Transarterinė chemoembolizacija – veiksmingas įrankis kovoje su kepenų vėžiu

Tiek Europoje, tiek visame pasaulyje daugėja kepenų vėžio atvejų. Iš onkologinių kepenų susirgimų labiausiai paplitusi suaugusiųjų kepenų ląstelių hepatoceliulinė karcinoma (pirminis kepenų navikas), cholangiokarcinoma (pirminis kepenų tulžies latakų navikas), taip pat antriniai navikai – įvairių navikų metastazės kepenyse.

Reklama

Hepatoceliulinė karcinoma (HCC) sudaro apie 75–80 proc. kepenų vėžio atvejų. Tai dažniausias pirminis kepenų navikas, pasaulyje tarp onkologinių ligų užimantis penktą, o pagal jo sąlygotą mirčių skaičių – antrą vietą. Pasaulyje per metus nustatoma apie 854 000 naujų jo atvejų, o tai sudaro net 7 proc. visų navikų. Apie 810 000 žmonių kasmet nuo šios ligos miršta. Europoje suaugusiųjų kepenų ląstelių karcinomos sergamumo ir mirtingumo rodikliai atitinkamai – 65000 ir 60240 atvejų. Apie šią grėsmingą ligą ir inovatyvias, pacientų sveikatą tausojančias gydymo galimybes pranešime žiniasklaidai pasakoja Klaipėdos universiteto ligoninės gydytoja onkologė chemoterapeutė Vaida Gedaminienė ir Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas gydytojas intervencinis radiologas Algimantas Šimkaitis.

Dažniausiai diagnozuojama pažengusių stadijų

Pasak V. Gedaminienės, suaugusiųjų kepenų ląstelių karcinoma yra itin agresyvus vėžio tipas, kurio gydymo pasirinkimo galimybės ribotos. Tai – viena svarbiausių mirštamumo nuo vėžio priežasčių visame pasaulyje. Mūsų šalyje kasmet diagnozuojama apie 190 naujų HCC atvejų, apie 40 iš jų – III–IV stadijų. Dažniausiai ši liga nustatoma 50–70 metų asmenims.

Onkologės chemoterapeutės teigimu, suaugusiųjų kepenų ląstelių hepatoceliulinė karcinoma dažniausiai išsivysto pacientams, sergantiems kepenų ciroze, kurią sukėlė lėtinis virusinis hepatitas C arba B, piktnaudžiavimas alkoholiu, retos kepenų ligos, nutukimas. Šis onkologinis susirgimas išsivysto iš hepatocitų ir dažnai siejamas su lėtinėmis kepenų ligomis. Ligos pradžioje vystosi kepenų uždegimas, kurį gali sukelti virusinė hepatito C ir B infekcija, piktnaudžiavimas alkoholiu, nutukimas, retos kepenų ligos. Vėliau uždegiminiai pokyčiai progresuoja į fibrozę ir cirozę, kuri gali transformuotis į suaugusiųjų kepenų ląstelių karcinomą. Paprastai ši liga diagnozuojama jau pažengusiose stadijose. Neoperuotų pacientų, sergančių suaugusiųjų kepenų ląstelių karcinoma, prognozė išlieka bloga – vienerių metų išgyvenamumas nuo diagnozės nustatymo pradžios yra mažesnis kaip 50 proc.

V. Gedaminienė sako, kad suaugusiųjų kepenų ląstelių karcinoma sergančių pacientų skundai nėra specifiniai: nuovargis, silpnumas, apetito stygius, svorio kritimas, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, čiuopiamas darinys viršutinėje pilvo dalyje, neaiškios kilmės karščiavimas, pykinimas, padidėjusi pilvo apimtis, gelta. Dažniausiai šie simptomai pasireiškia esant jau pažengusiai ligai.

Siekiant nustatyti HCC kuo anksčiau, sergantiesiems kepenų ciroze rekomenduojama kas 6 mėnesius atlikti kepenų tyrimą ultragarsu ir kraujyje patikrinti vėžio žymens – alfafetoproteino (AFP) koncentraciją. Įtariant ligą, naudojami kiti radiologiniai metodai – kompiuterinė tomografija (KT), magnetinis rezonansas (MRT), atliekama biopsija ir kepenų audinio dalis ištiriama mikroskopiškai.

Hepatoceliulinės karcinomos gydymo taktiką parenka daugiadalykė komanda

Pasak gydytojos onkologės chemoterapeutės, KUL kiekvieno HCC sergančio paciento gydymas planuojamas individualiai, kiekvienu atveju parenkant optimalų gydymo būdą ar jų seką. Gydymas suplanuojamas daugiadalykės komandos aptarimo metu, kur dalyvauja gydytojas chirurgas, gydytojas radiologas, intervencinis radiologas, onkologas chemoterapeutas bei onkologas radioterapeutas. Parinkdami gydymą specialistai atsižvelgia į daugelį veiksnių – paciento amžių, bendrąją sveikatos būklę, naviko dydį, jo tipą bei išplitimą, kitas svarbias ligas, kuriomis serga pacientas. Visus juos įvertinę, gydytojai parenka gydymo taktiką. Kuo ankstyvesnė HCC stadija nustatoma, tuo radikalesnis gydymas gali būti taikomas. Kepenų rezekcija ar kepenų transplantacija atliekama, kai nustatoma ankstyva ligos stadija. Jeigu operacinis gydymas negalimas, vertinama radiodažnuminės abliacijos ar transarterinės chemoembolizacijos (TACE) galimybė.

V. Gedaminienė sako, kad išplitusi hepatoceliuline karcinoma Lietuvoje gydoma tam tikrų medikamentų deriniu (Atezolizumab ir Bevacizumab). Pasak specialistės, tai yra pirmoji ir vienintelė Europoje registruota vėžio imunoterapijos schema neoperuotina HCC sergančių pacientų gydymui. Šis derinys pagerina bendrąjį išgyvenamumą ir išgyvenamumą be ligos progresavimo, lyginant su ankstesniu įprastiniu gydymu. Atezolizumabo ir bevacizumabo derinys yra įtrauktas į Europos onkologų draugijos paskelbtų bei daugelio kitų klinikinės praktikos gairių rekomendacijas neoperuotina HCC sergančių pacientų gydymui.

Tyrimo rezultatai rodo, jog minėtų medikamentų derinys sumažino mirties riziką – bendrojo išgyvenamumo (BI) rodmuo padidėjo 42 proc., taip pat ligos progresavimo ar mirties riziką – išgyvenamumo be ligos progresavimo (IBLP) rodmuo padidėjo 41 proc., lyginant su sorafenibo poveikiu.

Gydymo strategijose sėkmingai įsitvirtina transarterinė chemoembolizacija

Vienas iš dažniausiai naudojamų intervencinės onkoradiologijos gydymo metodų – transarterinė chemoembolizacija (TACE).

Pasak Algimanto Šimkaičio, iš kitų gydymo būdų TACE išsiskiria daugeliu aspektų. Vienas šio metodo privalumų, lyginant su chirurginiu naviko gydymu, yra tai, kad procedūra atliekama be pjūvio – plonyčiai kateteriai įvedami per milimetrinę įpjovą odoje. Taip pat nereikia ir bendrinės nejautros (narkozės) – gydymo metu nuskausminamas tik kateterio įvedimo taškas odoje. Lyginant su sisteminiu gydymu, kai lašinant į veną įvedami chemoterapiniai preparatai cirkuliuoja po visą organizmą, taip pat veikdami ir naviko nepažeistas vietas, TACE procedūros metu įsotintos chemopreparatais dalelės leidžiamos tiesiai į ligos židinį, taip veikiant taikinį didele koncentracija, o tuo pačiu tausojant gretimus audinius ir nebloginant paciento gyvenimo kokybės. Tai – itin tikslus ir saugus metodas, leidžiantis paveikti tik naviką, nepažeidžiant ne tik kitų organų, bet ir sveikų kepenų dalies. Be to, mikrosferų paviršiuje absorbuojamas vaistas žymiai ilgiau veikia supiktybėjusį kepenų audinį, nei taikant kitus gydymo metodus.

„Tačiau kaip ir daugelis kitų onkologinės ligos gydymo metodų (operacija, abliacija, sisteminiai gydymo metodai, švitinimas), transarterinė chemoembolizacija turi tik tam tikrą vietą gydymo algoritmuose – gydymo taisyklėse, ir yra taikomas daugiadalykės komandos sprendimais, kuriuose kelių sričių profesionalai kiekvienam pacientui parenka optimaliausią individualų gydymo planą. Remiantis algoritmais, TACE gali būti taikomas siekiant parengti pacientą tolimesniam gydymui (tilto į kitą gydymą nutiesimo (angl. bridging) principas). Naudojant šį metodą galima sumažinti naviko tūrį ir taip sudaryti sąlygas operaciniam naviko pašalinimui arba kepenų persodinimui. TACE taip pat gali būti naudojamas kaip savarankiškas pavienių neoperuojamų židinių gydymas“, – inovatyvaus gydymo metodo galimybėmis dalinasi intervencinis radiologas.

Transarterinė chemoembolizacija gerai toleruojama

A. Šimkaitis pasakoja, kad prieš atliekant TACE, kiekvienu atveju parenkamos tai procedūrai tinkamo dydžio labai smulkios dalelės – mikrosferos. Jų dydžiai gali būti nuo 100–200 iki 400 mikronų. Pagal kiekvieną konkretų atvejį parenkamas chemoterapinis preparatas, kuriuo procedūros dienos ryte įsotinamos parinkto dydžio ir kiekio mikrosferos. Tokiu būdu šis vaistas didelėje koncentracijoje „užrakinamas" paruoštose mikrosferose. Pacientui atvykus į intervencinės radiologijos operacinę per vietiškai nuskausmintą tašką įvedami ilgi ploni (~1mm skersmens) kateteriai. Jais, kontroliuojant angiografijos aparatu, pasiekiamas navikas, įvertinami jo kraujotakos ypatumai, parenkami dar plonesni mikrokateteriai, per kuriuos į židinį, apsaugant sveikus audinius, suleidžiamos chemoterapiniais vaistais įsotintos mikrosferos.

Vienas iš TACE efektų – naviko užblokavimas embolizavus jo kraujotaką, sukeliant jo išemiją, infarktą. Antras efektas – iš suleistų mikrosferų tik toje pažeistoje vietoje išsiskiriantis vaistas, didele koncentracija veikiantis tik naviką, tuo pat metu sisteminėje kraujotakoje gali būti aptinkamas tik ypatingai mažomis koncentracijomis. Svarbu ir tai, kad gydymas TACE gali būti ir dažnu atveju yra kartojamas kelis kartus. Procedūros trukmė, priklausomai nuo židinių skaičiaus, dydžio ir anatominio sudėtingumo, kiekvienu atveju skirtinga – nuo 30 minučių iki 1,5 valandos.

Po procedūros pacientas grąžinamas į skyrių tolesniam stebėjimui. Pavieniais atvejais gydytoje pusėje gali atsirasti skausmingumas, pacientą gali pykinti, pakilti temperatūra, tačiau šie žinomi simptomai stebimi, todėl laiku paskiriamas efektyvus juos nuslopinantis gydymas. Vis dažnesnė praktika, kai TACE atliekama dienos stacionaro sąlygomis, o pacientas tos pačios dienos vakare išleidžiamas į namus, rodo, kad procedūra pakankamai gerai toleruojama.

Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas A. Šimkaitis sako, kad TACE yra galimybė su onkologine liga kovojančiam žmogui gauti jam tinkamiausią gydymą pagal šiuolaikines gydymo gaires. Ši procedūra mūsų šalyje kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšomis. Gydytojui onkologui, vedančiam pacientą kelionėje per ligą, transarterinė chemoembolizacija yra dar vienas instrumentas visoje galimybių paletėje, leidžiantis neribojamai parinkti optimaliausią kiekvieno konkretaus atvejo gydymą, galimybę suvaldyti ligos progresą, demonstruoti gerus atkryčio ir išgyvenamumo rodiklius.

„Atlikdami transarterinę chemoembolizaciją, bet kuriam į mus besikreipiančiam onkologine liga sergančiam pacientui be išlygų galime pasiūlyti efektyvų gydymą. Intervencinės radiologijos centre, greta TACE, intervencinis onkoradiologas gali skirti ir tokias gydomąsias procedūras, kaip židinių sunaikinimas-abliacija (šalčiu, radiodažniu ar mikrobangomis), elektrochemoterapija, transarterinė embolizacija be chemoterapinio preparato (TAE). Svarbu ir tai, kad intervencinis radiologas dalyvauja dar ligos nustatymo etape atlikdamas biopsiją. Bendradarbiaujant su radiologijos klinikos onkoradiologijos poskyrio profesionalais pacientams užtikrinama tiek ankstyva diagnostika, tiek ir vėlesnis sekimas – gydymo efektyvumo stebėjimas“, – pasakoja A. Šimkaitis.

Jis sako, kad šiuolaikinės medicinos pažangą užtikrina tiek paskutiniai mokslo pasiekimai, naujos studijos, tiek technologinis progresas – naujausia įranga, kasdien modernėjančios technologijos, įskaitant ir dirbtinio intelekto integraciją visuose etapuose. Modernus, nuolat atsinaujinantis KUL filialas „Klaipėdos ligoninė“ ir nuolat kvalifikaciją keliantys čia dirbantys specialistai gali garantuoti saugias, individualizuotas, efektyvias paslaugas su bet kuria sveikatos problema susiduriančiam pacientui.