Toksikologas: apsinuodijus grybais, reikėtų pasitikėti medikais, o ne gydytis nesąmonėmis

Apsinuodijus skirtingais grybais, pasireiškia skirtingi simptomai, tačiau į juos nereikėtų gilintis, LRT RADIJUI sako klinikinis toksikologas Robertas Badaras. Anot jo, dažniausiai pagrindiniai simptomai yra vienodi: pykinimas, vėmimas, silpnumas, viduriavimas. Susidūrus su šiais simptomais, reikėtų daryti tai, tvirtina toksikologas, ką lietuviui padaryti labai sunku – ne gydytis pačiam, o pasitikėti sveikatos apsauga.

Reklama

Vilniuje trečiadienį mirė grybais apsinuodijusi moteris iš Alytaus. Ji į medikus kreipėsi tik praėjus kelioms dienoms po to, kai sumaišiusi žaliąsias ūmėdes su, kaip manoma, blyškiosiomis musmirėmis, apsinuodijo grybais. Pasak R. Badaro, apsinuodijus grybais ir per vėlai kreipusis į medikus, šie dažnai nebegali niekuo padėti.

– Iš informacijos matyti, kad moteris gana pavėluotai kreipėsi į medikus. Ar tai patvirtintumėte?

– Tiesą sakant, taip.

– Ką toks delsimas žmogui reiškia, jei jis iš tiesų apsinuodijo grybais?

– Delsimas baigiasi tragedija. Tai dažnai komplikuoja gydymo eigą, nes gydymas būna pavėluotas.

– Galbūt žmogus, suvalgęs nuodingų grybų, nesijaučia taip blogai? Kokia yra tiesa?

– Dažniausiai vis dėlto jaučiasi blogai. Jeigu tai ne šiaip sunkus, sutrikęs virškinimas (net valgomi grybai gana sunkiai virškinami, tai sunkus maistas, dažnai paūminantis lėtines virškinamojo trakto ligas), jeigu buvo suvalgyti tikrai nuodingi grybai, o jų Lietuvoje yra keletas rūšių, tai jie duoda savo kliniką. Ji, tiesą sakant, nėra labai specifinė: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, silpnumas. Esant tokiems simptomams, nederėtų gydytis patiems, remiantis autoritetais iš gretimos laiptinės ar visagalio interneto. Reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.

– Ar suvalgius nuodingų grybų klinikinė eiga paprastai yra skirtinga, priklausomai nuo grybų rūšies, ar vis dėlto kažkuo panaši?

– Iš tiesų simptomai skirtingi, tačiau eiliniam vartotojui nevertėtų gilintis į diagnostikos subtilybes. Jeigu yra blogai, geriau kreiptis į medikus ir daryti tai, ką lietuviui daryti labai sunku, – pasitikėti sveikatos apsauga.

– Kokie grybai, augantys Lietuvoje, patys pavojingiausi?

– Pati pavojingiausia neabejotinai yra blyškioji musmirė.

– Kuo ji išskiria? Kodėl būtent blyškioji musmirė yra nuodingiausia?

– Todėl, kad joje yra toksinų grupė – amatoksinai. Tai keletas junginių, kurie veikia labai klastingai – pasireiškia po kelių ar net keliolikos valandų. Visi „žinovai“ tvirtina, išvirus, įdėjus svogūno, česnako ar dar kažko nuodai suyra. Iš tiesų jie labai atsparūs virimui, džiovinimui ir bet kokiam kitam terminiam paruošimui. Dėl to nuodai išlieka net ir apdorotuose grybuose.

– Išlieka pagrindinis klausimas, kaip žmonės, gyvenantys labai miškingame rajone, kur turbūt visą savo gyvenimą rinko grybus, gali supainioti žalsvąją ūmėdę ir žalsvąja musmirę. Ar jų skirtumai labai konkretūs, ar vis dėlto šie grybai labai panašūs?

– Gal žalsvąją musmirę sunkiau supainioti su ūmėde. Blyškiąją musmirę supainioti lengviau, nes ji keičia savo vaizdą ir kartais ant jų net nebūna musmirėms būdingų taškelių. Ant jaunų grybų nebūna sijonuko.

Nereikia galvoti, kad skirtumai labai aiškūs. Jie įžiūrimi tik specialistų. Be to, būna dvi grybautojų kategorijos. Tie, kurie drąsiai renka bet ką ir valgo, ir tie, kurie tiesiog su amžiumi pradeda prasčiau matyti ir tų subtilių skirtumų neįžvelgia. Tada išeina taip, kaip išeina.

– Kaip greitai nuodingas grybas gali žmogų nužudyti? Kiek tai priklauso nuo amžiaus, imuninės sistemos ir kitų sveikatos faktorių?

– Net ir labai sveiką idealaus amžiaus (jei toks galėtų būti) žmogų, negydant bet kokiu atveju viena blyškioji musmirė nužudytų. Gydymas suteikia galimybių. Jei jis suteikiamas laiku, didžioji dalis žmonių išgyvena.

– Kada tinkamas laikas kreiptis? Ar tai priklauso nuo sveikatos? Jei žmogus nežino, ar tie negalavimai atsirado dėl grybų, vis tiek reikia kreiptis?

– Kalbu apie tuos atvejus, kai atsiranda akivaizdi klinika: žmogus vemia, viduriuoja, jam silpna, tačiau jis gydosi visokiomis nesąmonėmis, kurias jam nuoširdžiai ir noriai patarė visi vietiniai žinovai. Jis pas mus patenka tik trečią ar ketvirtą parą, kai jau praktiškai nebėra išeičių.