Sergantieji išsėtine skleroze vėl mokėsi įveikti iššūkius

Spalio 22-23 dienomis Klaipėdos apskrities išsėtine skleroze sergančiųjų ligonių draugija sukvietė savo narius į kasmetinę mokyklą-seminarą „Gyvenimas su išsėtine skleroze – iššūkiai ir kasdienybė“.

Reklama

Gyvenimas su išsėtine skleroze yra pats didžiausias iššūkis kiekvienam su ja susidūrusiam žmogui. Lietuvoje, remiantis mūsų geografine platumos ligos paplitimo rodikliais, yra apie 3 tūkst., o Klaipėdos mieste - apie 200 sergančiųjų šia liga. Tiesiogiai su išsėtine skleroze susijusių žmonių yra kur kas daugiau, jei atkreipsime dėmesį į sergančiųjų šeimų nariams daromą ligos poveikį.

Diagnozė „Išsėtinė sklerozė“ dažnam nuskamba kaip baisus nuosprendis. Sutrikimas, neviltis, informacijos ir žinių, kur kreiptis ir kaip gyventi toliau, neturėjimas sergančiajam tampa dideliu iššūkiu. Labai svarbu, kad susirgęs žmogus neliktų vienas su savo problemomis, nes bendravimas su kitais likimo draugais, pasidalinimas gerąja patirtimi – tai galimybė gauti visapusišką informaciją apie ligos gydymą ir kontrolę. Tačiau draugijos veikloje dalyvauja tik apie100 asmenų. Likusieji, daugiau nei 60 proc., nesikreipia dėl nepagrįstų psichologinių baimių, neigiamo visuomenės požiūrio į negalią.

Taigi sergančiajam - didelis iššūkis įveikti psichologinius barjerus ir kreiptis pagalbos, o draugijos tikslas - ją suteikti ir padėti suvokti, kad išsėtinė sklerozė - ne nuosprendis, o gyvenimo būdas, kuris lydės visą likusį gyvenimą.

Šių metų mokyklos seminaro metu daugiausia dėmesio buvo skiriama sergančiųjų ir jų artimųjų mokymui bendrauti, skatinimui viešai kalbėti, nebijoti išsakyti, ką jaučia, kokios pagalbos jiems reikėtų.

Kaip išsakyti kritiką

Pirmąją renginio dieną medicinos psichologė-psichoterapeutė Jūratė Narbutė kalbėjo apie tai, kaip svarbu mokėti teisingai bendrauti su kitu žmogumi, norint būti išklausytam ir suprastam. Lektorė aiškino, kokie yra neefektyvūs klausančiojo bendravimo būdai, kodėl reikėtų vengti ignoravimo, įkyraus klausinėjimo, hipotezių kėlimo ir išankstinio vertinimo ir kaip juos reikėtų keisti efektyviais, tokiais kaip patikslinimas, apibendrinimas, minties pakartojimas, jausmų atspindėjimas. Seminaro dalyviams buvo pateiktos praktinės užduotys, kurių metu jie turėjo įvertinti savo bendravimo stilių, jo metu naudojamas technikas bei daromas klaidas.

Kitas svarbus momentas bendraujant - tai tinkamas kritikos, nepasitenkinimo išsakymas. Norint, kad kritika būtų efektyvi, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų: surasti pokalbiui tinkamą vietą, kritikuoti ne žmogų, o konkretų to žmogaus poelgį, savo nepasitenkinimą suformuluoti trumpai ir aiškiai, kuo esate nepatenkinti, ir pasakyti, kokio elgesio tikėtumėtės, koks elgesys jums būtų priimtinas. Ir be galo svarbu tinkamai išlaikyti savo pozicijas ir pasakyti “Ne”. Daugeliui tai pasakyti nėra lengva, nes kyla baimė būti atstumtam, nesuprastam, išsiskirti iš aplinkinių. Žmogui su negalia, turinčiam ribotas galimybes, tokiais atvejais reikia išmokti pasakyti “Ne“ ir daryti tai ramiai bet tvirtai, jeigu reikia, paaiškinti priežastį ir jokiu būdu nesiteisinti.

Antrą seminaro dieną Klaipėdos universiteto prof. dr. Ilona Klanienė įdomiai ir žaismingai pateikė informaciją, kaip kiekvienas iš mūsų turi nebijoti ir išdrįsti išeiti iš savo komforto zonos. Tai didelis iššūkis, tačiau pastangos visada vertos rezultato. Vėliau visi galėjo prisiminti vaikystę, bandė nulipdyti iš plastilino save ir savo problemas, galvodami, kaip jų atsikratyti, žaismingai pasivaikščioti po labirintą.

Stebėti kvėpavimą

Be psichologinių problemų, sergantiesiems svarbu ir fizinė savijauta, juos domina viskas, kas gali bent kiek padėti ją pagerinti. Apie tai kalbėjo DAO kultūros centro vadovas Artūras Jencius. Norint užtikrinti tinkamą kūno organų ir audinių aprūpinimą deguonimi, pravartu stebėti savo kvėpavimą. Atkreipę dėmesį į kvėpavimą, pradėsime geriau suprasti savo kūną ir jo funkcijas.

A.Jencius pabrėžė, jog senieji tradiciniai Rytų medicinos mokslai daro vis didesnę įtaką šiuolaikiniam Vakarų pasauliui ir ypač akcentuoja kvėpavimo svarbą. Joga, taiči ir kitos sveikatinimo sistemos moko taisyklingo kvėpavimo technikų, kurios pasitelkiamos kūno ir proto treniruotėse.Tai praktikuojantys draugijos nariai jau galėjo pajusti. Jau dveji metai draugijoje vyksta taiči užsiėmimai, meditacijos, kurios padeda sergantiesiems palaikyti ir pagerinti fizinę bei emocinę savijautą.

Negalia - ne kliūtis turiningai gyventi

O susitikimas ir pažintis su Jolita ir Tomu Viluckais nepaliko nė vieno abejingo. KU dėstytoja socialinių mokslų daktarė Jolita Viluckienė ir publicistas, apžvalgininkas Tomas Viluckas, kalbėdami tema "Žmogus su negalia: griauti mąstymo stereotipus", rėmėsi savo asmeniniais išgyvenimais ir patirtimi. Tomas nuo gimimo neįgalus, visiškai prikaustytas sunkios ligos ir negalios prie vežimėlio. Tomas yra puikus pavyzdys, kad žmogui negalia - ne kliūtis gyventi, siekti užsibrėžtų tikslų, sukurti šeimą ir gyventi turiningą bei labai prasmingą gyvenimą. Tomas ir Jolita nuolat dalyvauja įvairiuose susitikimuose, vesdami motyvacines paskaitas, kaip įveikti net didžiausius sunkumus, kaip pakeisti požiūrį į gyvenimą ir labiau juo mėgautis, kaip rasti įkvėpimo kasdieniuose darbuose.

Susirgęs sunkia liga, netekęs galimybės - dalinai ar visiškai - laisvai judėti, žmogus išsigąsta. Jis nebeatpažįsta savo pakitusio kūno. Tapęs neįgalus, žmogus praranda buvusią tapatybę. Jam tenka susikurti naują save, atrasti naują gyvenimo prasmę. Tai ilgas, sunkus procesas. Vienas jis to padaryti negali. Ir čia jam turi padėti visuomenė. Tik mobilizavęs savo vidinius resursus ir sulaukęs palaikymo iš aplinkos, jis galės pamažu įveikti šią negalios stigmą ir galiausiai priimti save tokį, koks yra. Tačiau dažnas tokių galimybių nemato. Nemato - nereiškia, kad jų nėra. Anksčiau ar vėliau reikia perlipti per trauminį savęs praradimą, per tai, kuo buvai iki tol. Kitos išeities nėra. Viskas, sąlygos pasikeitė. Padėk tašką, padėkok už tai, kas buvo, ir pradėk antrą gyvenimo dalį. Tai kaip antroji gyvenimo filmo serija, kurioje viskas kitaip. Gyvenimo lūžis - ir kitaip. Bet tai nei siaubas, nei pralaimėjimas, nei baigtas gyvenimas. Tai kitas etapas ir gyventi toliau reikia pagal esamas galimybes, – kalbėjo Tomas ir Jolita. Jie akcentavo, kad patys neįgalieji turi pralaužti ledus. Atsiverdami, pasirodydami visuomenei, pasakydami: "Mes egzistuojame". Nesiskųsdami, ne nuolankiai prašinėdami, o drąsiai ir oriai pareikšdami apie savo būtį, buitį ir teises.

Sergantieji išsėtine skleroze Šventojoje gausiai pasikrovė ne tik žinių, bet ir teigiamų emocijų, bendravo. Vakaronės metu seminaro dalyviai pamiršo savo negalią bei problemas, bendravo, linksminosi. Mokykla-seminaras suteikė galimybę naudingai ir turiningai praleisti laiką. Atsisveikinę visi išsivežė gerą nuotaiką, daug įspūdžių ir naudingos informacijos bei viltį susitikti kitai metais pajūryje.