Vaikų priklausomybė nuo ekranų: signalai, kurių tėvai dažnai nepastebi

Daugiau nei 60 proc. Lietuvos paauglių prie ekranų praleidžia daugiau laiko, nei rekomenduoja specialistai. Priklausomybės nuo skaitmeninio pasaulio ženklai dažnai prasideda tyliai – kai vaikui tampa sunku išlaikyti dėmesį, kyla emociniai svyravimai ar išnyksta noras bendrauti. Psichologai ir priklausomybės ligų specialistai įspėja: delsti pavojinga, tačiau šalia esančių suaugusiųjų dėmesys ir pokalbiai gali tapti esmine pagalba.

Reklama

Pavojus prasideda tyliai

Perteklinis ekranų naudojimas daro vis didesnį poveikį vaikų psichinei ir fizinei sveikatai. Psichologė Vaiva Gradauskienė įspėja – jei ekranai tampa vieninteliu vaiko malonumo šaltiniu, būtina imtis veiksmų.

„Vaikai renkasi ekranus, kai realybėje trūksta emocinio saugumo, pripažinimo ar bendravimo. Kartais jie tik ten patiria sėkmę, ryšį ir gali kontroliuoti savo veiklą. Tai ypač aktualu tiems, kuriems sunkiau sekasi mokykloje ar trūksta draugų“, – sako su Sostinės vaikų ir jaunimo centru HOBIVERSE bendradarbiaujanti psichologė V. Gradauskienė.

2022 m. tarptautinis mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas (HBSC) parodė, kad daugiau nei 60 proc. Lietuvos paauglių prie ekranų praleidžia daugiau laiko, nei rekomenduoja specialistai. 2023 m. Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimas papildė šiuos duomenis: per ilgas ekranų naudojimas blogina vaikų savikontrolę, miegą ir gebėjimą atpažinti emocijas. Šie faktai rodo, kad problema ne tik paplitusi visuomenėje, bet ir nuolat didėja.

V. Gradauskienė pastebi, kad pirmieji pavojingi ženklai pasirodo tada, kai ekranai tampa vieninteliu vaiko malonumo šaltiniu. Vaikai pradeda meluoti apie naudojimąsi įrenginiais, atsiriboja nuo kitų veiklų ir bendravimo. Dažnai prastėja mokymosi rezultatai, sutrinka miegas.

„Tėvai pastebi, kad vaikui vis sunkiau kontroliuoti naudojimąsi įrenginiais. Bandymai apriboti ekranų laiką sukelia pyktį ar net agresiją. Tokiais atvejais būtina kuo skubiau ieškoti sprendimų ar net specialistų pagalbos“, – sako psichologė.

Ji pabrėžia, kad draudimai problemos neišsprendžia. „Svarbu ne tik riboti ekranų laiką, bet ir suprasti, kokį emocinį poreikį vaikas tenkina. Gal jis ekrane ieško saugumo, gal priklausymo bendruomenei, o gal sėkmės jausmo, kurio stokojama realybėje. Kai šie poreikiai patenkinami kasdienybėje, ekranų trauka mažėja savaime“, – aiškina V. Gradauskienė.

Psichologė priduria, kad viena geriausių alternatyvų pertekliniam ekranų laikui yra neformalusis švietimas – būreliai, stovyklos ar kitos užklasinės veiklos. „Įvairūs būreliai ir kitos užklasinės veiklos padeda vaikams atrasti sėkmę, priklausymo jausmą ir bendruomenę realiame gyvenime. Tai ne tik užimtumas, bet ir svarbi emocinė investicija“, – sako specialistė.

Šeimos susitarimai dėl ekranų naudojimo turi būti aiškūs ir nuoseklūs. Tėvams svarbu domėtis, kokį turinį vaikas žiūri, kalbėtis apie matomą medžiagą ir galimas grėsmes. „Paklauskite vaikų, kokius penkis dalykus jie dažniausiai žiūri internete. Kartais sužinome labai netikėtų ir svarbių dalykų apie jų emocinę būseną“, – pataria specialistė. Pasak jos, būtina ir patiems tėvams riboti ekranų laiką bei rodyti pavyzdį.

Psichologė taip pat ragina kalbėtis su vaikais apie interneto grėsmes – netinkamą turinį, patyčias, asmens duomenų saugumą ir kt. „Vaikai turi žinoti, kad gali bet kada kreiptis į tėvus, jei internete susiduria su grėsmingomis ar nemaloniomis situacijomis. Šeimoje turi būti kuriama aplinka, kurioje vaikas jaustųsi saugus kalbėti apie viską“, – pabrėžia V. Gradauskienė.

Pagalbos ieško vis daugiau šeimų

Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaras vis dažniau sulaukia skambučių iš sunerimusių tėvų. Ergoterapeutė Berta Vengraitė sako, kad nerimą tėvams turėtų kelti konkretūs kasdienybės pokyčiai.

„Tėvams derėtų sunerimti, kai pastebimi aiškūs požymiai: sutrikusi rutina ir miegas, mažėjantis savarankiškumas, nestabilios emocijos, praleidinėjamos pamokos, žemėjantys pažymiai ar šeimai finansiškai jautrios išlaidos internetinėms pramogoms“, – įspėja specialistė.

„Svarbu ne tik kontroliuoti laiką, bet ir kalbėtis apie tai, kokios svetainės yra saugios, kaip atpažinti melagienas, suprasti žaidimų esmę. Aiškios taisyklės, pokalbiai ir tarpusavio ryšys – tai ekrano higienos pagrindas“, – teigia B. Vengraitė.

Ji pabrėžia, kad ekranai savaime nėra blogis: „Ateitis be jų sunkiai įsivaizduojama. Mūsų tikslas – ne uždrausti, o išmokyti naudotis jais sąmoningai.“

Vaikų gerovė – visos bendruomenės rūpestis

Ekranų naudojimas tampa problema, kai užima visą vaiko dėmesį ir atitraukia nuo realaus gyvenimo patirčių. Sprendimų reikia ieškoti anksti. Dėmesys, pokalbiai, prasminga veikla ir šeimos bendrumas padeda vaikui kurti ryšį su pasauliu ne tik ekrane, bet ir čia ir dabar.

Ši tema nagrinėta ir Sostinės vaikų ir jaunimo centro HOBIVERSE seminarų cikle „Saugi vaikystė“ – paskaitoje „Technologijos vaikų kasdienybėje: kokie pavojai slypi už ekrano?“, skirtoje tėvams ir pedagogams, ieškantiems atsakingų sprendimų. Centras taip pat kviečia šeimas domėtis alternatyviomis veiklomis, kurios stiprina vaikų emocinį atsparumą ir padeda augti saugiai.