Slaugytoja emigrantė: „Apie gerą gyvenimą Lietuvoje nėra ko net diskutuoti“(10)

10 metų slaugytoja  Druskininkuose,  Kardiologijos reabilitacijos centre, dirbusi slaugytoja Živilė Večkienė jau treji metai gyvena ir dirba Norvegijoje. Kodėl slaugytojos licenciją, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojos sertifikatą, masažuotojos diplomą įgijusi, daugybę papildomų tobulinimosi kursų baigusi moteris ryžosi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą?  Kokius įspūdžius apie slaugos organizavimą Lietuvoje ji išsivežė į  fiordų šalį?

Reklama

Prieš išvažiuodama į Norvegiją pradėjote studijuoti slaugą universitete, kad įgytumėte slaugos bakalauro laipsnį. Ir visgi išvykote...

Nesuprantu, kam reikia to bakalauro laipsnio. Gal tai tik pinigų išmelžimas? Mano supratimu, jei slaugytoja turi licenciją dirbti slaugytoja, tai ji jau yra slaugytoja ir turi diplomą. Kitas dalykas yra noras tobulintis, o tai turi daryti kiekviena slaugytoja. Norvegijoje slaugytojos baigia trimetį universitetą ir gauna bakalauro laipsnį, tuomet turi dvejus metus atidirbti, kad galėtų toliau studijuoti ir gauti magistro laipsnį tam tikroje specializacijoje. Magistro  studijos trunka 1-3 metus priklausomai nuo specializacijos.

Aš mokiausi medicinos mokykloje trejus metus, viskas vyko reformų laikotarpiu. Domėdamasi, kaip galėčiau gauti bakalauro laipsnį, sužinojau, kad slaugytojai, kurie baigė vienais metais vėliau už mane, gavo bakalauro laipsnio įrašą ir be papildomų studijų. Be to, ir anksčiau už mane baigusios slaugytojos, nors ir mokėsi trumpiau, yra visavertės, įgijusios daug praktikos, patirties ir specializacijos kursų. Čia tarsi dvigubi standartai...

Aš pati, atidirbusi trejetą metų, lankiau specialius kursus, rinkau valandas įvairiuose specializacijos kursuose, surašiau darbą ir apsigyniau fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojos specializaciją, gavau pirmąją kategoriją. Tuo metu man tai kainavo irgi nemažus pinigus ir laiką. Bet po dešimties metų ir vėl ta pati dainelė iš naujo. Kyla klausimas: negi slaugytojas, baigęs trimetį universitetą, tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą, apsigynęs papildomą specializaciją, baigęs nemažai kursų, įgijęs keturiolikos metų praktiką, nenusipelno bent jau bakalauro laipsnio?

O į universitetą stojau, nes buvo įdomu pasimokyti, be to, neprošal ir tą bakalauro įrašą buvo turėti. Vis dar galvoju, ar man jį užbaigti Lietuvoje, ar mokslus pratęsti Norvegijoje. Šiuo metu Norvegijoje lankau specializacijos kursus apie demenciją ir Alzheimeriu sergančių žmonių slaugą.

Kas paskatino išvykti į Norvegiją? Ar nebuvo sunku apsispręsti išvykti?

Į Norvegiją išvykau, nes visada svajojau apie geresnį gyvenimą, tik niekada nenorėjau išvažiuoti ir dirbti bet ką. Tikslas buvo dirbti tai, ką moku, ir prieš trejetą metų tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku... Apsispręsti net nereikėjo, nes tiesiog žinojau, kad turiu tai padaryti.

 Argi tas „geresnis gyvenimas“ buvo neįmanomas Lietuvoje?

Apie geresnį gyvenimą nėra ko net diskutuoti. Apie kokį geresnį gyvenimą gali svajoti slaugytoja Lietuvoje? 1000 litų atlyginimas, 1500 litų -  jei dirbi 150 procentų, ir tai nelabai dar juos gausi, nebent tik darbo pridės, bet ne atlyginimo. Dabar paskaičiuokim: už 47 kvadratinių metrų buto apšildymą žiemą moku mažiausiai 600 litų, ir lieka tik 400, o kur dar elektra, telefonas, šiukšlių išvežimas, gal dar paskola, o tokia tikrai yra, jei nepaveldėjai buto arba negyveni pas tėvus, arba būsto nuoma... Tačiau į tą tūkstantį „neįtelpa“ nei vaikai, nei maistas, nei drabužiai, o ką jau kalbėti apie atostogas, nebent Rūgpienių kaime... Nori nenori tenka prisidurti, o prisidūrimas dažniausiai nelegalus arba neapmokestintas, taigi jeigu susirgsi, prisidurti nebegalėsi...  O ką jau kalbėti apie tai, kad tiek daug dirbdamas ir prisidūrinėdamas nematai nei vaikų,  nei namų, vaikai tiesiog auga gatvėse.

Jeigu bandyčiau tiek daug dirbti čia, Norvegijoje, institucijos imtų svarstyti, ar aš galiu auginti vaikus...

Norvegijoje šio galvos skausmo neišgyvenu...

Kas padėjo išvykti į Norvegiją, jūsų žodžiais tariant, atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku? Ar išvykote mokėdama norvegų kalbą?

Po keleto metų darbo ir taupymo pavyko pirmą kartą išvykti atostogų į Turkiją su vaikais. Man buvo 33 metai ir aš pirmą kartą sėdėjau lėktuve...   Grįžus namo, galvoje kirbėjo tik viena mintis: noriu atostogų ir kitais metais... Ir  kaip tyčia „feisbuke“ pasipainiojo studijų kolegė. Ji užsiminė, kad nežino, ar pavyks užbaigti studijas, nes galbūt važiuos į užsienį. Ji nenorėjo nieko daug pasakoti, bet kadangi buvau labai atkakli, ji tik pasakė bendrovės, įdarbinančios slaugytojus Norvegijoje, pavadinimą. Tuoj pat užpildžiau anketą, parašiau motyvacinį laišką ir kitą dieną sulaukiau skambučio. Man pasakė, kad esu priimta į norvegų kalbos kursus, ir jei gerai išlaikysiu kalbos egzaminus, gausiu darbą. Jokių garantijų nebuvo, jaučiausi kaip filmo “Ieškantys laimės” herojus...

Norvegų kalbos kursai truko du su puse mėnesio, vyko Vilniuje (mano vaikai gyveno Druskininkuose), be to,  ką tik buvau išsiskyrusi. Kad pragyvenčiau, susitariau su savo darbdaviu, kad sudarytų man darbo grafiką taip, kad dirbčiau tik savaitgaliais. Kursai buvo labai  intensyvūs, nuo devynių ryto iki 15 valandos,  o likusią dienos dalį namų darbai, naktį ausinukai su norvegų kalbos įrašais. Tiesiog žinojau:  privalau gauti tą darbą...

Sėkmingai pabaigus kursus, tris mėnesius teko palaukti.  2009 metų kovo mėnesį išvažiavau į Norvegiją ir beveik metus dirbau pagal kontraktą įdarbinimo biurui.   Pasibaigus kontraktui, likau dirbti toje pačioje Suldal komunoje, Rogolande.

Kuo dirbate, kokia jūsų darbų apimtis?

Dirbu  slaugytoja slaugos namuose, galima sakyti, nedidelėje ligoninėje, kur yra du - demencijos ir slaugos - skyriai. Dirbu naktimis, todėl esu dažnai atsakinga ne tik už tai,  kas vyksta slaugos namuose, bet ir beveik visoje komunoje.

Darbas čia yra komandinis,  todėl darome įvairius darbus, nuo paprasčiausios slaugos iki įvairių medicininių manipuliacijų. Jeigu lyginčiau su tuo, ką dirbau Lietuvoje, tai darbo ritmas daug lėtesnis, daugybė pauzių ir pasitarimų, tačiau kartais gali būti ir labai įtemptų periodų. Tiesą sakant, Lietuvoje slaugytojos daugiau atlieka manipuliacijų, kurias Norvegijoje atlieka tik gydytojai. Be to, čia visi gydytojai moka atlikti intravenines manipuliacijas.

Ką patartumėte slaugytojams, svajojantiems apie darbą Norvegijoje?

Reikia nesvajoti per ilgai, tiesiog imtis veiksmų. Viena, ką galiu pasakyti, tai, kad pirmiausia teks išmokti kalbą, bent jau tiek, kad galėtum susikalbėti. O tada tik ieškoti darbo. Ar tai pradžioje per tarpininkų biurus,  arba savarankiškai, su draugų pagalba. Pačiam tai padaryti, ypač pirmą kartą, nėra paprasta. Reikia daugybės dokumentų, jų vertimų ir investicijų.

Ką, jūsų manymu, be atlyginimo pakėlimo, reikėtų pakeisti organizuojant Lietuvos slaugytojų darbą? Gal ką galėtume perimti iš Norvegijos patirties?

Nemanau, kad reikėtų ką nors  keisti. Slaugytojų darbas Lietuvoje labai įdomus ir atsakingas.

Norvegijoje šalia slaugytojų visuomet dirba ir slaugytojų padėjėjos.  Mat Norvegijoje visuomet trūko slaugytojų, todėl jas visuomet galėjo pakeisti slaugytojų padėjėjos, kurios buvo specialiai apmokomos atlikti netgi medicinines manipuliacijas. Ši tradicija pradeda nykti, nes medicinos sesers darbas reikalauja vis daugiau ir daugiau išsilavinimo ir patirties. Dabar labiau linkstama prie to, kad slaugytoja atlieka medicininį, o slaugytojos padėjėja - slaugos darbą.  Tačiau yra dirbama komandoje.

Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą? Ar grįšite? Kodėl?

Labai norėčiau grįžti į Lietuvą, į Druskininkus. Ar grįšiu -  nežinau. Jei išgyvensiu iki pensijos ir gaudama pensiją Norvegijoje galėsiu gyventi Lietuvoje, tuomet kodėl gi ne? Taip pat viskas priklausys nuo šeimyninės padėties. Šiuo metu turiu vyrą norvegą, dvi dukreles, kurios jau mokosi Norvegijoje ir mokysis dar mažiausiai 10 metų. Be to,  nežinia, kur jos apsistos, norisi senatvę leisti arčiau jų  ir galbūt anūkų.

Dauguma išeivių svajoja kada nors sugrįžti į savo gimtą kraštą. Tačiau svetur susikurtas gyvenimas, namai, šeima pririša visam laikui. Pažįstu čia nemažai lietuvių, kurie planavo padirbėti Norvegijoje 3-4 metus, pasistatė namus Lietuvoje ir visgi pradėjo kurtis Norvegijoje – nes sugrįžę į Lietuvą neturės už ką išlaikyti savo šeimų ir namų arba sukurti tokios gerovės savo šeimai, prie kurios yra pripratę.

Ačiū už pasidalytą patirtį.