„Sarkoma – ne nuosprendis“, – sako prieš 11 metų diagnozę išgirdęs uteniškis

Vienuolika metų sarkomą besigydantis uteniškis sako, jog kreipėsi į gydytojus tik tada, kai auglys ėmė trukdyti ir blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. „Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tokiems paviršiniams navikams įvertinti pakanka ultragarso tyrimo: svarbu, kad žmogus nedelstų ir ateitų pas gydytoją. Laiku nustačius sarkomą žymiai geresni gydymo rezultatai“, – sako Nacionalinio vėžio centro (NVC) gydytojas pilvo chirugas dr. Rimantas Baušys. NVC gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Marius Strioga ragina nebijoti kreiptis į gydytoją be reikalo ir išgirsti, kad nereikia jaudintis, čia – lipoma. Liepą – sarkomų žinomumo mėnesį – onkologai skatina gyventojus nenumoti ranka į organizmo pokyčius. 

„Esu kaimo vaikas, neprisižiūrintis, nekreipiantis dėmesio į save – pakinklyje atsiradusį guzelį turėjau keletą metų. Žmona juokaudama sakydavo, kad „vėžį“ nešiojuosi. 2014 m. guzelis staiga pradėjo augti, cepelino dydžio auglys ėmė trukdyti, blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. Nuvažiavau Utenoje pas chirurgą, padarė biopsiją. Kai atėjo atsakymas, išrašė siuntimą pas onkologus. Taip atsidūriau Vilniuje, pas onkologus Joną Reklaitį, Gintautą Barštį, kurie pasakė – piktas tavo navikas, reikia šalinti.

Po operacijos paskyrė chemoterapiją – kas savaitę važinėjau pas onkologus į Vilnių, 50 kartų buvau. Viskas sugijo, visus gydymus pakėliau gerai. Tiesą sakant, nesu pratęs skųstis, tad kai šalutiniai chemoterapijos poveikiai darydavosi sunkiai pakeliami, galvodavau pozityviai, kad netrukus pagerės. O bendrosios praktikos slaugytojos visada patardavo paprastų dalykų, kurie pagerindavo savijautą“, – pasakoja Edmundas Leišis (61 m.).

Rūpinantis profesionalių medikų komandai gyventi galima

„Pasakysiu paprastai – visoms Chemoterapijos skyriaus slaugytojoms, o ypač toms dviems sesėms skyriaus registratūroje Jelenai ir Galinai, kurios pasitinka pacientus kiekvieną dieną, reikia medalius kabinti. Be jų šypsenų, rūpesčio, gero žodžio ir dėmesio pacientams skyriuje, kur tiek žmonių per dieną prasisuka, nežinau, kaip būtų.

Nuostabios gydytojos chemoterapeutės doc. dr. Birutė Brasiūnienė ir dr. Nadežda Lachej, pasakiško gerumo ir empatijos gydytoja radioterapeutė dr. Rita Steponavičienė, su kuria teko bendrauti vėliau, kai tarp chemoterapijos kursų įsiterpdavo spindulinė terapija. Man pasiskundus, kad vargina spindulinio gydymo komplikacija, gydytoja tiesiog padavė puikaus tepalo ir netrukus oda nurimo.

Ramiai gyvenau toliau, žinoma, tikrinausi. Po pusantrų metų – tyrimai geri, dar po dviejų metų onkologų išvada buvo – sveikas“, – dalijasi prisiminimais ponas Edmundas.

Liga atsinaujino – gydymas tęsiamas

„Po septynerių metų, pasibaigus pandemijai 2022 m., pradėjau jausti keistą šaltį sėdmenyse. Nedelsdamas nuvažiavau tirtis: atliko kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją, padarė biopsiją. Tyrimų rezultatai parodė, kad liga atsinaujino kauluose, išplito po visą organizmą, metastazės praktiškai visuose vidaus organuose.

Vėl atsidūriau pas chemoterapeutus Nacionaliniame vėžio centre, kur ir dabar tęsiu gydymą. Bandėme „raudoną“ chemiją, guldė į stacionarą – dieną naktį lašėjo. Jaučiausi psichologiškai puikiai, juk visi pažįstami, visi savi, bet fiziškai buvo prastai, esama sveikata mažėjo, o po kurio laiko ir vėl atsigavau. Mano gydymas tęsiamas toliau – kai nėra pakankamo gydymo rezultato su vienais vaistais, paskiriami kiti.

Susipažinau ir su paliatyviosios pagalbos gydytojomis, nuostabiomis specialistėmis. Pasakė – padėsim. Ir visi vaistai buvo suderinti, atrinktos dozės, skausmas suvaldytas. Trumpai tariant – galima gyventi. Juk jau vienuolika metų gydausi. Žinoma, ne visus darbus galiu dirbti, jau reikia įvertinti savo jėgas, bet kaulai netrupa, skausmai valdomi. Visada galvoju, kad tik būtų pas mus daugiau tokių gydytojų, kuriems rūpi pacientas“, – papasakojo savo ligos istoriją E. Leišis.

Kiekvienas guzelis – sarkoma?

Pasak dr. Rimanto Baušio, sarkomos dažniausiai atsiranda rankose ir kojose. „Antroje vietoje pagal dažnį – pilvo sritis, kur navikai gali formuotis skrandyje ar žarnyne. Rečiau pasitaiko retroperitoninės, liemens, galvos ar kaklo srities sarkomos.Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Tuo tarpu pilvo ertmės navikai dažniausiai diagnozuojami vėliau – kai pradeda spausti aplinkinius organus, sukelia skausmus ar žarnyno nepraeinamumą.

Minkštųjų audinių sarkomos skirstomos į daugybę tipų, o tai apsunkina tiek jų nustatymą, tiek gydymą. Geriausias diagnostinis metodas – magnetinio rezonanso tomografija, leidžianti tiksliai įvertinti naviko dydį, jo lokalizaciją bei santykį su aplinkiniais organais, kraujagyslėmis ir nervais. Jei reikia, papildomai atliekama kompiuterinė tomografija, o tam tikrais atvejais – pozitronų emisijos tomografija, ypač kai įtariamas mažas arba išplitęs navikas. Paviršinių navikų įvertinimui dažnai pakanka ir ultragarso tyrimo. Patarčiau labai paprastai – jeigu atsirado ir neišnyksta darinys, nedelsdami konsultuokitės su gydytoju“, – sako Nacionalinio vėžio centro gydytojas pilvo chirugas dr. R. Baušys.

Lietuvoje kasmet nustatoma iki 150 naujų sarkomų atvejų. Žinoma daugiau nei 20 genetinių sindromų, susijusių su padidėjusia sarkomos rizika. Tačiau manoma, kad paveldimi atvejai sudaro mažiau nei 3 proc. visų sarkomų. Suaugusiems dažniau nustatomos liposarkomos, lejomiosarkomos ir nediferencijuotos pleomorfinės sarkomos, o vaikams – rabdomiosarkomos.

Operacija – pagrindinis gydymo metodas

„Sarkomų gydymas skiriasi priklausomai nuo jų tipo. Chirurginis gydymas – pagrindinis ir dažnai vienintelis potencialiai išgydantis metodas. Jei naviką galima pašalinti techniškai, chirurgija laikoma standartiniu suaugusiųjų minkštųjų audinių sarkomų gydymo metodu.

Laiku nustatyta diagnozė žymiai padidina sėkmingo gydymo tikimybę. Navikai, ypač galūnėse, dažnai pastebimi dar neturint jokių kitų simptomų. Visgi pasitaiko atvejų, kai pacientai delsia kreiptis, net kai navikas jau matomas ar apčiuopiamas, ir į gydytojus kreipiasi tik atsiradus stipriam skausmui ar komplikacijoms. Kartais dėl vėlavimo prireikia net galūnės amputacijos. Nors pradžioje navikas gali būti vos kelių milimetrų dydžio, jis gali išaugti iki 20 cm ir daugiau, jei laiku nesiimama veiksmų“, – sako dr. R. Baušys.

Sarkomos riziką didina ir aplinkos veiksniai, ir genetika

Dauguma sarkomų atsiranda atsitiktinai, tačiau tam tikri aplinkos veiksniai ir genetiniai sindromai gali padidinti jų atsiradimo tikimybę. „Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – jonizuojanti spinduliuotė. Nors išorinė radioterapija gali padidinti minkštųjų audinių sarkomos riziką, bendra rizika išlieka nedidelė. Ypač svarbu žinoti, kad vaikystėje taikyta radioterapija, ypač turint genetinių polinkių, ženkliai didina riziką. Sarkomos gali išsivystyti po spindulinio gydymo dėl krūties ar galvos-kaklo navikų“, – sako dr. R. Baušys.

Ar turime sarkomos, agresyvaus piktybinio naviko, medikamentinio gydymo proveržį, teiraujamės Nacionalinio vėžio centro gydytojo onkologo chemoterapeuto dr. Mariaus Striogos.

„Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog sarkomos – tai grupė navikų, kurių vieni geriau pasiduoda sisteminiam gydymui, pavyzdžiui, gimdos lejomiosarkomos, o kiti yra labai atsparūs įvairiam gydymui.

Kalbant apie sarkomas, deja, kol kas tokio revoliucinio proveržio, kaip plaučių ar inkstų vėžio gydyme, nėra. Pirma, tai yra retas navikas, antra – jo formų įvairovė apsunkina ir klinikinių tyrimų organizavimą. Jeigu tiriame visas formas vienoje grupėje – gali rezultatai neišryškėti, jeigu pradedi vykdyti atskiros formos sarkomos klinikinį tyrimą, bus per mažai pacientų.

Šiandien sarkomų medikamentinio sisteminio gydymo pagrindas yra chemoterapija. Esant itin retų formų sarkomai, kai nustatoma konkreti genų mutacija, taikoma ir taikinių terapija. Tokiais gana retais atvejais, suradus atitinkamą gydymą, tikrai gauname gerą atsaką.

Ankstyva diagnostika svarbi sarkomai – kaip ir visiems piktybiniams navikams. Deja, sarkomos linkusios atsinaujinti. Kol liga neišplitusi, galima tenkintis chirurgija. Visų formų sarkomos pirmiausia šalinamos chirurgiškai. Žinoma, pagal poreikį derinant su medikamentine bei spinduline terapija.

Jeigu gydymas einasi sėkmingai, galimi atvejai, kai anksti nustatę ligą, galime ją ir pagydyti. Tik,aišku, pas gydytoją žmogus turi ateiti anksti – raginu nebijoti kreiptis į gydytoją be reikalo ir išgirsti, kad nereikia jaudintis, čia – lipoma.

Bet jeigu atlikus ultragarso tyrimą arba kompiuterinę ar magnetinio rezonanso tomografiją, išryškėja piktybiškumo požymiai, tai kuo anksčiau aptikta liga, tuo didesnė tikimybė, kad gydymo rezultatai bus geresni ir ligą pavyks kontroliuoti, net jeigu liga ir rezidyvuos. O metastazavimo procesas gali išsitempti ir iki dešimtmečio.

Tačiau tokiais atvejais, kai pacientas ateina, kai dėl metastazių plaučiuose pradeda kosėti krauju, o atlikus tyrimus nustatoma sarkoma gimdos kūne ar kepenų raištyje, sunku kalbėti apie ilgus gyvenimo metus.

Visos sarkomos yra agresyvūs, klastingi navikai. Jos iš karto pradeda plisti kraujo keliu ir formuojasi atokios metastazės. Viena jų „mėgstamiausių“ vietų – plaučiai. Deja, profilaktinių programų nėra, sarkomos gali atsirasti visur. Visiems suaugusiems rekomenduočiau kartą per metus ar pusantrų savo lėšomis pasidaryti vidaus organų echoskopiją. Tai būtų idealiausias būdas pastebėti ankstyvos stadijos kasos, inkstų vėžį, taip pat ir visas sarkomas, kurios gali vystytis vidaus organuose. Ant galūnių sarkomos matomos, čiuopiamos. Dažnai vyrai uždelsia kreiptis – vyrą išgąsdinti guzeliu ant blauzdos yra labai sunku. Daug argumentų vyrai suranda, kad neitų pas gydytoją dėl menko guzelio. O tas guziukas ilgainiui gali pridaryti didelių bėdų.

Gydytojas chemoterapeutas skiria gydymą pagal standartus. Daug vaistų nėra, daugelio sarkomų gydymo pagrindas – vadinamosios „raudonos“ chemijos. Tai medikamentai antraciklinų pagrindu. Po to prasideda „džiazavimas“: gydymas skiriamas priklausomai nuo šalutinių poveikių, paciento preferencijų, naviko tipo. Kartais ir pats pacientas pradeda blaškytis, kažkas pataria iš viso chemoterapijos atsisakyti, neva sarkomos nepasiduoda medikamentiniam gydymui. O navikas ir vėl recidyvuoja, vėl operuojame, ir pagaliau pradėjus chemoterapiją realiai pamatai, kaip naviko židiniai pradeda nykti.

Žinoma, gydymas yra agresyvus, turi šalutinių poveikių. Jeigu parenkama konkreti taikinių terapija – ji būna švelnesnė. Bet pirmos eilės gydymas yra agresyvus – juk navikas taip pat agresyvus.

Vyksta klinikiniai tyrimai, tačiau iš imunoterijos buvo tikimasi daugiau. Bet pasirodė, kad imunoterapija „nesužibėjo“ gydant sarkomas. Įvairių formų sarkomų atsakas į gydymą labai skiriasi. Pasaulyje dirba specializuoti sarkomų centrai – JAV, Italijoje, Prancūzijoje – kur koncentruojamas didesnis skaičius sergančiųjų.

Tikiu, jog ateis progresyvus gydymas. Savo pacientus motyvuojame: kai žmogus sako, pavargau aš nuo tos chemijos, visada skatinu susiimti, apsišarvoti kantrybe ir sulaukti to progresyvaus vaisto. Dažnu atveju ir dabar turime vaistų, skiriame gydymą, stebime atsaką į gydymą. Mūsų dabartinio, daugiadalykės onkologų komandos skiriamo gydymo tikslas ir yra, kad pacientai gyventų kuo ilgiau ir kokybiškiau“.

Apie spindulinės terapijos skyrimą gydant sarkomas kalbamės su Nacionalinio vėžio centro Spindulinio gydymo skyriaus gydytoja onkologe radioterapeute Vita Žeromskiene.

Kokiais atvejais skiriama spindulinė terapija sarkomai gydyti? Kokie spindulinės terapijos metodai yra naudojami ir koks šio gydymo tikslas?

Spindulinės terapijos (radioterapijos) tikslai priklauso nuo ligos stadijos bei bendros gydymo strategijos ir gali būti skiriama įvairiais ligos gydymo etapais tiek radikaliu tikslu – sunaikinti ar kontroliuoti ligą, tiek paliatyviu tikslu – mažinti ligos sukeliamus simptomus. Dažniausiai taikomas išorinės spindulinės terapijos metodas. Norėčiau pabrėžti, jog kiekvieno paciento atvejis yra aptariamas daugiadalykės gydytojų komandos, kuri parenka individualią gydymo taktiką ir numato radioterapijos vietą joje.

Esant lokaliai ligai, gali būti taikoma priešoperacinė ar pooperacinė spindulinė terapija, kombinuojant su operaciniu gydymu. Kai operacinis gydymas negalimas, dėl paciento gretutinių ligų, bendros būklės, pacientui atsisakant operacinio gydymo ar esant neoperabiliam navikui, radioterapija gali būti taikoma kaip savarankiškas gydymo metodas. Tačiau tokiais atvejais radioterapija retai užtikrina ilgalaikį išgijimą, todėl dažniausiai ji derinama su chirurgija ir/arba sisteminiu medikamentiniu gydymu.

Spindulinė terapija galima, jeigu nustatyti pavieniai naujai atsiradusios metastatinės ligos židiniai kituose organuose. Skiriama didelių dozių, vaizdais kontroliuojama spindulinė terapija, vadinama stereotaksine radioterapija, kuri kartais vadinama „operacija be peilio“.

Svarbu suprasti, kad spindulinė terapija (radioterapija), kaip ir operacinis gydymas, yra lokalus gydymo metodas, todėl esant išplitusiai ligai, daugybiniams metastatiniams židiniams nėra skiriama, kadangi neduoda papildomos naudos, išskyrus paliatyvią radioterapiją.

Kaip spindulinė terapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgija ir medikamentine terapija?

Spindulinė terapija dažniausiai nėra vienintelis gydymo metodas, o yra svarbi daugiadalykio gydymo dalis. Tačiau dėl sarkomų biologijos bei jų tendencijos infiltratyviai plisti į aplinkinius audinius, spindulinė terapija padeda sumažinti vietinio atsinaujinimo riziką.

Spindulinė terapija gali būti skiriama prieš operaciją, tai vadinamoji neoadjuvantinė spindulinė terapija. Jos tikslas – sumažinti naviko dydį, palengvinti chirurginį pašalinimą ir išsaugoti galūnę ar funkciją. Šiais atvejais skiriama mažesnė jonizuojančiosios spinduliuotės dozė, gydymas užtrunka trumpiau, mažesnis apšvitinamas plotas, tiksliai matomas navikas kiekvienos procedūros metu. Tai leidžia sumažinti vėlyvas komplikacijas, pvz., fibrozę, edemą, sąnarių sustingimą. Tačiau galimi trūkumai – dažnesnės ankstyvos žaizdų gijimo komplikacijos, ypač esant apatinių galūnių navikams.

Po operacijos skiriama vadinamoji adjuvantinė spindulinė terapija –ją skirdami siekiame sunaikinti mikroskopines vėžio ląsteles, kurios galėjo likti po operacijos ir taip užkirsti kelią atkryčiui.

Pooperacinė spindulinė terapija skiriama kai yra didelė vietinio atsinaujinimo rizika, ypač jei navikas buvo didelis, aukšto piktybiškumo laipsnio ar jei chirurginiuose kraštuose atlikus patologinį tyrimą rastos navikinės ląstelės. Trūkumai – didesnis radioterapijos tūris, didesnės spindulinės terapijos dozės, ilgesnis gydymo laikas bei didesnė vėlyvų komplikacijų rizika.

Įvertinus abiejų metodikų privalumus ir trūkumus, šiuolaikinėse gydymo gairėse akcentuojama ir rekomenduojama skirti priešoperacinį spindulinį gydymą, ypač tais atvejais, kai navikas sunkiai pašalinamas ir numatoma neradikali operacija bei yra didelė naviko lokalaus atsinaujinimo rizika.

Ypač tai svarbu gydant sarkomą pilvo ar užpilvio (retroperitoninio tarpo) srityje, nes pooperacinė radioterapija tokiu atveju turėtų daug šalutinių reiškinių, labiausiai paveikiant plonąjį žarnyną.

Sarkomų gydymo srityje pastaraisiais metais sparčiai daugėja naujų sisteminių vaistų:prie seniai skiriamos chemoterapijos prisideda taikinių terapijos bei imunoterapijos vaistai. Radioterapijos derinimas su šiais vaistais – viena aktyviausiai tiriamų sričių, atliekama nemažai klinikinių tyrimų.

Kai kurie taikinių terapijos vaistai gali padidinti jautrumą spinduliuotei (radiosensitizacija), bet kartu ir didina toksinio poveikio riziką. Todėl tokie deriniai taikomi atsargiai, dažniausiai tik klinikinių tyrimų metu.

Tačiau kiti tyrimai rodo, kad radioterapija gali padidinti naviko imunogeniškumą – t. y. gali paskatinti imuninę sistemą atpažinti navikines ląsteles. Tai vadinamasis abskopinis efektas, kai po lokalaus naviko spindulinio gydymo imuninė sistema pradeda kovoti su navikinėmis ląstelėmis visame organizme.

Ar galima kartoti spindulinę terapiją tam pačiam pacientui – į tą pačią ar gretimą vietą, jeigu atsiranda poreikis?

Spindulinė terapija gali būti kartojama, bet tai labai individualus sprendimas. Didžiausias apribojimas – apšvitintų audinių tolerancija. Kiekvienas audinys turi savo „maksimalią dozę“, po kurios didėja negrįžtamų pažeidimų rizika.

Visgi, pasitelkus modernias technologijas, tokias kaip moduliuoto intensyvumo radioterapija (IMRT) ar stereotaksinė kūno radioterapija (SBRT), pakartotinė terapija tampa įmanoma kai kuriais atvejais – ypač jei laikotarpis nuo pirmąkart taikytos radioterapijos buvo ilgas arba jei atkrytis yra toliau nuo ankstesnės spindulinio gydymo vietos.

Spindulinė terapija į kitose lokalizacijose esančius navikus, atokiai nuo pirminės apšvitos vietos galima be didesnių gydymo planavimo iššūkių.