V. P. Andriukaitis Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą veda ne į tą pusę

Sondros Kulikauskienės bendrosios praktikos gydytojo centro Palangoje šeimininkė įsitikinusi, kad lietuviškajai sveikatos priežiūros sistemai reikalingi ne kosmetiniai pataisymai, bet reforma iš esmės. Deja, privačios gydymo įstaigos vadovės manymu, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pokyčius kreipia priešinga, nei reikalinga, kryptimi.

Paslaugų savikaina nenustatyta

„Nėra net paskaičiuota, kiek kokios paslaugos realiai kainuoja. Už darbą moka ligonių kasa. Duoda kažkokią sumą ir padalina. Vidutiniškai už vieną prisirašiusį pacientą nuo 18 m. iki 50 m. moka apie 60 litų per metus, už vaikus ir senesnius – šiek tiek daugiau. Nežinia, iš kur tas įkainis nustatytas.

Taip pat yra įvairių specialistų konsultacijų įkainiai, bet irgi nepaskaičiuota jų savikaina, o į kainą turėtų būti įtrauktas ir atlyginimas, ir komunalinės paslaugos, ir įranga, medicininės priemonės ir pan. Apskaičiavus paslaugos savikainą valstybė turėtų pasižiūrėti, ar yra pajėgi apmokėti visą 100 proc. paslaugos kainą, jei ne - vadinasi, PSDF lėšos neatitinka poreikio. Tuomet reiktų įvesti savanorišką sveikatos draudimą. Dalį sumos gal vaikams iki 18 m., neįgaliems žmonėms, pensininkams valstybė galėtų kompensuoti visu 100 proc., bet  kitą dalį turėtų dengti savanoriškas sveikatos draudimas, kaip ir yra daugumoje šalių. Tiesa, sunkiausia būtų atlyginimą įvertinti. Galima būtų skaičiuoti vidutinišką.

Paciento nemoko atsakomybės

Tačiau Lietuva su Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) vadovaujančiu Vyteniu Povilu Andriukaičiu eina į priešingą pusę - visiškai ne į tą, į kurią turėtų eiti. Ministras nori kažką suvaržyti, kažką apriboti, aiškios vizijos neturi. O jei būtų normali, reali paslaugos kaina, visos problemos, net ir kyšininkavimo, pasibaigtų, pasikeistų žmogaus požiūris į mediciną. Tačiau kažin ar kuri valdančioji dauguma kada nors apsispręs įvesti papildomą sveikatos draudimą. Daug populiariau kalbėti kaip Andriukaitis – apie visiškai nemokamą mediciną. Bet jei niekas nekainuoja, pacientas pats nedalyvauja savo sveikatos išsaugojime, jis net nesuinteresuotas nei žalingų įpročių atsisakyti, nei sveikai gyventi – visa atsakomybė už jo sveikatą tenka gydytojui. Ir jei pacientas negėrė gydytojo paskirtų vaistų ir dėl to atsidūrė ligoninėje, mes ir vėl jį nemokamai gydome.

Kai kuriose šalyse, rodos, jau taikomas sveikatos draudimo įmokų diferencijavimas, kai žalingų įpročių, antsvorio turintieji moka didesnes įmokas. Arba kad ir Amerikos pavyzdys. Žmonės žino, kad už gydymą mokės iš savo kišenės. Ten labai brangi odontologija, tad amerikiečiai labai saugo dantis, juos puoselėja, nes žino, kad taisymas kainuos. Gydytojas nurodė vaistus gerti, ir pacientas klauso, nes žino, kad kitaip gydymasis jam labai brangiai kainuos.

O einant V. P. Andriukaičio diktuojama kryptimi lietuviškos sveikatos priežiūros sistemos problemos tik gilės“.

Sondros Kulikauskienės mintis užrašė Ligita Sinušienė