Skubiai reikia donorinio organo transplantacijos: kaip tai vyksta?

Kiekviena transplantacija yra skubi (kai tik atsiranda donorinis organas) operacija. Šioje srityje dirbantys specialistai vadovaujasi sukurta teisine baze, kuri reglamentuoja donorinių organų parinkimą recipientams. Ligoniai, laukiantys transplantacijos, pagal sveikatos būklę yra: aktyvūs, skubūs ir labai skubūs. Aktyviajame sąraše esantys pacientai transplantacijos laukia namuose, vartodami vaistus, periodiškai lankydamiesi pas gydytojus konsultacijoms ir atlikdami tyrimus. Skubūs pacientai šių operacijų laukia ligoninėse, prižiūrimi gydytojų. Labai skubių transplantacijų laukiantys pacientai guli reanimacijos skyriuose, jų gyvybines funkcijas palaiko medicininė aparatūra, medikamentai.

Donorinių organų trūksta visame pasaulyje. Yra du pagrindiniai donorinių organų „paieškos“ būdai – pasyvus ir aktyvus. Pasyviuoju laikomas būdas, kai donorystės koordinatorius laukia informacijos iš reanimacijos – intensyviosios terapijos skyrių apie diagnozuotą smegenų mirtį. Priėmus tokį skambutį prasideda donorystės koordinavimo procesas. Aktyvusis būdas – kai Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM koordinatorius pats skambina ligoninių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojams ir teiraujasi, ar nėra jų skyriuje pacientų, kuriems pagal simptomus įtariama smegenų mirtis. Lietuvoje kaip ir kitose Europos šalyse yra naudojami abu būdai: pasyvus, kai nėra labai skubių recipientų, ir aktyvus, kai yra labai skubus recipientas.

Kai yra registruojamas labai skubus recipientas, užklausa dėl skubaus donorinio organo poreikio pateikiama ir užsienio šalių atsakingoms institucijoms (transplantacijos biurams ar centrams), tai yra vyksta organų mainai. Kai ypač skubiai reikalinga donorinė širdis, užklausa siunčiama į kaimyninių šalių transplantacijos centrus. Taip yra dėl to, kad širdis – tai toks organas, kurio išemijos laikas (laikas, per kurį donorinė širdis turi pradėti plakti kitoje krūtinėje) – pats trumpiausias iš visų organų. Ji iš donoro krūtinės turi būti eksplantuojama (paimama), pergabenama ir transplantuojama ligoniui ne ilgiau kaip per 5 valandas. Todėl jos iš tolimesnių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Ispanijos, atsivežti nėra galimybių – kelionė užtruktų per ilgai. Jei skubiai reikalingas kitas donorinis organas, tarkime, inkstas, jį galima atsigabenti ir iš tolimesnių šalių, nes inksto išemijos laikas yra 24 – 48 valandos (priklausomai nuo donorinio organo paruošimo). Lietuvoje yra buvę atvejų, kai inkstai buvo pergabenti reisiniais lėktuvais.

Visos transplantacijos operacijos (ligonio ištyrimas, transplantacijos operacija, pooperacinė priežiūra, reabilitacija) yra apmokamos iš Valsybinės ligonių kasos – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto – lėšų.

Nacionalinis transplantacijos biuras