Senieji kurortai: nemokamos 24 dienos, šokiai ir auksiniai dantys

Sanatorija, kurioje nebuvo šokių su gyva muzika, laikyta prasta – prisimena senieji kurortų darbuotojai. Rudenį, kai baigdavosi lauko darbai, suplūsdavo kolūkiečiai – trijų savaičių poilsis sanatorijoje atrodė kaip privilegija. Tačiau realybė buvo kur kas griežtesnė – kelialapiai buvo skirstomi pagal profsąjungų sąrašus, o vadinamosios nemokamos atostogos buvo sistemos dalis, siekiant kontroliuoti darbo jėgą ir palaikyti darbininkų sveikatą. 

Praėjus pusšimčiui metų, sanatorijos Lietuvoje vėl išgyvena pakilimą – šįkart kaip sąmoningo poilsio, sveikatinimosi ir moksliškai pagrįstų tyrimų vieta. Nors daug kas pasikeitė, sanatorijų atstovai sako, kad kai kurias senąsias sanatorijų tradicijas verta sugrąžinti.

„Kiekvieną kartą, kai pas mus svečiuodavosi a. a. Zita Kelmickaitė, sakydavo: „Ar tu žinai, kiek yra vienišų žmonių ir kaip visi nori bendrauti? Suorganizuok šokius – pamatysi, kaip visi suplūs!“ Ši mintis man vis sukasi galvoje, bandysime atgaivinti šokių tradiciją, jau net esu tam numačiusi vietą“, – pasakoja Birštono sanatorijos „Versmė“ vadovė Rasa Noreikienė.

Sugrįžo po 30 metų

Dirbti į „Versmę“ dabartinė jos vadovė atėjo vos baigusi mokyklą – pirmiausia čia įsidarbino sekretore. Jauna mergina puikiai mokėjo kelias kalbas ir spausdinti mašinėle, todėl iškart rado vietą sanatorijoje, kur dirbo ir kilo karjeros laiptais 13 metų.

„Į Birštoną atitekėjau. Gyvenau ir mokiausi Kaune, buvau labai pažangi J. Jablonskio mokyklos mokinė, bet įsimylėjau birštonietį“, – su šypsena savo atsikraustymo į Birštoną istoriją prisimena R. Noreikienė.

Po 30 metų Rasa sugrįžo į „Versmę“ jau kaip vadovė. Grįžusi rado ne tik pastatus, kuriems reikėjo didelių remontų, bet ir dalį tų pačių darbuotojų, kuriuos pati kadaise buvo priėmusi.

„Sovietmečiu į sanatorijas daugiausia važiuodavo darbingo amžiaus žmonės. Pagrindinis tikslas buvo atgauti jėgas po fiziškai sunkių darbų, kad galėtų ir toliau dirbti produktyviai. Dabar fiziškai tiek nebedirbame, bet mūsų kūną alina stresas, įtampa ir beprotiškas gyvenimo tempas. Todėl poreikis iš esmės išliko tas pats – atgauti sveikatą, kad išliktum darbingas. Ypač žinant, kad dabartiniai keturiasdešimtmečiai, kaip prognozuojama, dirbs ir sulaukę 70-ies“, – pastebi R. Noreikienė.

Į sanatoriją – auksinių dantų

Visas procedūras atlikdavo tik slaugytojos, o atvykę žmonės stengdavosi patekti į sanatorijos polikliniką, kur buvo dedami auksiniai dantys – didžiausius anų iš šių laikų sanatorijų skirtumus vardija Rasa.

„Tuo metu auksiniai dantys buvo tikras prestižo ženklas ir statuso simbolis – kuo daugiau aukso burnoje, tuo turtingesnis arba bent jau tokį įspūdį kūrė žmogus. Kai kurie svečiai, ypač atvykę iš tolimųjų Sovietų Sąjungos respublikų, specialiai nusišlifuodavo priekinius dantis, kad šypsena kuo labiau blizgėtų. Aukso lydinius odontologams tiekdavo valstybė – jei svečias turėjo sulūžusių grandinėlių ar žiedų, juos atnešdavo, o meistrai perlydydavo į danties „kepurėlę“, – prisimena „Versmės“ vadovė.

Anot jos, visas medicinos personalas buvo labai gerbiamas, tai liudijo ir specialiai jiems sukurtos uniformos – balti chalatai ir aukštos krakmolytos kepurės. Procedūras buvo leidžiama atlikti tik specialius mokslus baigusioms slaugytojoms, kurias tuo metu vadino sesutėmis.

„Prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų pastačius naują gydyklą, „Versmės“ sanatorija buvo laikoma viena moderniausių Sovietų Sąjungoje – technologijos čia gerokai pranoko kitų regionų įstaigas. Mineralinis vanduo atitekėdavo tiesiai iš žemės gelmių, gydomasis purvas buvo maišomas vietoje ir į procedūrų kambarius keliaudavo vamzdžiais, o ne kibirais, kaip kitose sanatorijose. Tai buvo deficito laikai, tad tuomečiai vadovai nuolat važiuodavo į Maskvą su pilnais lagaminais dešrų ir gėrimų, kad „pramuštų“ tai, ko reikia“, – pasakoja R. Noreikienė.

Poilsiui skirdavo tris savaites

Dauguma sanatorijų sovietmečiu priklausė profsąjungoms, o kai kurios – kolūkių susivienijimams. Kolūkių lėšomis buvo pastatytos trys sanatorijos – „Versmė“ Birštone, „Eglė“ Druskininkuose ir „Auksinės kopos“ Šventojoje, kiek vėliau duris atvėrė ir „Lino“ sanatorija Palangoje.

Birštono „Versmės“ sanatorijoje daugiausia ilsėjosi žemdirbiai – traktoristai, melžėjos, darbininkai. Kelialapiai buvo skirstomi pagal sąrašus ir kasmet buvo galima gauti 24 dienas kurortinio gydymo.

„Jau sovietmečiu buvo žinoma, kad žmogui reikia trijų savaičių, jog jis iš tikrųjų pailsėtų ir įsikrautų energijos. Šiandien šią tradiciją stengiamės gaivinti – kviečiame žmones sąmoningo, ilgesnio poilsio. Žinoma, galima pabėgti į vienkiemį ar mišką, bet sanatorijoje atsigauti daug paprasčiau: čia viskas suderinta – profesionalų pagalba, procedūros, sveikas maistas ir judėjimas. Todėl poveikis ne tik greitesnis, bet ir gilesnis“, – sako R. Noreikienė.

Anot jos, sanatorijos kažkada buvo tikras tautų katilas – atvykdavo svečiai iš Gruzijos, Azerbaidžano, Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos kampelių. Vis dėlto ši įvairovė nebuvo atsitiktinė – tai buvo dalis centralizuotos politikos, kuri kontroliavo žmonių judėjimą ir bendravimą.

Gamtos vertę tenka įrodinėti iš naujo

Sanatorijų atstovai pripažįsta – nors dar sovietmečiu Lietuvoje buvo atliekami moksliniai tyrimai, įrodantys gydomąsias mineralinio vandens ir purvo savybes, šiandien tenka viską pradėti iš naujo.

„Kitose šalyse mokslinė bazė jau seniai sutvarkyta – yra tyrimai, metodikos, valstybės strategija, kaip pozicionuoti kurortus. Pas mus visa tai sovietmečiu buvo, tačiau vėliau tyrimai buvo nurašyti kaip nebeaktualūs. Tradicijos išliko, bet mokslinis pagrindas tarsi dingo“, – sako sanatorijos „Versmė“ vadovė Rasa.

Dabar situacija po truputį keičiasi – prie kurortologijos stiprinimo prisideda tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek Ekonomikos ir inovacijų ministerija, universitetai, o per Mokslo tarybą jau pradedami nauji tyrimai.

Kol vyksta ilgalaikiai procesai, sanatorija nelaukia – kartu su Kauno klinikomis ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetu čia jau atliekamas išsamus purvo poveikio tyrimas. „Tiriame mažųjų sąnarių – pėdų ir plaštakų – reabilitaciją. Rezultatai jau publikuoti tarptautinėje mokslinėje spaudoje ir jie labai viltingi“, – aiškina sanatorijos vadovė.

Kas toliau?

Šiandien sanatorijos veidas kardinaliai pasikeitė – čia daug dėmesio skiriama aktyviam gydymui ir moksliškai pagrįstoms reabilitacijos priemonėms. Ypač išpopuliarėjo judesio terapija: kineziterapija, ergoterapija ir kiti metodai, padedantys greičiau atkurti darbingumą.

Sanatorijų atstovų teigimu, didžiausias paradoksas tas, kad Lietuva, turėdama itin daug gamtinių išteklių, neskiria investicijų jų populiarinimui.

„Prieš metus lankėmės Karlovi Varuose – kurortas pilnas žmonių iš viso pasaulio, visi veržiasi paragauti išreklamuoto mineralinio vandens. Įdomiausia, kad jų vandens sudėtis net kuklesnė nei mūsų, tačiau jie sugebėjo sukurti stiprų įvaizdį ir gyvena iš turizmo. O mes turime ne tik vandenį, bet ir gydomąjį purvą, kurio poveikis sveikatai jau aiškiai įrodytas“, – pabrėžia ji.

Specialistai neabejoja – purvo ir mineralinio vandens vertė ateityje tik dar labiau augs. Šie ištekliai nėra begaliniai, todėl siekiama išmokti juos naudoti taupiau ir sumaniau.

„Metodikos tobulės, o moksliniai tyrimai leis vis labiau suprasti, kaip gamta gali padėti gydyti konkrečias ligas ar sutrikimus, neretai net pakeisdama tradicinius gydymo būdus“, – tikisi „Versmės“ atstovė.