Susitaikyti su išėjimu padeda atviri pokalbiai apie mirtį ar susapnuotas skrydis pas angelus (4)
„Ar aš mirsiu, mama?“ – taip pavadinta vienos švedės knyga, kurioje ji aprašo savo pokalbius su vėžiu sergančiu sūnumi. Deja, ne kiekviena lietuvė motina leidžia savo vaikui kelti tokius klausimus, nors, - teigia gydytojai ir dvasininkai, - atvirumas mirtinos ligos akivaizdoje padeda ją išgyventi tiek artimiesiems, tiek patiems ligoniams. Tačiau mūsų tautiečiai šioje srityje atvirumu gerokai atsilieka ir nuo skandinavų, ir nuo amerikiečių.
Planuoja mirties vietą
Harvardo universiteto atliktų tyrimų duomenys rodo, kad daugelis žmonių norėtų paskutines gyvenimo dienas praleisti namie. Jungtinių Amerikos Valstijų ligoninėse pacientų artimiesiems netgi dažnai akcentuojama, kaip svarbu ligoniui ir jo šeimai apsispręsti dėl mirties vietos.
Šio universiteto mokslininkai tyrė tėvų elgesį ir jo pasekmes, planuojant sunkiai sergančių vaikų mirties vietą. Tyrime dalyvavo 244 šeimos, kurių vaikai neseniai buvo mirę nuo lėtinės ir neišgydomos ligos. Abu ar vienas iš tėvų buvo pakviesti dalyvauti pokalbyje ir užpildė specialų klausimyną apie vaiko mirties vietos planavimą ir įvairius tam įtakos turinčius faktorius.
Planuota ir laukta paciento mirtis namie daugelyje tyrimų laikoma geru paskutinio gyvenimo etapo kokybės indikatoriumi. Nepaisant didelės pažangos paliatyviojoje priežiūroje, pacientų, ypač vaikų, laukta mirtis retai įvyksta namuose. Mokslininkai tyrė paciento šeimos galimybę nuspręsti, kur nepagydomas ligonis turėtų praleisti paskutines savo gyvenimo dienas. Paaiškėjo, kad beveik du trečdaliai šeimų turėjo galimybę tai planuoti ir šia galimybe pasinaudojo. Beveik visoms šeimoms (97 proc.) įvykiai klostėsi, kaip buvo suplanuota, ir vaikai gyvenimą baigė pasirinktoje vietoje. Šeimose, kur laukta mirtis buvo planuojama, vaikai dažniau mirė namuose nei ligoninėje (atitinkamai 72 proc. ir 8 proc.) ir mažiau kartų buvo gydomi gydymo įstaigose (atitinkamai 54 proc. ir 98 proc.). Gyvenimo pabaigos vietą planavę tėvai patys jautėsi kur kas labiau pasirengę sutikti vaiko mirtį. Šeimų, kurios planavo vaikų mirtį ligoninėje, vaikai kur kas dažniau mirė paprastose palatose, nebuvo gydomi intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuose, perpus rečiau buvo intubuojami.
Apibendrindami tyrimo rezultatus mokslininkai teigia, kad mirties vietos planavimas ir pasirinkimas teigiamai veikia tiek pačių vaikų, tiek jų šeimų gyvenimo kokybę - taip tėvai pasirengia vaiko mirčiai. Tyrimas taip pat atskleidė, kad pati galimybė planuoti ir pasirinkti vaiko mirties vietą buvo kur kas svarbesnis geros priežiūros ir savijautos indikatorius nei aplinka, kurioje vaikas praleido paskutines savo gyvenimo akimirkas.
Geriau Disneilendas nei ligoninė
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytoja hematologė Goda Vaitkevičienė „Vakarų Lietuvos medicinai“ pasakojo, jog prieš daugelį metų sergantys onkologinėmis ligomis vaikai Lietuvoje dažniausiai mirdavo ligoninėse, bet dabar situacija smarkiai pasikeitusi. Visų pirma, pabrėžė portalo pašnekovė, medicinai smarkiai pažengus į priekį vaikai nuo vėžio apskritai labai retai miršta, pasitaiko, kad per metus nepasitaiko ir nė vienos mirties. „O tais atvejais, kai matome, kad liga atsinaujino, bet šansų padėti nebėra, tėvams atvirai tai pasakome. Turime jau ir savitą priežodį – dovanokite vaikui Disneilendą. Pakalbame su tėvais, kad savo vaikui padėtų išpildyti beprotiškiausias svajones, o ne kankinti jį vaistais, - kalbėjo gydytoja. – Tačiau tai labai subtili tema, tėvai ne visada priima mūsų žodžius, juk, kaip sakoma – viltis miršta paskutinė. Tuo labiau, kad vaikų onkologijoje būna visokiausių niuansų – atrodo, jau beviltiška padėtis, o štai ima ir pasveiksta. Apskritai susirgę vėžiu šiais laikais pasveiksta 8 vaikai iš 10“.
G. Vaitkevičienės manymu, dėl šių priežasčių tėvai visiškai atvirai ir nekalba su vaikais apie mirtį, nors, palyginti su ankstesne praktika, atvirumo yra gerokai daugiau. Hematologė prisimena laikus, kai vėžio diagnozė net nebūdavo sakoma pacientams. „Vis dėlto mums dar toli iki skandinavų, kur šiomis temomis net ir su vaikais kalbama kur kas atviriau. Manau, tam įtakos turi ir ten labiau išplitęs protestantizmas. Viena mama savo pokalbius su sūnumi netgi užrašė ir išleido knygą, taip ir pavadintą: „Ar aš mirsiu, mama?” Tas vaikas išgijo ir nemirė, bet su savo motina labai atvirai kalbėjosi mirties tema. Mūsų visuomenė yra kitokia. Nors net trejų metų vaikas supranta, kas jo laukia, jis apie tai nekalba, stengdamasis apsaugoti savo tėvus, o šie vengia skaudžiausių temų, saugodami jį“, - pasakojo portalo pašnekovė.
Hematologei yra įstrigęs vieno mažamečio pasakojimas apie savo sapnus. „Skrisiu susitikti su angelais“, - tokiais žodžiais jų esmę atskleidžia vaikas.
„Kaip mūsų žmonės gali atvirai kalbėti apie jų ar jų artimųjų laukiančią mirtį, jei netgi dar pasitaiko atvejų, kad nuo paciento nuslepiama diagnozė. Aš manau, kad ta tradicija, vadinamasis baltasis melas, nėra gerai, taip ligoniui daroma tik bloga, - mintimis dalijosi G. Vaitkevičienė. – Žinodamas tiesą žmogus turi laiko atsisveikinti, pabendrauti su artimaisiais, todėl mes, bendraudami su sergančių vaikų šeimomis, joms atskleidžiame tiesą, bet kas yra šnekama šeimoje, jau nebežinome. Apibendrindama galiu pasakyti, kad kalbama apie mirtį, bet nepakankamai atvirai, o atvirumo laipsnis priklauso nuo kiekvienos šeimos individualiai“.
Brandžios asmenybės požymis
Bet koks dalykas, jį kartojant, tampa savas, ir nuolat apie jį kalbant lengviau su juo susitaikyti. Taip teigia „Vakarų Lietuvos medicinos“ konsultantė psichologė Dalia Kujalienė. O drąsa kalbėti apie savo ar artimo žmogaus mirtį, psichologės manymu, priklauso nuo žmogaus asmenybės: „Tai turi būti pakankamai brandus ir drąsus žmogus, nebijantis tiesos ir nenorintis apgaudinėti nei savęs, nei kitų“. Gydytojos nuomone, nėra itin svarbu kalbėti apie mirties vietą – svarbi pati tema.
Kur sergančiajam geriau palikti šį pasaulį – ligoninėje ar namuose? „Tai vėl priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo. Jei namuose ligonis tapo nepakeliama našta, ir nuoširdaus rūpesčio juo nebeliko, gal tuomet jam geriau būtų gydymo įstaigoje. Pagaliau ir ligoninėje žmogus gali būti lygiai taip pat apsuptas artimų žmonių, kurie jį nuolat lanko“, - įsitikinusi D. Kujalienė.
Bijantieji bėga nuo realybės
Sunkaus ligonio branda gali priklausyti ir nuo jo tikėjimo. Tuo įsitikinęs Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Vilius Viktoravičius. Dvasininko pastebėjimu, daugelį mūsų tautiečių gąsdina net ir ligonio patepimas, kurį ne vienas klaidingai supranta kaip paskutinį patepimą, nors tokio katalikų Bažnyčia net neturinti. „Būna, kad pamatęs kunigą ligoninėje žmogus tik išplečia akis, nes jis savo širdyje padaro savas išvadas, nors Dievo žodis mus moko, kad ištikus ligai reikia kviestis bažnyčios vyresniuosius, kad jie už ligonį pasimelstų ir pateptų jį aliejumi. Ir ligonio patepimą galima gauti ne vieną kartą, net tos pačios ligos metu. Deja, neretai kunigas yra pakviečiamas tik tada, kai ligonis jau be sąmonės, tartum norint jo neišgąsdinti. O tai neteisinga, nes žmogus turi būti sąmoningos būsenos, kad galėtų dar sukalbėti ir maldas“, - kalbėjo kunigas.
V. Viktoravičius įsitikinęs, kad požiūrį į mirtį lemia žmogaus tikėjimas ir įsivaizdavimas, kas vyksta toliau. „Mirtį turime priimti kaip tai, kas neišvengiama. Kartą gimęs turėsi ir mirti, o bijantieji šios temos ignoruoja realybę. Tai tas pats, kas važiuoti 200 km/h greičiu autostrada, ir dar lyjant, sningant, esant slidžiam keliui, ir tikėtis, kad nieko nenutiks“, - kalbėjo kunigas.
Vis dėlto klebonas sako, jog jam yra tekę „sutikti ir labai gražių mirčių“. „Esu laidojęs vieną aštuoniolikmetę abiturientę, kuri turėjo 4 jaunesnes seseris ir prieš porą metų pati savo motinai buvo užmerkusi akis. Paskutinėmis gyvenimo dienomis, gulėdama ligos patale, ši jauna mergina mokė savo seseris, kaip joms gyventi, davė paskutinius patarimus, - pasakojo dvasininkas. – O yra tekę sutikti aštuoniasdešimtmečių, kurie šaukia, klykia: „Aš dar galiu gyventi!“.
Sunkiai sergančių ligonių kunigui sutikti vienodai tenka ir ligoninėse, ir namuose. Antrindamas amerikiečių mokslininkams, dvasininkas sako, jog ne vieta lemia žmogaus būseną paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Vidinė ramybė priklausanti nuo asmenybės brandos, kai aiškiai suvokiama ir priimama mirties realybė, ir nuo tikėjimo tiesų suvokimo.
Susiję straipsniai
