V. Andriukaitis: „Privalome judėti į priekį“

Po socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio vizito Prezidentūroje abejonių, kad būtent jis taps sveikatos apsaugos ministru, nebekyla.Iškart po vizito V. Andriukaitis sutiko atsakyti į keletą „Vakarų Lietuvos medicinos“ klausimų ir pasidalinti savo mintimis apie sveikatos apsaugos sistemos dabartį, esamus iššūkius ir artimiausius laukiančius darbus.

Reklama

Sveikatos apsaugos ministro portfelis nėra pats geidžiamiausias. Ankstesnių ministrų patirtis rodo, kad jame nestinga ir akivaizdžių, ir paslėptų problemų, kurių išspręsti nepavyko.

Taip. Todėl vienas sudėtingiausių laukiančių uždavinių – pasitikėjimo sveikatos apsaugos sistema sukūrimas. O tą pasitikėjimą galima sukurti tik veikiant kryptingai ir kompleksiškai. Turint aiškią viziją ir nuosekliai įgyvendinant tikslingus veiksmus. Dabartinėje sistemoje labai trūksta minties, susitarimo ir kryptingo darbo. Atsiradus šiems trims dalykams, visiems būtų geriau.

Sakykite, kas dabar daugiau atsakingi už mūsų sveikatą? Ar mes patys, ar gydytojai? Kaip turėtų būti?

Už save esame atsakingi patys. Tai – aksioma, dėl jos nėra ko diskutuoti. Tačiau yra konstitucinė norma – valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Ne liga rūpinasi, o sveikata. Todėl iš karto susitarkime, kas yra sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apibrėžia ją taip: sveikata – asmens fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Vadinasi, atsižvelgiant į minėtą konstitucinę nuostatą, valstybė prisiima atsakomybę už socialinės asmens gerovės paketą, psichinės ir fizinės gerovės paketą. Ne tik pats asmuo. Valstybė ir žmogus – dvi šalys. Taigi jeigu valstybė savo pareigas vykdytų aplaidžiai, ji nusikalstų Konstitucijai. Nes Konstitucijoje įtvirtinta aktyvi sveikatos politika. Šiandien turime iš esmės ydingą situaciją. Reikia labai aiškiai suprasti, kad visuomenės sveikatos politiką įgyvendinančio sektoriaus nesukūrėme. Tai skaudu, bet taip yra. Žmonių protuose įsigalėjusi ligų gydymo doktrina.

Noriu priminti vieną eksperimentą Klaipėdoje, 1984-1988 metais. Gydytojas Vinsas Janušonis buvusioje Žvejų poliklinikoje buvo įkūręs atskirą sektorių, jame buvo galima puikiai tikrintis savo rizikos veiksnius. Matuodavo kraujospūdį, cukraus, cholesterolio kiekį, konsultuodavo dėl rūkymo, nutukimo, alkoholio vartojimo, net emocinių, psichinių stresų. Buvo sukurta visa rizikos veiksnių vertinimo schema. Turime įgimtus, įgytus, pasirinkto gyvenimo būdo nulemtus rizikos veiksnius, ir juos vertinti labai svarbu, svarbu su jais dirbti. Ar dabar tai daroma? Ne.

Minėjote gyvenimo būdo nulemtus rizikos veiksnius. Kokia turėtų būti tinkama sveikatos politika, koks santykis su visuomenės gyvenimo būdu?

Ėjau šiandien Vilniaus gatve pusę aštuonių ryto ir prie Kotrynos bažnyčios susitikau būrį rūkančių labai jaunų panelių. Ar tai gydytojo problema? Ko gero – ne. Tai elgsenos, visuomenės nuostatų problema. Įspūdis, kad rūkyti yra „cool“. Dovanokit, bet tų panelių pasaulėžiūra, gyvenimo būdo suvokimas yra... kaip čia pasakyti... dramatiškas.

Vadinasi, nėra sukurtos tinkamos aplinkos, sistemos, kuri padėtų nuo mažens

atsispirti tokioms „infekcijoms“ kaip rūkymas, alkoholizmas ir panašiai. Kodėl šiuos įpročius lyginu su infekcija? Todėl, kad jie užkrečiami. Kuriami keisti stereotipai – faina ta panelė, kurios juosmuo plikas, nesvarbu, kad ji gali susirgti nefritu. O jeigu ta panelė dar traukia cigariuką, ji yra išvis „cool“. Pažiūrėkite, kas vyksta su sidro, alaus, kitų alkoholinių gėrimų vartojimu.

Kaip paveikti šitą situaciją? Tik vienas kelias – sukurti kitokias nuostatas, tai galima padaryti stiprinant visuomenės sveikatos resursų politiką. Parodant, kad „cool“ yra ne cigariukas ir sidro skardinė, o judėjimas, sportas. Norėdami eliminuoti antisocialinę elgseną privalome sutelkti plačią, stiprią koaliciją iš įvairiausių žmonių – sportininkų, gydytojų, visuomenininkų. Kas nutiks su geriančiųjų, rūkalių sveikata? Kokią įtaką rūkymas daro plaučių vėžiui ar kitoms vėžio formoms? Parodykime finišą šito dabartinio „cool“. Šiandien visuomenėje turime 40 proc. žmonių, kurie nutukę, turi polinkį į diabetą, hipertenziją, hipokineziją. Rūko, geria, o po to sako: „Ei, mums pinigų neužtenka vaistams“. Rėkiama – duokit pinigų technologijoms, vaistams, įsteikite daugiau ligoninių, etatų, visko. Tik tų pinigų niekuomet neužteks. Tiesiog gaisrą gesinti visada brangiau negu įrengti priešgaisrinę sistemą. PSO ekspertai visiškai teisūs, siūlydami finansinius srautus orientuoti ne į pasekmių, bet į priežasčių šalinimą. O mes su savo savižudybių, mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio statistika pasauliniame kontekste atrodome prastai. Taigi labai svarbus laikiantis darbas – išsiaiškinti, kurios visuomenės sveikatos grandys neveikia, kodėl jos neveikia, ir padaryti taip, kad veiktų.

Gerai, bet alkoholio vartojimą labai skatina gausybė šios pramonės reklamų ir menkai apribotas prekybos alkoholiu laikas. Alkoholio prekybos ir vartojimo reguliavimas veikia alkoholio vartojimo kiekius, tai įrodyta skirtingais tyrimais. Kokių žingsnių čia ketinate imtis?

Be abejo, kad veikia. Ir laiko ribojimas, ir vietų, kuriose galima prekiauti alkoholiu, o kuriose – ne, reguliavimas. Alkoholio parduotuvių tinklo išdėstymas svarbus. Ir viešojoje erdvėje vykstantys procesai labai svarbūs – koks alkoholio įvaizdis suformuojamas. Akcizų politika, pridėtinės vertės reguliavimas veikia. Tik turime vieną bėdą. Įvedame vieną iš tų priemonių, o daugiau nelabai ką darome. Natūralu, kad ji viena neveikia. Taip sukompromituojama priemonė, kritikai sako – pažiūrėkit, neveikia. Todėl kalbėti apie konkrečias priemones dabar nenorėčiau, norėčiau pabrėžti visumą. Pirmiausia būtina išsami situacijos analizė, nes ją veikia patys įvairiausi faktoriai. Pavyzdžiui, akcizų politika. Jeigu jie per maži – labai blogai. Bet pernelyg dideli irgi gali nebūti labai gerai, pavyzdžiui, dėl padidėjusių kontrabandos srautų ar nelegalaus alkoholio gamybos. Gyvename labai keistoje aplinkoje. Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje akcizų politika visai kitokia. Turime apie tūkstantį kilometrų sienų, per kurias plaukioja „ichtiandrai“ ir visokiausiais kitais įdomiais būdais gabenami rūkalai, „šnapsas“. Reikia pagaliau sutvarkyti šitą „siurblį“.

Lietuvoje nebėra nacionalinio vėžio registro, kuris veikė iki 2004 metų. Todėl niekas neturi išsamių duomenų apie susirgimus šalies mastu...

Ta problema man gerai žinoma. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas norėtų būti juridiškai atskiras vienetas. Gydymo, studijų ir mokslinių tyrimų integracija universitetinėje sistemoje – kryptis, kuria buvo einama. Todėl iškylančius klausimus reikia spręsti nekuriant naujų juridinių objektų. Esame nedidelė valstybė. Reikia viską protingai sutvarkyti, kad Nacionalinis vėžio institutas, būdamas jau esančioje, integruotoje sistemoje, koordinuotų tarpinstitucinius veiksmus ir būtų atsakingas už vėžio registrą.

Mindaugas Savickas