Toksikologas dr. R. Badaras: „Psichoaktyvių medžiagų vartojimas – rusiška ruletė“

Visuomenei nerimstant dėl alkoholio vartojimo ribojimo priemonių, medicininės marihuanos įteisinimo vengimo, neaiškaus psichoaktyvių medžiagų skirstymo į žalingas ir mažiau žalingas, pakalbinome Toksikologijos centro vadovą, gydytoją anesteziologą-reanimatologą biomedicinos mokslų daktarą Robertą Badarą. Jo teigimu, apsinuodijimų skyriuje vis dar karaliauja alkoholis, sukeliantis nepataisomų sveikatos sutrikimų, o kiti narkotikai nė per žingsnį nėra tokie pavojingi.

Reklama

„Kepenų cirozė, atsirandanti dėl nuolatinio alkoholio vartojimo, nebėra vien tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Jauniausias pacientas – aštuoniolikos metų vaikinas, kuris mirė nuo šios ligos. Visos kitos psichoaktyvios medžiagos net nesilygiuoja į tai, ką sukelia lėtinis alkoholio vartojimas ar perdozavimas. Galima paminėti nebent jam bandantį prilygti tabaką, tačiau svaigieji gėrimai lenkia ir jį. Abi šios paminėtos medžiagos yra legalios, jas vartoja begalė žmonių“, – medžiagos legalumo ir žalos nesuderinamumą atskleidžia gydytojas.

Alkoholis neapleidžia lyderio pozicijų, o kepenų ciroze serga vis jaunesni

Gydytojo R. Badaro teigimu, daugiausia apsinuodijimų Lietuvoje įvyksta dėl per didelio alkoholio kiekio suvartojimo. Perdozavus atsiranda įvairiausių patologijų – tiek smegenų, tiek periferinės ir centrinės nervų sistemos, tiek virškinamojo trakto, kepenų bei širdies. Visas šias ligas sukelia nesustabdomas alkoholio vartojimas.

Yra atvejų, kai ir vienkartiniai apsinuodijimai sukelia ypač sunkių pasekmių – netenkama sąmonės, sutrinka ritmas, bei ištinka aspiracija – kai smarkiai apgirtęs žmogus, nekontroliuodamas vėmimo ir kvėpavimo, užspringsta savo skrandžio turiniu. Tiesa yra ir tai, jog kepenų cirozė nebėra vien tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Jauniausias pacientas – aštuoniolikos metų vaikinas, kuris mirė nuo šios ligos, tačiau svarbu paminėti, kad kepenų cirozė neatsiranda nuo vienkartinio vartojimo. Tai nuoširdaus gėrimo, įdirbio padarinys. Nepaisant politinių aspektų, galima teigti, jog alkoholizmo problema Lietuvoje buvo, yra ir bus. Net jeigu šiandien taptume šalimi, kurioje alkoholio neliktų, jo liekamieji reiškiniai vilktųsi dar bent penkerius metus. Tai yra pasekmių inercija.

Polinkis svaigintis – genetikos, o ne aplinkos pasekmė

Anot toksikologijos centro vadovo R. Badaro, didžiausią įtaką priklausomybei atsirasti daro asmens genetinis veiksnys, t. y natūralus polinkis svaigintis:

„Tokie žmonės dažnai svaigalus keičia, vartoja juos kartu, bando atrasti „sveikesnių, geresnių, legalesnių“ už kitus. Tačiau tiesa ta, kad mūsų smegenys mokesčių nerenka, ir joms nesvarbu, kokia ta medžiaga, svarbiausia – psichoaktyvi. Jeigu žmogus leidžia tam polinkiui įsigalėti ir aplinka tam netrukdo, tai labai dažnai kontroliuojamas vartojimas pereina į būklę, kai žmogus pradeda stipriai piktnaudžiauti“, – pasakoja gydytojas.

Įdomu ir tai, kad terminas „priklausomybė“ po truputį nyksta iš medicininio žodyno ir pakeičiamas terminu „vartojimo sutrikimai“ (angl. substitute disorders):

„Galima spėti, jog po dešimties metų priklausomybės terminas bus istorinis. Ir šis pokytis nėra bandymas tiksliau ar teisingiau apibūdinti esmę, tiesiog tai galimai sumažins vyraujančią stigmą, nes nuo sutrikimo galima pasveikti, o „priklausomybė“ lyg kažkas, kas tęsis amžinai.“

Gydytojas pridūrė, kad naujasis terminas – kompleksinis, apimantis ir elgesio, ir fiziologinius pokyčius, tačiau iš tiesų abu šie pavadinimai yra teisingi.

Narkotikas, nuodas ar vaistas – filosofinis klausimas, kuris smegenims nerūpi

R. Badaras, paklaustas, ar teisinga skirstyti psichoaktyvias medžiagas į legalias ir nelegalias, žalingas ir mažiau žalingas, atsakė pasiremdamas viena istorija iš Šventojo Rašto:

„Fariziejai tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 15–21)

Taigi, legalus ar nelegalus – klausimas, pasak gydytojo, aktualus mokesčių inspekcijai, o ne neurobiologams:

„Iš biologinės pusės alkoholis šiuo metu yra pavojingiausių medžiagų viršūnėje pagal sveikatos rizikos veiksnius ir ten išliks dar ilgai. Visos kitos psichoaktyvios medžiagos net nesilygiuoja į tai, ką sukelia lėtinis alkoholio vartojimas ar perdozavimas. Galima paminėti nebent jam bandantį prilygti tabaką, tačiau svaigieji gėrimai lenkia ir jį. Ir ką matome? Abi šios paminėtos medžiagos yra legalios, jas vartoja begalė žmonių. Legalus ar nelegalus – tai valstybės struktūrų skirstymas, o ne smegenų“, – tikina R. Badaras.

Visos kitos psichoaktyvios medžiagos net nesilygiuoja į tai, ką sukelia lėtinis alkoholio vartojimas ar perdozavimas.

Reanimatologas nemano, kad tam tikrų psichoaktyvių medžiagų stigmatizavimas kyla dėl menko visuomenės išmanymo, anot jo, paprasčiausiai kažkam naudinga teigti, jog legalūs narkotikai savaime yra blogai, o tai, kas likę – legalios medžiagos, vaistai – gerai: „Vaistas ar nuodas – juridinis klausimas, o ne biocheminis skirtumas. Pirmojo toksikologijos vadovėlio autorius, XVI a. gyvenęs Filipas Teotrastus Aureolus Bombastus, geriau žinomas kaip Paracelsas, pasakė taip, kad visos medžiagos yra nuodingos ir tik dozės gali atskirti vaistą nuo nuodo. Pavyzdžiui, kava yra tiek veiksminga ir kenksminga, kiek joje yra kofeino. Keli puodeliai per dieną gali teigiamai stimuliuoti, tačiau asmeniškai aš savaitgaliais iš principo atsisakau kavos, kad nesiformuotų priklausomybė. Ir heroino tam tikros dozės gali būti skiriamos kaip vaistas, tad vaisto apibrėžimas yra grynai filosofinio susitarimo reikalas. Po pilietinio karo Amerikoje labai daug kareivių vartojo morfiną, kad pasilengvintų sau kančias, tad plito morfinizmo priklausomybė. Tada heroinas buvo vartojamas gydyti nuo šios priklausomybės. Kokainas savo „karjerą“ pradėjo kaip medikamentas, taikomas vietinei nejautrai sukelti ir iki šiol yra gaminamas kaip nuskausminimo vaistas, kaip ir panašiai skambantis lidokainas“, – apie trapią ribą tarp nuodo ir vaisto kalba R. Badaras.

Pirmi Europoje, žengę svarbų žingsnį mažinti žalingą vartojimą

R. Badaras pasakoja, kad visiems žinomas energinis gėrimas „Red Bull“ – nukopijuotas nuo tailandietiško gėrimo „Krating Daeng“, kuris dar 1976 m. buvo sukurtas geležinkelių darbuotojams, kad pastarieji neprarastų energijos. Pagrindiniai energiją didinantys komponentai – kofeinas ir gliukozė, kurių dideli kiekiai yra kiekvieno energinio gėrimo sudedamosios dalys:

„Įprastoje energinio gėrimo skardinėje yra apie du espreso puodelius, kitur dar daugiau. Jau nebestebina ir tai, kad jaunas organizmas neatlaiko keturiolikos energinių gėrimų skardinaičių ir miršta. O dar įvairūs austrų alkoholinių kokteiliai – „Red Bull“ su degtine – veikia dar baisiau, kadangi vienoje stiklinėje sumaišomas stimuliatorius kofeinas su slopintoju alkoholiu. Tada stimuliuojamas žmogus jaučiasi guvus ir geria toliau, o nustojus veikti kofeinui „visu grožiu“ pasirodo alkoholio perdozavimas“, – apie energinių gėrimų vartojimo pavojų kalbėjo gydytojas.

R. Badarą maloniai nustebino įsigaliojęs draudimas parduoti energinius gėrimus nepilnamečiams. Vien dėl šio fenomeno, pasak gydytojo, jau galime didžiuotis Lietuva ne tik kaip nuostabia šalimi su dar įspūdingesne kryždirbyste, sutartinėmis ir kitu nacionaliniu paveldu:

„Galime didžiuotis, kad mes pirmi Europoje (nors ir pačią uždraudimo idėją pasisavinę iš Kalifornijos, kai generalgubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris uždraudė energinius gėrimus mokyklų automatuose) sugebėjome suderinti visų interesų grupių požiūrius ir priimti šį sprendimą, nepaisydami to, jog didžiausią dalį energinių gėrimų pirkėjų sudarydavo būtent jaunuoliai iki aštuoniolikos“, – dėsto R. Badaras.

Gydytojas prisimena, kad būdamas JAV paauglių iki 21 metų klinikose pastebėjo, jog po pietų jaunuoliams buvo draudžiama valgyti bet kokį angliavandenių prisotintą maistą, kadangi gliukozė sukelia nerimą, mažina koncentraciją bei provokuoja psichinę patologiją.

Natūrali marihuana – šienas, palyginti su dabar vartojamu narkotiku

Gydytojas pasakoja, kad kanapės – pirmasis augalas, sukultūrintas ne maistui, o dėl medicininių ir rekreacinių tikslų: „Pačioje kanapėje yra dvi pagrindinės veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolis (THC) ir kanabidiolis (CBD). THC sukelia euforiją, sustiprina pojūčius, sukelia haliucinacijų ir psichozių. Priešingai nei THC veikia kanabiolis – lyg gerasis policininkas slopina blogojo THC sukeltus neramumus. Tačiau tai, kas dabar parduodama kaip kanapės, yra steroidų prikimštas jautis iš gamyklos gudriai prilyginamas karvutei iš kaimo. Natūralių kanapių galime rasti augančių prie Vilniaus savivaldybės, tačiau jų niekam nereikia, nes kanapės, kurios auga spintelėse, rūsiuose ir laboratorijose sukelia 10–15 kartų stipresnį poveikį dėl žymiai didesnės THC koncentracijos. Jaunimas bando griauti neigiamą stereotipą apie kanapes, minėdami jas vartojusius žinomus asmenis – Johną Lennoną, Bobą Marley ir kt. Jie argumentuoja, kad „žolės“ rūkymas ir jos sukeliamas poveikis nuteikia taikiai ir ramiai, bet baisi tiesa yra ta, jog dabartinėse kanapės veislėse THC koncentracija siekia 25 proc., o Bobas Marley sukdavosi daugių daugiausia 2 proc. veikliosios medžiagos turinčios „žolės“, – skirtumus pabrėžia R. Badaras.

Anot gydytojo, kanapės tinkamumas medicinai yra nustatomas pagal CBD medžiagos kiekį. Tačiau dabartinėse kanapių veislėse žalingojo THC kiekis yra milžiniškas, o CBD – beveik nebėra:

„Didžioji dalis Lietuvoje platinamų kanapių yra purkštos sintetika, kuri nieko bendro neturi su pačiu augalu, tačiau veikia tuos pačius receptorius žmogaus nervų sistemoje. Anksčiau kanapių vartojimas nesukeldavo fiziologinės priklausomybės, o dabar pastebimos išimtys, kadangi per pastaruosius metus buvo susintetinta naujų veislių, pasižyminčių žymiai intensyvesniu poveikiu“, – apie kanapių pasikeitusias savybes ir poveikį perspėja gydytojas.

Vis dėlto, pasak toksikologo, didžiausia bėda – psichologinė priklausomybė – norisi vartoti, atrandama vis įvairesnių ir neadekvatesnių priežasčių tai daryti: „Kai kurie sako – pavartojus kitaip pasaulis atrodo – aš sakau, kad, kai „nuvažiuoja stogas“, tada atsiveria dangus. Tokių psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra kaip greitieji kreditai – iš niekur poveikis neatsiranda, niekur neprapuola, už viską reikia susimokėti. Kenčia darbingumas, kenčia atmintis, kenčia ir produktyvumas“, – vartojimo neigiamų pasekmių neišvengiamumą pabrėžia Toksikologijos centro vadovas.

Gydytojas tikina, kad kanapės ir jų vartojimo nekaltumas yra didžiausia apgavystė priklausomybių istorijoje, kadangi reklamuojama ir kalbama apie tas, kurios auga lauke, o vartojama iš tų spintų:

„Visuomenei ypač svarbu akcentuoti, jog psichoaktyvių medžiagų vartojimas – visiška rusiška ruletė. Gal neiššaus, bet yra rizika, kad iššaus, ir jeigu kliudys ne veidą, tai bent skruostą – tikrai.“