Šeimos gydytoja A. Tomkutė: "Realybė tokia, kad gydyti nėra kada" (7)

Dar besimokydama licėjuje, ji suprato: medicina – perspektyvi Lietuvoje sritis. Ilgi studijų metai Vilniaus universitete, paskui rezidentūra įvairiose Vilniaus gydymo įstaigose. Ir tik neseniai šeimos gydytojos praktiką pradėjusi 28-erių moteris portalui VLMEDICINA.LT prisipažino: kol kas sunkumų daugiau nei džiaugsmo. Tačiau tai nemažina pasitikėjimo šia profesija. Ji viliasi, jog kada nors bus taip, kad kiekvienas rūpinsis savo sveikata, o gydytojas išmokys nesirgti. O kol kas – apie medikų kasdienybę, pasitikėjimą jaunais specialistais ir, žinoma, sveikatos receptus – pokalbis su Vilniaus Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoja Aušra Tomkute. 

Reklama

Pradėkim iš pradžių – kas paskatino pasirinkti mediko profesiją?

Studijuoti mediciną pasirinkau labai paprastai. Aš mokiausi Vilniaus licėjuje, tad baigę šią mokyklą galėjome rinktis studijuoti, kur tik norim. Medicina atrodė vienintelė sritis, siejanti gamtos mokslus, perspektyvi ir pritaikoma gyvenime.

Jau tuo metu supratau, kad studijuoti vien biologiją, chemiją ar fiziką Lietuvoje – neperspektyvu, mokslo vystymo galimybės mūsų šalyje yra labai ribotos, o užsienyje mokytis tada neketinau.

 Studijos baigtos, jau antri metai dirbate gydytoja. Ar besimokydama įsivaizdavote, koks tas gydytojo darbas?

Tiesą sakant, iki rezidentūros įvairiose Vilniaus gydymo įstaigose net neįsivaizdavau. Bet medicina nėra išimtis tarp kitų specialybių – teorinis ruošimas ir praktika yra toli viena nuo kitos. Tik pradėjęs dirbti suvoki, kokia ta realybė.

 Ir kokia ji?

Gydytojo darbas sunkus. Šiuo metu aš patiriu daugiau sunkumų nei džiaugiuosi savo profesijos pasirinkimu. Aišku, labiausiai žavi tai, kad tu gali padėti žmogui; daug žinodamas ir turėdamas daugybę įgūdžių, gali jį išgydyti, patarti, išmokyti nesirgti.

Bet dauguma pacientų nenori rūpintis savimi. Jie laukia greitų sprendimų ir rezultatų, tikėdamiesi, kad gydytojas išspręs jų sveikatos bėdas.

Manau, tai­ – pasenęs ir neteisingas požiūris.  Iš tiesų kiekvienas turėtų rūpintis savo sveikata.

Vis dėlto realybė tokia, kad gydyti kaip ir nėra kada: vizito laikas yra trumpas, biurokratijos ir popierizmo tiek, kad ji mus baigia paskandinti.

 Gal privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje mažiau popierizmo? Nebandėte?

Bandžiau, bet šiuo metu dirbu tik vienu etatu valstybinėje įstaigoje – Antakalnio poliklinikoje. Iš tiesų dirbti 1,5 etato šeimos gydytojui yra tikrai sunku. Manau, jaunam specialistui naudingiau padirbti valstybinėje įstaigoje, kad galėtų „įeiti“ į sudėtingą sistemą, suprasti, kaip ji funkcionuoja ir pan.

Sunku ką komentuoti apie privatų ir valstybinį sektorių – juk tiek viename, tiek kitame yra ir pliusų, ir minusų, visos įstaigos labai skirtingos, nevienodos sąlygos, atlyginimai ir pan. Juokinga, bet, kaip ir visur Lietuvoje, sąlygas turėsi tokias, „kaip susitarsi“.

Žinoma, didieji privatūs centrai siūlo geresnes sąlygas nei kiti, tačiau šeimos gydytojų įdarbina labai mažai. Tai nėra pelninga, juk Lietuvoje pirminė sveikatos apsauga yra nemokama.

 Ar jūsų kabinete per dieną daug pacientų apsilanko? Jie pasitiki jaunais gydytojais?

Šiuo metu konsultuoju apie 25–35 pacientus per dieną. Tai yra daug. Neįsivaizduoju, apie kokią kokybę galėtume kalbėti, jei dar tektų dirbti kitoje įstaigoje ir per dieną konsultuoti kokius 50 žmonių?

Pasitikėjimas jaunais gydytojais labai priklauso nuo žmogaus tipažo, išsilavinimo, kitų savybių. Jauni dažniausiai nori gydytis pas jaunus, nes gali atviriau pasipasakoti apie savo bėdas. Vyresni mėgsta vyresnius gydytojus, nes jie labiau linkę išklausyti nusiskundimų „ne apie sveikatą“.

Aišku, kartais tenka patirti spaudimą dėl amžiaus. Bet, manau, pacientai turėtų suprasti, jog naujos, šiuolaikinės žinios ne mažiau svarbu nei klinikinė patirtis. Juk ne visi ilgai dirbantys gydytojai išlieka žingeidūs ir tobulėja.

 Kas vis dėlto sunkiausia Jūsų darbe?

Sunkiausia yra atsiriboti nuo blogų pacientų emocijų. Šeimos gydytojas turi sugerti visą nepasitenkinimą ir pyktį dėl įvairių dalykų, kurie dažniausiai nesusiję su mūsų tiesioginiu darbu: ilgos eilės, mokami tyrimai, maža pensija, bloga valdžia, brangūs vaistai, dideli mokesčiai, nemalonus piktas personalas, „blogas“ kitas gydytojas, nerūpestingi vaikai, anūkai, geriantis sutuoktinis...

Dažnai jautiesi neteisingai apkaltintas arba niekuo negalintis padėti. Juk ne gydytojai turi spręsti socialines problemas. Tam turi funkcionuoti ir kitos grandys.

 Kaip jaunus gydytojus veikia netylančios kalbos apie korupciją sveikatos apsaugos srityje?

Asmeniškai mane tokia situacija žemina: aš užaugau nepriklausomoje Lietuvoje, mokiausi geriausioje šalies mokykloje, daugelį metų skyriau savo išsilavinimui Vilnius universitete, todėl noriu uždirbti pinigus skaidriai ir gauti juos į savo banko kortelę.

O plačiau komentuoti nenorėčiau – pastaruoju metu tai tikrai jautri tema. Tik paklausčiau skaitytojų: ar iš galiojimo išėjęs šokoladas už 50 ct yra kyšis? Ką veikti su brendžio buteliu? Kaip pasakyti suvargusiai močiutei, kad neneštų kavos, nes tokios negeriu ir neturiu kur jos dėti? Ar tas daiktas (produktas), kurio tu negali panaudoti, yra kyšis?

Kažkas turėtų užsiimti žmonių edukacija šita tema. Pagalvokit, ar jūs nešat banko konsultantui saldainių už tai, kad suteiktų geresnes paskolos sąlygas? Ne, būtų juokinga.

 Ne mažiau jautri tema yra ir farmacininkų bei gydytojų santykiai. Ar jau susidūrėte su jais?

Labai gaila, kad pastaruoju metu vaistininkai tapo pardavėjais, visais įmanomais būdais bandantys prakišti vaistą, nebūtinai padedantį. Vaistininkas irgi turėtų prisidėti prie gydymo, o ne žmogaus kišenės pakratymo.

Labai gaila, kad sveikatos priežiūros įstaigos neišgali gydytojų aprūpinti darbo priemonėmis (chalatais, stetoskopais, kraujospūdžio matuokliais ir t. t.). Todėl taip ir yra: arba įsigyji pats, arba prašai pagalbos. Ar ne graudu, kai, gaudamas ne itin didelį atlyginimą, turi iš jo pats apsirūpinti darbo priemonėmis? Sakykit, kodėl Seimui skiriama kanceliarinėms išlaidoms, o gydytojams – ne?

Kaip ten bebuvę, gydytojas turėtų išlikti nepriklausomas. Tačiau... Ar iš dabartinio atlyginimo jis galėtų apmokėti, pvz., konferencijos dalyvio mokestį, kuris yra 600–800 eurų? Todėl nieko bloga, manau, pasinaudoti įvairių fondų, kurie remia gydytojų tobulėjimą, konferencijas, mokymus, stažuotes į užsienį,  pagalba.

 Tad jei būtumėte sveikatos apsaugos ministrė, turbūt turėtumėte ką keisti?

Tiesą sakant, mane labiau vilioja klinikinis darbas, o ne ministro portfelis. Bet jei jau taip nutiktų, manau, svarbiausias dalykas, apie ką reikėtų galvoti, yra atlyginimai, kurie atitiktų užsienio standartus. Juk pakankamai uždirbantis žmogus nesiteptų rankų, nerizikuotų imti kyšių, galėtų dirbti vienu etatu ir tobulėti, dalyvauti mokslinėje veikloje...

Mediko profesija nėra eilinė: reikia įvairių įgūdžių, didelės atsakomybės, tikslumo, proto aštrumo, platesnio mąstymo, todėl tai nėra kiekvienam. Ir už tai žmonės turėtų gauti deramą atlygį ir geras darbo sąlygas.

Kartais įsivaizduojama, kad, be ligoninės, gydytojai nieko daugiau nemato. Ar turite laisvalaikio? Koks jis?  

Aš manau, kad gydytojas turi daug ilsėtis, kad svarbius sprendimus priimtų šviesia galva, o ne pajuodusiais paakiais ir suirzęs (gaila, kad Lietuvoje tai tapo norma), juk mūsų rankose – žmogaus gyvybė. Daugelis gydytojų, be ligoninės, iš tikrųjų nieko ir nemato. O kaip išgyventi?

Aš laisvalaikiu mėgstu aktyviai gyventi: šoku, lankau įvairius sportinius užsiėmimus, bėgioju, stengiuosi kuo dažniau keliauti ir aplankyti įvairias pasaulio vietas.

Tai ir yra jūsų sveikatos ir energijos receptas?

Sergu tikrai retai. Svarbiausia yra nusiteikimas nesusirgti. Manau, dažnai pasikartojančios peršalimo ligos yra ženklas žmogui, kad jis gyvenime daro kažką ne taip, dar neatrado savo balanso, pusiausvyros ir organizmas reaguoja liga. Aišku, yra ir tokių, tiesiog mėgstančių „sirgti“ ir taip kompensuoti dėmesio trūkumą.  

Mano sveikatos receptas – fizinis aktyvumas, mėgstama veikla, emocinės sveikatos palaikymas, mane supantys draugai. Iš jų pasisemiu energijos tolesnei veiklai. Svarbiausia – rasti savo balansą.