Su akių gydytoja – ne tik apie gydymą
Šilutės „Optikos“ salono gydytoja Renata Steponkienė gimė Šilalėje, nuo antros klasės – Šilutės rajone. Vidurinę mokyklą baigė Usėnuose, įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą, trečiakursė ištekėjo už kurso draugo Dariaus (D. Steponkus – Šilutės ligoninės vyr. gydytojas). 1993 metų rudenį jaunųjų gydytojų šeimą pasikvietė į Šilutės ligoninę. Renata – akių gydytoja (oftalmologė), Darius – traumatologas. Steponkai gyvena Macikuose, sūnus Tomas – Visuomenės sveikatos fakulteto doktorantas, dirba Kauno klinikose, dukra Ieva – Šilutės pirmosios gimnazijos mokinė.
Pokalbis su Renata STEPONKIENE atskleidė, kad apie gydytojus žinome toli gražu ne viską.
– Ar broliams ir sesėms lietuviams viskas gerai su regėjimu, jeigu jie gerai mato tik juodą spalvą?..
– Su regėjimu gal ir neblogai, gal prasčiau su norais, galimybėmis. Sutinku, kad vyrauja prastos nuotaikos. Bet juk ne viskas yra juoda, kas atrodo juodai. Sakyčiau, gyvenimo spalvas mūsų žmonės mato kažkaip kitaip, tačiau ne todėl, kad regėjimas blogas…
Vieną dieną lemia charakterio ypatybės, kitą dieną gal žmogui tikrai negerai, jį užklupo bėda, rūpestis, tampa sunku. Yra ir pavydo. Stebi kitus, ką jie daro, ko ir kiek turi. Visada reikia pradėti nuo savęs. Ką pats gali duoti, kaip gali padaryti? Gydytojas tą jaučia kasdien, nes jis teikia paslaugas. O medicinos paslaugų sritis yra nepelnytai šiuo metu nuvertinta. Gydytojams, visiems medikams dirbti dabar yra labai sunku. Ne viską gydytojas gali padaryti savo rankomis, pasišventimu darbui. Mūsų žmonės dažnai iš medikų reikalauja daugiau, negu jie gali duoti. Pirmiausia patys žmonės yra savo sveikatos šeimininkai. 80 procentų sveikatos priklauso būtent nuo paties žmogaus. Gydytojas yra kaip mokytojas. Jis gali pamokyti, patarti, parodyti, nukreipti, ką ir kaip daryti, ko nevalia daryti. Bet ne visada mes esame išgirsti, suprasti. Gydytojas ne visada sulaukia to rezultato, kokio tikisi ir siekia.
– Vasario 16-ąją – mūsų valstybės Nepriklausomybės 100 metų jubiliejus. Noriu paklausti: ką jūs davėte Lietuvai?
– Esu gydytoja, jau 25 metus savo žinias ir patirtį skiriu žmonėms gydyti. Kad jų akys matytų visas gyvenimo spalvas, kad akių neuždengtų juoduma…
2017 metais Čekijoje vykusiame pasaulio gydytojų lauko teniso čempionate komandoje su kolegėmis iš Vilniaus ir Kauno pirmą kartą Lietuvos istorijoje tapome čempionėmis, sugrįžome su įspūdinga Nacijų taure. 15 metų žaidžiu tenisą – mano karjeroje tai didžiausias laimėjimas. Gera buvo stovėti po Lietuvos vėliava ir skanduojant „Lietuva“ išgirsti sveikinimo žodžius. Kaip mama turiu du šaunius vaikus – sūnų ir dukrą. Užauginau, mokiau, manau, bus naudingi Lietuvai. Kaip žmonai tenka kurstyti šeimos židinį, santarvė – irgi vertybė, tampanti gal net retu reiškiniu.
– Netikėtai išsiveržęs medikų sąjūdis įžiebė viltį ne tik dėl atlyginimų, bet ir dūriu į tašką – medicina nebegali tokia būti, pribrendo būtinybė susitvarkyti.
– Taip nutinka, kai kantrybės taurę perpildo paskutinis lašas. Medikai viską sugeria, jie yra protingi ir išsilavinę, po keliolika metų mokęsi, inteligentai ir nerėkia, kaip dažnokai Lietuvoje girdime. Jie tylėjo. Tačiau ta kantrybė turi ribas. Pritariu visoms sąjūdžio mintims. Tikrai Lietuvoje nėra lengva. Mūsų nevertina, žmonių, valstybės požiūris į mus nėra geras ir sveikas. Kitose šalyse to nėra.
Kodėl gydytojai, medicinos darbuotojai išvažiuoja dirbti į kitas šalis? Traukia bendra gera atmosfera ir tinkamas požiūris į medikus. Ne visada atlyginimas lemia. Gydytojui labai svarbu gerai jaustis ir būti pastebėtam, suprastam, įvertintam. Ir atlyginimas nėra paskutinėje vietoje. Kai nuvažiuoji į tarptautines konferencijas, matai daug medicinos leidinių su naujovėmis, norisi įsigyti, bet pamačius kainą stabteli ir imi svarstyti, ar gali tai sau leisti. Prieina kolega iš kitos šalies, imą viską, kas jam reikalinga, ir perka. O tai siekia mūsų gydytojo vieno ar net daugiau negu vieno mėnesio atlyginimų sumą.
Pasaulyje medicina yra vertinama: ten brangūs aparatai, kita įranga, taikomos vis naujesnės technologijos, rengiami brangiai kainuojantys kursai medikams. Norėtųsi stovėti ir mums, lietuviams, ant to laiptelio…
– Ar nekilo minčių, kad abu su vyru būdami patyrę gydytojai, išvyktumėte į užsienį ir gyventumėte kitaip?
– Kartais pradeda kilti… Būna visokių dienų, stengiesi tą juodą spalvą nuvyti, bet kartais dienos apsiniaukia… Išvykti? Gal mes jau esame ne ta karta. Tačiau juk žinome, kad ir vyresni už mus, ir jaunesni kolegos išvykę sugeba įsitvirtinti. Gal reikėtų pabandyti? Turime draugų užsienyje. Mus sieja tenisas. Pasikalbame. Išgirdę, kad mūsų tik tokie atlyginimai, tik tokios galimybės, jie to nesupranta. Gydytojų šeima… Pavyzdžiui, jeigu Amerikoje šeimoje yra gydytojas, gyvenimas garantuotas be rūpesčių.
– Judu su vyru mėgstate keliauti, esate matę gražių kraštų. Kaip jie, palyginus su Šilutės kraštu?
– Čia yra gražiausia. Aš jau esu tikra šilutiškė. Mūsų kraštas man mieliausias ir gražiausias. Trūksta spektaklio, koncerto – čia pat Klaipėda. Kaunas ir Vilnius juk irgi netoli. Nedidelė mūsų Lietuva. Tai nėra tokie atstumai, kad norėdamas nenuvažiuosi. Turime viską. Turime Šilutę. Visada iš visur gera čia sugrįžti. Tuomet dar labiau vertini nuostabų Pamario krašto grožį su jo gamta, vandenimis. Paplaukiojame ir laivu, gyvename Macikų kaime, kur teka Šyša, sodyba – žalia, miela. Mūsų žalioji Šilutė, žalioji centrinė jos gatvė žavi ir svečius, ir atvykstančius draugus.
– Sugrįžkime prie jūsų su kolegėmis iškovotos pasaulio gydytojų lauko teniso čempionato Nacijų taurės – jos grožis prilygsta įspūdingai pergalei. Ar jums svarbu sportuoti?
– Pradėjau žaisti lauko tenisą, kai dukrai tebuvo metai. Visada sportavau. Mokykloje žaidžiau tinklinį, universitete buvau tinklinio rinktinėje. O į lauko tenisą nuėjau, sakyčiau, paskui savo vyrą jo pakviesta, jis jau žaidė su kolegomis. Atvykus gyventi į Šilutę, sporto trūko – namai, darbas, namai… Kai esi sportavęs, to ima trūkti. Paėmiau raketę, išėjau į aikštelę. Nuostabi sporto šaka! Ji teikia labai daug malonumo, kurio atsisakyti būtų labai sunku. Jeigu turėčiau galimybę, tuo užsiimčiau kasdien. Daugiau tenka treniruotis prieš varžybas, jų būna Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Aikštelėje treniruotei reikia valandos, bet dažnai to neužtenka. Dabar pažaidžiu bent du kartus per savaitę, vasarą – dažniau.
– Jūs treniruojatės, o kas sodyboje gėlynus tvarko, žolę pjauna?
– Savaitėje yra 7 dienos… Gėlynus ir pasodinu, ir prižiūriu. Vyras pjauna žolę, mes darbus dalijamės. Jis žaidžia tenisą, aš namuose kažką padarau, aš išeinu treniruotis, jis sodyboje tvarkosi. Pjauti žolę ir man labai patinka, sėdu ir vairuoju, mane pamatyti vairuojančią žoliapjovę – įprasta. Taip pailsiu.
– Iš pažiūros trapi moteris, akių gydytoja, o užsiimate jėgų ir stiprybės reikalaujančia sporto šaka…
– Sėskitės į mano kėdę prie mikroskopo, ištieskite pakeltas rankas neva į priešais sėdintį pacientą, žiūrėkite pro mikroskopą… Kiek minučių ištversite? Rankos įtemptos, į nieką nesiremia, kiekvienas rankos pirštas „įdarbintas“, negali būti jokio sudrebėjimo, kryptelėjimo… Įsivaizduokite, kad turite atverti vaiko akį ir pašalinti svetimkūnį… Tenisas man padeda turėti tvirtas rankas, stiprius pečių raumenis, apskritai esu fiziškai stipresnė. Mano darbe tai būtina.
– Nesitikėjau išgirsti tokių naujienų. Prie jūsų kabineto nuolatos yra pacientų eilutė. Retas vaikas jau be akinukų. Ką darome blogai?
– Mūsų akys kiekvieną dieną dirba vis labiau: mažu atstumu nukreiptos į smulkius šriftus telefone, kompiuteryje. Išmaniosios technologijos turi ne tik privalumų. Dvejų metukų vaikas jau nešiojasi išmanųjį telefoną, planšetę. Jam prireiks akinių. Japonai, technologijų lyderiai, beveik visi su akiniais. Kuo vyresnis vaikas gaus telefoną, pradės naudotis kompiuteriu, bus tik geriau. Medicinoje lemia ne vienas faktorius. Vaikai mažai būna lauke, kur galima žiūrėti į tolį, į medžių viršūnes, debesis, pastatus. Kuo daugiau su vaikais būkime lauke. Tolimi vaizdai lauke labai naudingi mūsų akims.
– Duokite patarimų ir suaugusiems, kaip tas akis saugoti.
– Akys tik dvi, trečios, deja, neduota turėti. Ateina 60-70 metų amžiaus žmogus pas akių gydytoją pirmą kartą… Pasitaiko tokių. Labai gaila, bet dažnai jam padėti jau nebegalima. Nėra vieno recepto visiems. Yra gydytojas. Reikia ateiti ne tik tada, kai jau blogai, reikia ateiti pasitikrinti, pasitarti. Akys išduoda viso organizmo bėdas. Gal sutrikusi kraujuota, gal sąnarių ligos. Šilutiškių ateina daug. Gal 500 asmenų lankosi dėl glaukomos. Gydosi, lankosi, išvažiuoja į užsienį, sugrįžę vėl ateina – vėl viskas iš pradžių… Akių ligos… Žmonės sako, kad geriau neturėtų kojos ar rankos, bet geriau turėti akis. Bet žodžiai nuo darbų kartais skiriasi. Būna, kai negali padėti.
– Ir tai reikia pasakyti žmogui, kuris atėjo su viltimi išgyti.
– Labai sunku. Kasdien būna po pacientą, kuriam negaliu pasakyti, kad kitas rytas jam bus šviesus ir saulėtas. Ne viskas gydytojo valioje. Beveik kasdien gydytojas grįžta į namus su kitų žmonių bėdomis. Vakare pergalvoji, ar viską padarei. Žinau, kad į namus nereikia neštis darbo reikalų, tačiau viena yra žinoti, kas kita – taip padaryti. Tokios būna ir švenčių dienos, tokie ir savaitgaliai.
– Ar kepėte Kalėdoms kalakutą?
– Kepiau. Kol buvo gyva mama, Kūčios būdavo pas ją. Mamos netekome, tai per šventes buvome savo namuose. Parvažiuoja šventėms sūnus, susirenka šeima – tai kaip nepasiruoši? Sukiesi virtuvėje, taip reikia, nes tai – šventės. Mes pas tėvus važiuodavome, dabar mūsų vaikai parvažiuoja, ir jų, matyt, tas pat laukia. Turime perduoti vaikams tokias tradicijas.
– Kas sukrauta į jūsų 2018 metų krepšelį?
– Didelis noras, kad šviesių spalvų būtų kuo daugiau. Tikiuosi, kad medicinos baltų chalatų spalva tamsumą praskaidrins ir naujais metais saulutė švies šiltai, skaidriai, nebus juodų debesų, audrų, nebent tik vienas kitas
Susiję straipsniai
