Kaip ištrūkti iš socialinio nerimo gniaužtų?

Socialinis nerimas yra viena aktualiausių šiuolaikinio žmogaus psichologinių problemų. Prie problemos didėjimo prisideda socialiniai tinklai, dideli aplinkos lūkesčiai, pandemijos metu išgyventas gyvo bendravimo stygius. 

Visada šalia

Psichoterapeutas, psichiatras Adomas Bieliauskas sako, kad socialinį nerimą patiriantis žmogus jaučia nerimą situacijose, kai gali atsidurti dėmesio centre, kai yra stebimas ar matomas kitų žmonių, kai gali būti kritikuojamas arba mano, jog jį kiti kritikuos.

„Socialinis nerimas gali pasireikšti specifinėse situacijose, pavyzdžiui, situacijose susijusiose tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai ar susitikimu su kitos lyties asmeniu. Arba gali būti difuzinis, kai nerimą kelia dauguma socialinių situacijų už įprasto žmonių rato ribų“, – sako specialistas.

Pasak psichoterapeuto, dažniausiai žmonės susiduria su nerimu dėl kasdienės veiklos, susijusios su kitais žmonėmis: bijo susitikti su nepažįstamais, pradėti pokalbius, kalbėti telefonu, dirbti ar apsipirkti. Taip pat vengia socialinės veiklos: nenori dalyvauti grupės pokalbiuose, valgyti su kompanija, dalyvauti vakarėliuose, vengia akių kontakto, o dalyvaudami veikloje jaučia nuolatinį nerimą. Taip pat dažnas nerimas dėl kažko, kas yra suvokiama esant gėdinga (paraudimas, prakaitavimas ar pasirodymas nekompetentingu), sunkumas daryti dalykus, stebint kitiems, mintys, kad kiti visą laiką stebi ir vertina, baimė būti sukritikuotiems. Vėliau dažnai seka analizavimas jau buvusių socialinių situacijų: ką pasakiau ar kaip atrodžiau.

Stiprus nerimas sukelia įvairius kūno pojūčius: raumenų įtampą, skausmą, dažną širdies plakimą, svaigimą, prakaitavimą, išraudimą, rankų drebėjimą, gumulo pojūtį gerklėje, balso drebėjimą, kas žmogui dažnai sukelia dar didesnį stresą.

Tik nerimas ar sutrikimas?

Paprastai nerimas kyla, kai galvojame apie galimai ateityje įvyksiančius mums baisius įvykius. Socialinis nerimas yra labiau apibrėžtas – jis kyla tose situacijose, kurios yra susijusios su kitais žmonėmis, tikimybe atsidurti dėmesio centre, būti kitų pastebėtiems ir vertinamiems.

„Viešas kalbėjimas yra viena iš daugelio situacijų, kuriose gali pasireikšti socialinis nerimas. Visgi viešo kalbėjimo baime skundžiasi daugiau nei pusė žmonių ir tik labai nedidelė dalis jaučiasi patogiai pasirodydami prieš didelę žmonių grupę. Taigi, nerimas tokioje situacijoje yra labai natūralus dalykas. Nerimas tampa problema, kai žmogus pradeda vengti viešo kalbėjimo, visais būdais išsisukinėti, naudoti pagalbines priemones – raminamuosius, alkoholį arba mokosi tekstą atmintinai, stengiasi jį kuo greičiau pasakyti“, – sako A.Bieliauskas. Anot jo, nors labai daug žmonių turi viešo kalbėjimo baimę, tik 1 proc. jų atitinka tuos kriterijus, kurie indikuoja socialinio nerimo sutrikimą.

„Socialinis nerimas yra labai dažnas reiškinys, o socialinio nerimo sutrikimas – socialinė fobija – yra kur kas retesnis. Apie 40 proc. žmonių mano, jog turi socialinę fobiją. Tačiau iš jų tikrai serga tik 12 proc.. Kiti tiesiog turi pavienius arba ne tokius ryškius simptomus, kurie neatitinka psichiatrinės diagnozės kriterijų“, – teigia psichoterapeutas, psichiatras Adomas Bieliauskas.

Nerimo vengimas tik didina problemą

Pasak specialisto, drovumas yra didele dalimi įgimtas žmogaus bruožas. „Žinoma, tai kažkiek yra ir auklėjimo pasekmė, bet iš esmės tai natūrali ir įgimta charakterio savybė. Tai, kad žmogus yra drovus dar nereiškia, jog jis būtinai kentės nuo socialinio nerimo. Šiais laikais drovumas yra vis mažiau vertinamas, daug labiau skatinamas ekstravertiškas demonstratyvumas, tad drovumas gali atrodyti kaip problema“, – pastebi psichiatras. Drovumas, pasak jo, gali tapti privalumu: drovūs žmonės dažnai jautriau reaguoja į kitus ir lengviau sukuria artimus asmeninius ryšius, mokosi iš sunkumų. Svarbu savo drovumą priimti.

Tačiau socialinio nerimo vengimas ar saugumo siekiantis elgesys tik gilina problemą. „Saugumo siekiantis elgesys – tai elgesys, kuriuo mes bandome save apsaugoti, pavyzdžiui, bendraudami grupėje nekalbame arba kalbame tik daug kartų parepetavę, ką norim pasakyti, dažnai tikriname telefoną – neva esame užsiėmę. Vengimas ir saugumo siekiantis elgesys mums neleidžia mokytis ir patirti naujų patirčių. Tarkim, jeigu turime mus „apsaugančią“ nuo apsijuokimo taisyklę – su nepažįstamais žmonėmis geriau nekalbėti. Tuomet mes bijome kalbėtis su nepažįstamaisiais, jie mums kelia nerimą ir tarsi patvirtina, jog tai yra kažkuo baisi situacija. Be to, nekalbėdami mes neįgysime naujos patirties, kad greičiausiai tie žmonės bus malonūs ir turėsime smagų pokalbį“, – perspėja psichoterapeutas.

Efektyviausias – kombinuotas gydymas

Efektyviausias socialinio nerimo gydymas yra psichoterapijos ir medikamentinio gydymo kombinacija. „Psichoterapija ir medikamentinis gydymas atskirai duoda panašų efektą, tačiau psichoterapijos nauda išlieka ilgiau, – sako A.Bieliauskas. – Šiuo metu daugiausiai įrodymų dėl gydymo naudos pateikia kognityvinė elgesio terapija. Efektyviausias medikamentinis gydymas – antidepresantai, paprastai SSRI grupės.“

Pasak psichoterapeuto, socialinį nerimo sutrikimą turintis žmogus stipriai kenčia – patiria didžiulį diskomfortą kasdienėse situacijose arba izoliuojasi, kas skatina vienišumo jausmą ir dažnai išsivysto į depresiją, alkoholizmą, panikos ar kitus nerimo sutrikimus. „Statistika rodo, jog nuo socialinio nerimo sutrikimo kenčiantis žmogus kreipiasi į specialistus vidutiniškai tik po 10 metų. Psichoterapija gali padėti greičiau sugrįžti į visavertį gyvenimą. Žinoma, jeigu žmogus susiduria tik su pavieniais socialinio nerimo simptomais ir nėra supančiotas vengimo, jis pats gali sau padėti. Yra daug informacijos apie socialinį nerimą internete, galima naudoti savipagalbos knygas, išklausyti įvairius seminarus“, – pataria A.Bieliauskas.