Tikrieji senjorų sveikatos iššūkiai nematomi valdžios atstovams

Jau mėnuo, kai gyvename senjorų sveiko senėjimo metais. Inkocentras paskelbė apie naują paskaitų projektą senjorams, ir vos spėjome apsilankyti Aukštadvario senjorų bendruomenėje, mus užplūdo įvairių Lietuvos miestelių senjorų bendruomenių laiškai ir mūsų išvykos suplanuotos pusmečiui į priekį. Labai džiugu, kad senjorai, nežiūrint nelengvos jų socialinės situacijos, išlaiko smalsumą ir domėjimąsi savo sveikata. Tai suteikia viltį, kad dalis senjorų ir be valdžios įsikišimo sugebės sveikai senti.

Reklama

Labai norėtųsi valdžios žmonių paklausti, ką gi jie planuoja šiais metais nuveikti senjorų gerovės labui. Deja, kaip rodo mūsų patirtis, uždavus jiems bet kokį klausimą, atsakymo tenka laukti... apie mėnesį. Tad kol jie galvos atsakymą, norisi jiems pasufleruoti vieną senjorų sveikatos problemą, kuri yra visai neįvertinta.

Teko bendrauti su nuostabios knygos apie slaugą autore Rūta Vanagaite. Ji pabrėžė, kad Vilniaus mieste nemažai globos įstaigų neatitinka jokių reikalavimų ir turėtų būti uždarytos. Tačiau jų poreikis toks didelis, kad šiandien atidarius 10 naujų, jos visos būtų užpildytos tą pačią dieną. Viena ponia iš Aukštadvario pasakojo, kaip ji penkerius metus slaugė artimą žmogų, gulintį lovoje. Po to moteriai buvo operuojama nugaros išvarža. Ji 5 metus kaip mokėjo, taip kilnojo savo žmogų – už tai jai niekas nepadėkojo, jos nepamokė, kaip teisingai tą daryti, niekas neatėjo nors vieną dieną per savaitę pavaduoti. Nepamirškime, kad tą pasakojusiai senjorai tuo metu buvo apie 70 metų.

Tai yra tikrasis daugelio Lietuvos senjorų sveikatos iššūkis – būtinybė rūpintis artimaisiais žmonėmis. Šalyje nėra įstaigų, kurios patenkintų slaugomų asmenų priežiūros poreikį; žmonės neturi tiek pinigų, kad galėtų sumokėti už savo artimųjų slaugą; pasirinkę slaugyti patys jie susiduria su tuo, jog neturi slaugos įgūdžių, todėl „užsidirba“ išvaržas, net suserga depresija, nes tenka šį darbą dirbti visą parą ir be išeiginių. Jie kovoja su nuovargiu, neįvertinimu, žinių ir įgūdžių stoka, lėšų stygiumi ir nuolatine baime, kad neatsirastų pragulos, kad žmogui nepablogėtų. Tai didžiulė atsakomybė ir našta net ir sveikiausiam žmogui. O juk visa tai tenka daryti jau nebe jaunam žmogui. Tokia „namudinė“ slauga pareikalauja iš senjorų paskutinių jų sveikatos likučių.

Todėl savo paskaitų projekte numatėme vieną pranešimą apie svarbiausius dalykus, kuriuos reikia žinoti, jeigu slaugote gulintį ligonį. Neturime didelių resursų, kad kiekvienam senjorui Lietuvoje galėtume įteikti po skrajutę su patarimais, kaip saugiai slaugyti artimą žmogų, tačiau mes bandysime nors šiek tiek prisidėti prie to, kad tikrasis senjorų sveikatos iššūkis nebūtų jiems toks sunkus. Todėl, kad matome tame prasmę.

Tinkamas slaugomo žmogaus kilnojimas, kad nekentėtų nugara; tinkamai parenkamos slaugos priemonės, kad tam nebūtų išleidžiama per daug pinigų; tinkamas požiūris į savo pačių psichoemocinę būklę, kad izoliacija namie nevirstų sunkiomis psichinėmis ligomis – tai temos, kurių reikia mūsų senjorams. Tai tikrieji iššūkiai, su kuriais senjorai tvarkosi savarankiškai. Ar valdžios institucijos sugebės pamatyti tikruosius senjorų sveikatos iššūkius?..