų klausimas, ypač šiuo metu, kai nesutariama dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo, bet reikia atkreipti dėmesį, kad sėklidės audinio retransplantacija yra netgi priešingybė dirbtiniam apvaisinimui, nes žmogui grąžinama nuosava medžiaga. Taigi tam, kad jis galėtų susilaukti savo palikuonių, nereikėtų dirbtinio apvaisinimo.
– O pacientai turi kažkokių įsipareigojimų?
Ž. Gudlevičienė: Įsipareigojimų nėra jokių. Esu dėkinga tiems pacientams, kurie sutinka dalyvauti moksliniame tyrime, nes kartais prikalbinti būna sunku. Galbūt šiandien tas mokslinis tyrimas konkrečiam pacientui naudos ir neatneša, bet reikia žiūrėti į ateities kartas. Taigi mes dėkingi už sutikimą dalyvauti tyrime.
Rasa Pekarskienė,
Susiję straipsniai
