Vaistininkas iš Žemaitijos: sušiams ant Kūčių stalo – ne vieta

Kalėdos – krikščioniška šventė, subtiliai praturtinta pagoniškosios kultūros bruožais. Todėl žvilgsnis į protėvių tradicijas bei pasididžiavimas mūsų tautos unikalumu padeda sugrįžti atgal – tai svarbu ir ruošiant Kūčių bei Kalėdų stalą artimiesiems, – sako Telšiuose jau 25 metus vaistininku dirbantis Kęstutis Beržinis.

Reklama

„Jei Kalėdų stalas šventinis, jis turi būti tradicinis – ko ir kaip tėvai ar seneliai išmokė. Neseniai mačiau, kaip socialiniame tinkle merginos dalijosi sušių gaminimo patirtimis, o kai viena jų užsiminė, kad jau žino, kas bus ant jos šeimos Kūčių stalo – sušiai, mano kūnas pagaugais nuėjo“, – prisipažino „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas K. Beržinis.

Kūčių patiekalai kilo iš nepritekliaus

Pasak vaistininko, švenčių laukimas buvo ypač svarbus protėviams – visus būtinus darbus nudirbti, skolas grąžinti, ginčus išspręsti ir susitaikyti. Tad ir dabar šventiniu laikotarpiu K. Beržinis pataria vengti pikto žodžio, triukšmo ir riebaus maisto.

Jis primena, kad mūsų protėviams reikėjo būti išradingiems, norint ir badu nemirti, ir griežto pasninko visą advento mėnesį laikytis.

„Nors silkė į Lietuvą iš Vakarų Europos pirmiau nei krikštas atėjo, tai nebuvo lengvai įperkamas maistas. Taip atsirado Žemaitijoje cibulynė, kuriai paruošti pakakdavo tik paskrudintų ir sutrintų silkės kaulų, silkių rasalo, pjaustyto svogūno, sutrinto su karšta bulve, acto, pipirų, druskos ir daug vandens. Aišku, bulvės pas mus atkeliavo gerokai vėliau nei Kolumbas jas Europon atplukdė – silkės aplenkė jas keliais šimtmečiais, tad cibulynė nėra toks archajiškas patiekalas. Kita vertus, niekaip negaliu įsivaizduoti silkę užkandant su bulvės pirmtakais – rope ar pastarnoku“, – komentuoja jis.

Anot vaistininko, pasninko laikotarpiu lietuviai išmoko skrudintas kanapes, sėmenis paskaninti keptais svogūnais, druska, užkąsti bulve su lupenomis. Vietoj pieno, kuris nebuvo vartojamas advento metu, iš aguonų, kanapių ar net avižų protėviai ruošdavo pakaitalą košei paskaninti. Ir šiais laikais aguonpienis išlieka Kūčių stalo „vinis“.

„Gal sunku pripažinti, bet daug patiekalų sukurta iš ubagystės. Kaip bebūtų, Šv. Kūčios yra ritualinė metų puota, ištrinanti ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, susodinanti visus prie vieno stalo – namų altoriaus“, – teigia K. Beržinis.

Linki saiko ir lengvo alkio

Pasak vaistininko, jei Naujajame Testamente minios pamaitinimas keliais kepalėliais duonos ir keletu žuvų aprašomas kaip vienas iš Jėzaus stebuklų, tai šiandien tikrai žmonėms kiltų klausimų, ar duona be glitimo, ar žuvyje nėra gyvsidabrio bei švino.

„Dar mano senelis sakydavo, kad žmogus su šaukštu išsikasa sau duobę, o nervais pagreitiname šį darbą. Todėl norėčiau palinkėti saiko ir lengvo alkio – tada viską geriau kūnas pasisavina“, – pasakoja K. Beržinis.

Pasak jo, mokslininkai pastebėjo, jei šlapimą varančius vaistus vartosime nereguliariai, tai organizmas, pastebėjęs pavojų netekti vandens, gali imti jį kaupti – turėsime atvirkštinį efektą. Taip ir po ilgo pasninko sotus maistas, galima sakyti, tiesiai į kraują patenka, o vaišių pertekliumi virškinimo sistema norės atsikratyti – tai gali sukelti viduriavimą, pykinimą ar kitus virškinimo sutrikimus.

Į pagalbą apsunkus skrandžiui – ajero šaknis

„Iš gimtojo Palokysčio kaimo mokykloje dirbusios šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytojos J. Norbutienės dar seniai sužinojau, kad džiovintos ajero šaknies turi būti visuose namuose. Ši šaknis padės ir persivalgius. Užklupus skrandžio pilnumo jausmui, su smulkia trintuve susitarkuoji trečdalį ar pusę arbatinio šaukštelio miltelių ir išgeri su šiltu vandeniu – palengvėjimas garantuotas“, – dalijasi K. Beržinis.

Jis priduria, kad raugintų kopūstų ar agurkų sunka, ypač su druskingu mineraliniu vandeniu, gali prašviesinti sunkią galvą ir atlaisvinti užkietėjusius vidurius.

„Mano pacientai jau spėjo įvertinti kmynų naudą greitai pagalbai nuo vidurių pūtimo. Receptas paprastas – trys arbatiniai šaukšteliai sėklų vienas po kito vandeniu užgeriami. Tačiau linkiu, kad per šventes viso to neprireiktų. Kur kas mieliau su klientais dalintis ne receptais nuo negalavimų, o žemaitiškų patiekalų gaminimo niuansais – kad cibulynė gardi būtų, kad spirginei aromato nestigtų, aguonpienis tirštas būtų, kastinis gerai susisuktų“, – linki vaistininkas.