Traumatologė: mitas, kad ortopedija traumatologija yra vyriška specialybė

„Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drelės, pjūklai, metalinės detalės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims“, – mitus išsklaidyti bando Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė.

Esate gydytoja ortopedė traumatologė. Prisiminkite, kodėl pasirinkote medicinos studijas ir ortopedijos traumatologijos specializaciją?

Tiesą sakant, baigusi mokyklą rinkausi tarp medicinos ir biochemijos. Pasirinkau pastarąją, nes nuo medicinos iš pradžių atbaidė mintis apie ilgas studijas. Visgi pasimokiusi metus supratau, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, o laboratorijoje žmogiškojo ryšio trūko. Tada nutariau pakeisti studijų kryptį ir įstojau į mediciną.

Ortopedijos traumatologijos specializacija patraukė todėl, kad anksčiau profesionaliai sportavau – užsiėmiau lengvąja atletika, taip pat visada domino judamasis-atramos aparatas, jo veikimo principas ir patologijos. Be to, ortopedija traumatologija atrodė „aiški“ sritis, t. y., yra konkreti trauma ir aiškus jos gydymo būdas, gali žmogui greitai padėti. Žinoma, iš tikrųjų viskas yra žymiai sudėtingiau, dabar taip jau nebegalvoju, nes, kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Vyrauja mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“. Ar buvote vienintelė ją pasirinkusi moteris?

Taip, tikrai mitas, kad ortopedija traumatologija yra „vyriška“ specialybė ir ją studijuoja tik vyrai. Toks klaidingas įvaizdis – aukštas ir raumeningas gydytojas ortopedas traumatologas – susiklostė ankstesniais laikais, kai vyrai dirbdavo, o moterys dažniausiai rūpindavosi namais ir vaikais. Studijuojant mano kurse buvo ir daugiau moterų, o ir dabar RVUL Traumatologijos skyriuje iš 9 jaunesniųjų ir vyresniųjų gydytojų rezidentų 5 yra moterys.

Kelis kartus iš pacientų esu išgirdusi nusistebėjimą, kad esu ne gydytoja anesteziologė, o chirurgė. Tačiau piktybiškų ar pašaipių komentarų niekada neteko sulaukti. Beje, kartą, dar būdama rezidentė, kolegės suomės paklausiau, kokia situacija jų šalyje – ar daug ortopediją traumatologiją studijuojančių moterų. Ji net nesuprato klausimo, nes sugebėjimų atžvilgiu tikrai nėra jokio skirtumo, todėl ir toks klausimas neturėtų kilti.

Visgi būtų sunku paneigti, kad ortopedijos traumatologijos chirurgo darbas yra sunkus fiziškai.

Taip, ortopedijos traumatologijos operacinėje reikia daugiau fizinės jėgos ir mechanikos išmanymo. Kartais juokauju, kad mūsų darbas šiek tiek primena staliaus darbą – drelės, pjūklai, varžtai, metalinės plokštelės, daug fizikos ir matematikos. Bet jei kažkokį veiksmą sunku atlikti fiziškai, tai greičiausiai sunku bus tiek vyrams, tiek moterims. Žinoma, dvigubai už mane stambesniam kolegai bus kiek lengviau, bet pasakyti, kad man kažkada pritrūko jėgų veiksmui operacijos metu atlikti, tikrai negaliu.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena darbe?

Diena, kai operuoju planinius pacientus, prasideda 7:15 val. ryto, dalyvauju „penkiaminutėje“, užsuku pas pacientus, o tada einu į operacinę. Turiu 3–4 operacijas, 30–40 min. pertrauką po kiekvienos iš jų. Pabaigusi operuoti stengiuosi kuo greičiau sutvarkyti dokumentus – greičiau juos užpildysiu, greičiau galėsiu grįžti namo. Deja, dokumentų būna labai daug, todėl jų pildymas užima nemažą gydytojo laiko dalį.

Koks yra Jūsų darbas – komandinis ar individualus?

Mūsų darbas yra komandinis daugeliu aspektų. Pirmiausia, kiekvieną sudėtingesnį atvejį aptariame su kolegomis, dalinamės patirtimi, patarimais ir skirtingais požiūriais į paciento būklę. Žinoma, net labiausiai patyręs chirurgas negalėtų pasiekti gero rezultato be profesionalios ir vieningai dirbančios operacinės. Taip pat reikia kineziterapeutų, slaugytojų pagalbos. Vienas pats chirurgas geriausio rezultato pasiekti tikrai negali, todėl labai svarbu jį supantys žmonės, komanda.

Ar gydytojui ortopedui traumatologui reikia kokių nors išskirtinių, ypatingų asmeninių savybių tam, kad pasiektų geriausią rezultatą?

Kaip ir kitose medicinos srityse, taip ir ortopedijoje traumatologijoje turbūt reikia psichologinio atsparumo. Galbūt tai yra mano „problema“ – kiekvieno paciento gijimo procesą priimu asmeniškai, pavyzdžiui, net žinodama, kad yra tikimybė, jog infekcijos išvengti nepavyks, dėl to išgyvenu. Svarstau, ar galėjau kažką padaryti kitaip. Atsparumo reikia ir todėl, kad žmonės pas gydytoją neateina pasidžiaugti, jie ateina tada, kai blogai jaučiasi, todėl reikia gebėjimo neperimti jų emocijų.

Kas Jūsų darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą, labiausiai patinka?

Kalbant apskritai, chirurgija yra ta sritis, kurioje tvyro nuolatinė konkurencija – kas greičiau, geriau, moderniau išoperuos. Tai skatina nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, stumia į priekį. Beje, kuo vyriškesnis kolektyvas, tuo konkurencijos yra daugiau. Taip pat patinka, kad gydymas dažniausiai neužtrunka labai ilgai. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, bet bendrai paėmus darbas yra labai dinamiškas, todėl net atlikusi sudėtingą operaciją trumpai pasidžiaugiu ir neriu į naujus iššūkius.

Didžiausią džiaugsmą darbe teikia galimybė padėti politraumas patyrusiems pacientams. Kartais tokie pacientai ligoninėje praleidžia ne vieną mėnesį, patiria ne vieną operaciją, kol gali išvažiuoti namo, patys vaikščioti, grįžti į normalų gyvenimą. Džiugina ir sėkmingai pagydyti pacientai su atvirais sąnariniais lūžiais. Pavyzdžiui, jei turiu apatinį blauzdos sąnarinį lūžį, prieš eidama į operacinę daug mąstau, analizuoju vaizdus, susiplanuoju, kokius implantus dėsiu, kokius pjūvius atliksiu. Po tokių operacijų pagalvoju, kad įdėjau nemažai pastangų ir padėjau žmogui – tada būna džiugu.

Susiduriate su politraumas patyrusiais motociklininkais, bet ir pati vairuojate motociklą. Ar išėjus iš operacinės vis tiek norisi važiuoti?

Motociklu pradėjau važinėti jauna, vairuotojo teises išlaikiau maždaug 21-erių. Baimės jausmo beveik neturiu, bet laikui bėgant mane ėmė gąsdinti Lietuvos eismas. Esu važinėjusi įvairiose užsienio šalyse, net pervažiavusi visą Vietnamą, bet būtent Lietuvoje pradėjau save žymiai labiau saugoti. Baisu todėl, kad matau, kas gali įvykti ne dėl paties motociklininko kaltės, o dėl kitų eismo dalyvių neatsakingo elgesio. Be to, dabar važinėju tik tada, kai esu gerai pailsėjusi, praleidusi dieną operacinėje ant motociklo tikrai nesėdu. Manau, kad su amžiumi savisaugos instinktas didėja.

Ką patartumėte merginoms, norinčioms tapti gydytojomis ortopedėmis traumatologėmis?

Kaip jau minėjau, niekada neišskiriu moterų ir vyrų. Kaip ir bet kurioje kitoje specialybėje – žmogui turi patikti tai, ką jis daro. Nereikėtų vaikytis specialybių „madų“, mažiau paisyti aplinkinių nuomonės, nes svarbiausia, kad patiktų darbo pobūdis.

Aišku, prieš stojant į universitetą gali būti sunku įvertinti, nes įsivaizdavimas ir tikras darbas labai skiriasi. Vienas iš skirtumų dirbant ligoninėje yra apie tai, kokius pacientus gydome – tai ne tik jauni ir aktyvūs žmonės, bet ir vyresnio amžiaus, pasitaiko nemažai alkoholį ar narkotikus vartojančių pacientų. Taip pat sunku planuoti savo laiką – nors situacija ir keičiasi, bet galimybė, kad chirurgas namo grįš laiku, yra labai maža, negalės dalyvauti visose šeimos šventėse ir vėluos į renginius.

Mūsų darbe reikia fizinės ištvermės, nes tikrai tikėtina, kad bus tokių budėjimų, kai teks operuoti ir dieną, ir naktį, todėl reikėtų sportuoti. Norintys turėti šeimą, auginti vaikus, būti daugiau namuose taip pat turėtų pamąstyti ar gydytojo chirurgo kelias yra teisingas.

Kodėl pasirinkote darbą RVUL Traumatologijos skyriuje?

Atsakymas labai paprastas – čia yra pagrindinis Lietuvos ortopedijos traumatologijos centras, o dauguma chirurgų juk nori dirbti dideliame centre ir kuo daugiau operuoti. Todėl dirbdama šioje ligoninėje turiu galimybę daug operuoti, susidurti su įvairiomis patologijomis, nuolat mokytis ir tobulėti.