Gaisras išplito, todėl skubiai perkame gesintuvą

Atrodo, pas mus dažnai veikiama pagal paprastą principą: kol nesudegė, problemos nėra. O sudegus namui ir ugniai persimetus į kaimyno pastatus, skubos tvarka perkame gesintuvą, dar rengiame spaudos konferenciją apie priešgaisrinę saugą, gal net mokymus, ir suskumbame registruoti įstatymų pataisas. 

Dar nespėjome atsigauti po žinios, kad kelis mėnesius siurbti mūsų duomenys iš Registrų centro sistemų, o jau išgirdome, kad Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba patyrė kibernetinį incidentą.

Įtariama, kad pasinaudojus programinės įrangos spraga buvo pasiekta maždaug 62 tūkstančiai įrašų apie Lietuvos sveikatos priežiūros specialistus. Tarp galimai pavogtų – ne tik profesiniai, bet ir jautrūs asmeniniai medikų duomenys: adresai, asmens kodai, kontaktai, kvalifikacijų informacija.

Ach, tie paaiškinimai: „pasinaudota programinės įrangos spraga“, „vyksta tyrimas“, „situacija kontroliuojama“, „rizikos vertinamos“. Tinka bet kuriai situacijai.

Tačiau paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, kodėl tos pačios istorijos kartojasi. Kodėl valstybės institucijos, kurioms patikėjau (beje, ne savo noru, neturiu kito pasirinkimo, tai mano prievolė) savo duomenis, nesirūpina jų saugumu? Valdydamos mano duomenis jos prisiėmė atsakomybę už jų apsaugą, ar ne?

Tiesa, platinami pranešimai, kad bus stiprinamas e. sveikatos sistemos saugumas. Seime skubos tvarka registruojamos įstatymų pataisos, kurios ir užtikrins tą saugumą. Politikai kalba apie hibridines grėsmes, būtinybę centralizuoti valdymą, užtikrinti nuolatinį finansavimą ir samdyti daugiau IT specialistų.

Visa tai gerai. Bet kodėl „bus“? Juk apie šias grėsmes kalbama ne pirmus metus. Kibernetinės atakos prieš valstybines sistemas nėra netikėtumas. Jos buvo prognozuojamos, apie jas kalbėjo ekspertai, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, informacinių technologijų specialistai ir net pačios institucijos. Ir? Ir nieko.

Gaisrų gesinimas tapo Lietuvos viešojo sektoriaus valdymo modeliu. Pirmiausia incidentas, tada būtinai ieškoma kaltų, sudaroma darbo grupė, kuri pradeda rengti veiksmų planą. Tačiau jis nebaigiamas ir neįgyvendinamas, nes įvyksta naujas incidentas.

Dar daugiau nerimo kelia faktas, kad kai kurie incidentai tampa vieši tik po kurio laiko. Valdžia sąmoningai tyli. Ta tyla primena vienos bičiulės pasakotą vaikystės istoriją, kai ji, žaisdama su degtukais, padegė senelių tvartą. Kaimynė atbėgusi sukėlė visus ant kojų. Tada, berods, penkiametė mano bičiulė pyko ant tos moters, vaikiškas protas manė, kad jeigu ne jos ilgas liežuvis, niekas gaisro nebūtų pastebėjęs. Taigi gal nepastebės...

O kibernetiniams nusikaltėliams paranki tyla. Jiems nereikia nei naujų įstatymų, nei darbo grupių. Jie naudojasi spragomis tada, kada patys nori. Pavogti duomenys nedingsta. Jie tampa preke. Naujais sukčiavimo scenarijais. Tikslinėmis atakomis. Ir dar bala žino kuo.

Tačiau kibernetinis saugumas nėra antivirusinė programa, kurią tereikia įdiegti ir kartais atnaujinti. Tai nuolatinis procesas. Ir kai nėra to nuolatinio proceso, klausimas yra ne „ar“, o „kada“. Kita vertus, kibernetinis saugumas nėra techninis IT specialistų klausimas, juk tai nacionalinio saugumo dalis.

Manau, žinote, kad, pajutę grėsmę, oposumai gali „apmirti“, gulėti tarsi negyvi. Tai ne vaidyba, tiesiog katatoninė (gr.katateinō– įsitempiu, sustingstu)organizmo reakcija, motorinės ir psichinės veiklos sutrikimas.Tai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

Bet mes – ne oposumai. Negalime apsimesti negyvi. Ką mums daryti su nuolatiniu nerimu? Kur jį dėti? Nedrįstu klausti medikų, nes vieni sako, kad jaučiasi apvogti; antri pikti; treti jau nebetiki, kad kas nors apsaugos; ketvirti... Lyg jiems dar maža krūvio, perdegimo ir streso.

Ramios savaitės visiems. Palaikykime vieni kitus, kartais gal ir tiesiogiai – paprasčiausiai tylėdami paimkime už rankos.