Slaugos administratorė B. Jurjonienė savigyda neužsiima

Penktadienį visi šalies medikai minėjo Medicinos darbuotojų dieną, o dar po poros savaičių - gegužės 12-ąją - savo profesinę šventę švęs slaugytojos. Abi šias šventes visada švenčia ir Šilutės ligoninės slaugos administratorė (paprasčiau sakant - vyriausioji slaugytoja) Birutė Jurjonienė.

O rugpjūčio 1-ąją kolegos Birutę sveikins dar viena gražia proga - tuomet sueis 30 metų, kai ji sukasi Šilutės ligoninės slaugytojų būryje. Ši įstaiga pirmoji ir vienintelė B.Jurjonienės darbovietė.

Nors ilgametė medikė tikina medicinoje atsidūrusi atsitiktinai, „Sveikatos šaltinis“ ją kalbino apie pašaukimą, „tikrąjį“ ir „netikrąjį“ slaugytojos darbą bei apie šeimos ir kaimynų gydymą.

Pažįsta visus 200 savo žmonių

Su Birute susitinkame jos darbo kabinete, šalia ligoninės esančiame mažame administracijos namelyje. Čia ji kiekvieną savaitę susitinka su visų skyrių vyr. slaugytojomis, čia bendrauja su kitu personalu. Kineziterapeutai, laborantės, radiologijos technologai, masažuotojai, registratorės, akušerės, medicininio autoklavo aparatininkai - tai Birutės kolektyvas.

Žinoma - ir visos įstaigos slaugytojos. Skaičius svyruoja, bet šiuo metu - 192 žmonės.

Jų vadovė pažįsta kiekvieną be išimties, nes, anot jos, tai mažas kolektyvas ir nedidelė įstaiga. Taip pasakiusi patikslina, jog mintyse lygino su Kauno ar Vilniaus klinikomis, kurių slaugos administratorės, žinoma, negali pažinti visų saviškių.

Bet juk ji ne visada dirbo administracinį darbą? - klausiame, turėdami mintyje darbo pradžią. Nes smalsu sužinoti, kurį - tą tikrąjį slaugytojos, kai nuolat būna šalia ligonio, ar „netikrąjį“ - „popierinį“ savo darbą ji labiau mėgsta.

Birutė nustebina sakydama, kad jai abu jie vienodai mieli. Žinoma, kiekvienas savaip, kiekvienas turi savų pliusų.

Jaučiasi sėdinti savo rogėse

Mintimis sugrįžusi į vaikystę, Birutė prisimena buvusi neretai sergantis vaikas, tad ir su medikais anksti susipažinusi. Ypač žavėjo jų balti chalatai. Bet galutinis apsisprendimas, kad ir ji savo gyvenimą susies su tuo baltu chalatu, atėjo negreit. Sako visus vidurinės mokyklos metus vis nežinojusi, kuo norėtų būti. Ir tik baigusi mokyklą galutinai nutarė, kad stos mokytis slaugytojos specialybės.

Iš Gardamo seniūnijos Laukstėnų kaimo kilusi mergina ir praktiką atliko Šilutės ligoninės Chirurgijos skyriuje. Darbas jai iš karto labai patiko, tad visa galva pasinėrė į ligoninės ir ligonių gyvenimą. Čia dirbantys medikai irgi netruko pastebėti Birutės atsidavimą, tad 1982-aisiais atėjusi su paskyrimu ji jau gavo ir skyriaus vyr. slaugytojos rekomendaciją, kad ją vertėtų priimti.

Chirurgijos skyriuje prabėgo 8-eri metai. Birutė pasakoja, jog jokių minčių keisti darbo vietą jai niekada nekilo. Be galo pamėgo, anot jos, puikų ir draugišką kolektyvą, kurio kiekvieno nario galėjo bet kada paklausti patarimo.

Pamilo ir ligonius. Didžiausią malonumą darbas jai teikė dėl to, kad čia reikėjo daug bendrauti su žmonėmis ir galėjo jiems padėti. „Darbe man buvo taip įdomu, kad nereikėjo net asmeninio gyvenimo“, - prisimena dabar jau daugiau nei du dešimtmečius slaugos administratore dirbanti moteris.

Pasiūlymas vadovauti visos ligoninės slaugytojoms buvo kiek netikėtas. Bet ir šį darbą Birutė greit pamėgo. Tiesa, tiesiogiai su savo profesija ji dabar susiduria nedažnai, nebent šiek tiek vadovaudama dar ir Konsultacinės poliklinikos slaugytojoms. Bet darbas jai vis tiek patinka. „Jaučiuosi sėdinti savo rogėse“, - sako Birutė.

Puse gydytojo savęs nelaiko

Ar galime sakyti, kad tris dešimtmečius baltą chalatą vilkinti slaugytoja jau yra pusė, o gal net ir du trečdaliai gydytojo? - klausiame Birutės. Bet ji tik šypsosi ir tokią sentenciją paneigia. Jos žodžiais tariant, slaugytoja ir gydytojas yra dvi skirtingos profesijos. „Mes tik turime dirbti kartu, vieni be kitų, ko gero, negalėtume“, - mano ji.

Neužsiima ji ir savigyda ar šeimos narių, kaimynų gydymu, o tiesiausias kelias į išgijimą, anot jos, yra nuvedimas pas gydytoją. Taip ji elgėsi ir augindama sūnų Paulių, ir kitiems patardama, ir su tuo jau seniai apsiprato jos šeimos nariai.

Birutė nėra griežtai nusistačiusi ir prieš tradicinius vaistus. Tablečių, net ir antibiotikų, sako nei labai vengianti, nei kam nors primygtinai siūlanti. Tiesiog stengiasi surasti aukso vidurį ir, jei gydytojas paskiria, vaistus jos šeimos nariai vartoja sąžiningai. Tiesa, dabar pati Birutė, jos sūnus ir vyras serga labai retai, tad rimtų vaistų šeimai beveik nereikia.

Vienintelis dalykas, kurį B.Jurjonienė vertina šalia tradicinės medicinos yra vaistažolės, kurių turi namuose ir reikalui esant, verda ir vartoja.

Jurjonų namuose nėra laikomasi alinančių dietų, karaliauja paprastas lietuviškas maistas, mėsa irgi nėra išstumta iš raciono. „Nemėgstame nebent riebių padažų“, - sako Birutė.

Laiko sportui jai beveik nebelieka, bet namuose stovintis treniruoklis kartais vis dėlto prisimenamas. Taip yra todėl, kad Birutė jau seniai pasirinko kitą, jai kur kas mielesnį laisvalaikio užsiėmimą - dainą.

Kiek metų ją jau lydi daina, gal ir pati nebepasakytų. Vos atėjusi į Šilutės ligoninę, pradėjo dainuoti įstaigos chore, vėliau dainavo dainų ir šokių ansamblyje „Rezginėlė“, šoko ligoninės šokių kolektyve. Dabar jau daug metų B.Jurjonienė dainuoja Šilutės kultūros ir pramogų centro vokalinėje grupėje „Mingė“.

Skaudžiausia - atleisti žmogų

Taigi jos laisvalaikis užpildytas mėgstamu užsiėmimu, o tokiems žmonėms, žinia, ir darbo stresas lengviau užmirštamas. Bet juk kaip tik slaugos administratorei, ko gero, tenka išklausyti kitų slaugytojų rūpesčius. Niekas nepaneigs, kad šios srities specialisčių dienas lydi nemenka psichologinė įtampa, fizinis nuovargis, nemigo naktys. Ne retenybė jų darbe ir mirtis, ir viskuo nepatenkinti, neretai aštriai tai pasakantys pacientai bei jų artimieji.

Kas paneigs, kad slaugytojos daug karčių žodžių išklauso kartais ir visai nepelnytai. Kaip tokiais atvejais Birutė padeda savo kolegėms?

Ji neneigia, kad taip būna, ir sako, jog kiekviena situacija skirtinga. Tad geriausia pagalba būna susėdus su žmogum išklausyti problemą, o tada kartu ieškoti sprendimo. Sako dar nebuvo, kad jo nepavyktų surasti.

Bet kokiu atveju ji vadovaujasi viena taisykle - pacientas visada teisus, tą primena ir slaugytojoms. Tenka jas ir guosti, ir padrąsinti, ir priminti, kad paciento negalima įžeisti, kad kiek yra žmonių, tiek ir tiesų. Taip ir stengiamasi dirbti.

Jei gali, Birutė stengiasi išklausyti abi konflikto puses, nes jau žino - niekada vienas nebūna absoliučiai teisus, o kitas - neteisus.

Bene skaudžiausi atvejai, kai žmogų tenka atleisti. Tiesa, jie labai reti, bet kiekvienas palieka savą skausmą širdyje. Tuomet Birutė sako nesijaučianti gerai, bet tie atvejai - irgi

neišvengiama jos darbo dalis. Ko gero, pati nemaloniausia, nes visa kita darbe šiai moteriai miela.