Sausų pažastų kaina - piktybiniai navikai ir Alzheimeris

Vasara – metas, kai karštis persekioja mus ir lauke, ir namuose, ir darbe. Mūsų, kaip ir kitų šiltakraujų gyvūnų, organizmas į karščio atakas atsako gausiai prakaituodamas - ši reakcija reikalinga, kad neperkaistume ir nesulauktume liūdnos baigties.

Šimtmečius, o tiksliau - tūkstantmečius, šis natūralus fiziologinis procesas nekėlė žmonėms jokių rimtesnių rūpesčių. Maža to, jau senai pastebėta, kad prakaitavimo skatinimas padeda iškęsti didelius karščius. Vidurinėje Azijoje lankydavęsi keliautojai stebėdavosi, matydami vietos gyventojus per karščius vilkint šiltus drabužius ir gurkšnojant karštą arbatą.

Aš pats kelis kartus per pačius didžiausius vasaros karščius esu pabandęs vėsintis karšta arbata ir galiu drąsiai teigti, kad šis būdas veiksmingas. Tiesa, vargu ar juo pasinaudosite sėdėdami biure, nes prakaituosite stipriai, o mūsų kultūroje tai nėra priimtina. Kodėl taip susiklostė, šiame straipsnyje nenagrinėsime, tačiau tai faktas, žinomas ne tik mums, bet ir dezodorantų bei antiperspirantų gamintojams.

Prakaitas neturi kvapo

Prakaito liaukos išsidėsčiusios visame kūne, tačiau jų išsidėstymas yra netolygus, o ir jų paskirtis iš tikro nėra vienoda. Kūno termoreguliacijai užtikrinti veikia tik 75 proc. prakaito liaukų, likęs ketvirtadalis išskiria ne tik prakaitą, bet ir feromonus. Pastarųjų aktyvumas priklauso ne tik nuo autonominės nervų sistemos bet ir nuo hormoninių procesų. Organizmui atvėsinti skirtų liaukų gausu pažastyse, delnuose, o štai feromonus išskiriančių daugiau šalia krūtų, už ausų ir tarp sėdmenų.

Prakaitas iš tikro neturi kvapo. Specifinis kvapas gali atsirasti vartojant kai kuriuos produktus: česnaką, kai kuriuos prieskonius, alkoholį. Tačiau prakaitas, patekęs ant odos, minkština odos paviršių, „išlaisvina“ keratiną ir ši vieta tampa puikia terpe gyventi ir daugintis bakterijoms. Būtent bakterijų išskiriamas kvapas mums žinomas kaip „prakaito“.

Iki tol, kol šių faktų nežinojome, pagrindinis būdas kovoti su nemaloniu kvapu buvo kvepalų naudojimas, tačiau dabar higienos reikmenų ir parfumerijos pramonė kuria priemones tiesiogiai veikiančias arba bakterijas, arba prakaito liaukas. Arba vienas gaminys veikia ir bakterijas, ir prakaito liaukas.

Kokį poveikį gali turėti „užklijuotos“ pažastys?

Kalbant apie prakaito „problemą“ šalinančias priemones, nepainiokime dezodorantų ir antiprespirantų. Šiuolaikiniai dezodorantai dažniausiai ne vien suteikia malonų aromatą, bet ir naikina kvapą sukeliančias bakterijas, o antiprespirantai tiesiogiai veikia prakaito liaukas ir stabdo prakaitavimą.

Abi priemonės nėra tokios jau nekaltos, kaip gali pasirodyti. Jose pakanka abejonių keliančių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų, kurių kasdienis naudojimas gali jums pakenkti.

Veiklioji antiprespirantų medžiaga yra aliuminio chlorhidratas, kuris sudaro iki 20 proc. produkto tūrio. Jo veikimo principas ganėtinai paprastas: iki kontakto su prakaitų jis - skystas, tačiau paveiktas prakaito sukietėja ir it kamštis užkemša prakaito liaukas. Dėl to prakaitas negali patekti ant odos paviršiaus. Savaime aišku, jog nuolatinis prakaito liaukų užkimšimas nėra sveika, o jei dar tokį poveikį sukelia cheminė medžiaga, tuomet verta susimąstyti, ar tikrai reikia kasdien naudoti tokias priemones.

Prisiminkime, kad su prakaitu iš organizmo pašalinamas ne tik skystis ar mineralai, tačiau ir įvairios kenksmingos medžiagos. Todėl prakaitavimo funkcijos sutrikimas gali pasireikšti ne tik lokaliomis problemomis, bet ir bendru savijautos pablogėjimu.

Pats aliuminio chlorhidratas yra „tarp įtariamųjų“ inkstų ligų sukėlėjų, gali paspartinti vėžio (ypač krūties) atsiradimą ir veikia nervų sistemą. Be to aliuminio druskų perteklius organizme blogina kalcio, fosforo ir kai kurių vitaminų bei aminorūgščių įsisavinimą, blogina hemoglobino sintezę.

Mokslininkai išsiaiškino, kodėl piktybiniai vėžio navikai dažniausiai atsiranda pažastyse

Vienas iš įdomesnių pastarųjų metų tyrimų, patvirtino ryšį tarp aliuminio kiekio organizme ir Alzheimerio ligos rizikos. Tiesa, pagrindiniai tyrimai buvo atliekami dėl aliuminio, esančio geriamajame vandenyje poveikio, tačiau vien tai, kad 9 iš 13 epidemiologinių tyrimų patvirtino sąsajas tarp aliuminio taršos ir ligos atsiradimo, turėtų privesti mus peržiūrėti perkamų produktų sudėtį ir stebėti, ar juose nėra šio metalo.

Bandymuose su gyvūnais aliuminio preparatai taip pat sukeldavo poveikį, primenantį pažeidimus, atsirandančius žmogui susirgus Alzhemerio liga. Be to nustatyta, kad aliuminis prasiskverbia pro placentą, turi savybę kauptis vaisiaus audiniuose, juos pažeisti (ypač kaulus). Todėl aliuminio preparatus ir gaminius, išskiriančius aliuminį, naudoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu nerekomenduojama.

Krūties vėžio tyrimų metu pacientų organizme neretai užfiksuojama padidėjusi aliuminio koncentracija, o augliai dažniausiai atsiranda šalia pažastų, t.y. šalia kontakto su aliuminio junginiais vietos. Šie faktai leido tyrėjams padaryti prielaidą dėl galimo tiesioginio antiperspirantų poveikio. Kiek teisinga šį išvada, parodys ateities tyrimai, tačiau jau dabar antiprespirantų gamintojai atsisako aliuminio savo gaminiuose ir keičia juos, pvz., į pagamintus cirkonio pagrindu, kuris esą saugesnis nei aliuminis.

Parabenai - kur šiuo metu jų nėra?

Dar daugiau siurprizų galime aptikti dezodorante. Be jau minėto aliuminio chlorhidrato, kuris naudojamas ne vien antiperspirantuose, bet ir kai kuriuose kompleksinio poveikio dezodorantuose, jų sudėtyje yra ir antibakterinį poveikį turinčių medžiagų, konservantų bei kvapiklių.

Konservantų grupėje labai daug klausimų kelia parabenų, butilo, metilo, etilo, propilo, izobutilo, naudojimas. Pagrindu nerimauti tapo molekulinės biologijos specialisto Filipo Darbre 2004 m. paskelbti tyrimo rezultatai. Krūties auglio medžiagos tyrimo metu jis nustatė, kad 19-oje iš 20-ties mėginių užfiksuotas padidintas šių medžiagų kiekis, o didžiausia koncentracija buvo viršutinėje krūties dalyje. Kaip ir aliuminio poveikio atveju, vieningos nuomonės vis dar nėra, tačiau jau dabar Europoje šių priemonių naudojimas vis griežčiau reglamentuojamas.

Beje, pagrindinis jų naudojimo tikslas yra pailginti produkcijos galiojimo laiką ir mažinti gamybos kaštus, todėl, žiūrint iš vartotojų pusės, vienintelis argumentas „už“ - kad parabenai nėra alergenai, kaip kai kurie natūralios kilmės jų analogai.

Parabenų naudojimo šalininkai ir priešininkai tai pat nesutaria, ar šios medžiagos kaupiasi organizme ir gali tapti pavojingomis, jei organizmas nuolat gauna nedidelę jų dozę. JAV atlikti tyrimai (Centers for Deasese and Prevention Control tyrimai) parodė, kad parabenai aptinkami 90-ties proc. amerikiečių kraujyje, šlapime ar motinos piene. Be to, moterų organizme parabenų kiekis yra didesnis.

Nors kartą leiskite organizmui suprakaituoti

Triklozanas, antibiotikams artima medžiaga taip pat kartais naudojama dezodorantuose.

Po bendru pavadinimu „kvapiklis“ (fragnance, - angl.) dažnai slepiasi ftalatai – medžiagos, leidžiančios aromatams geriau įsigerti į odą. Deja, jos taip pat nėra visiškai saugios, nes turi poveikį imuninei sistemai, taip pat yra duomenų dėl ftalatų poveikio hormonų apykaitai.

Butilhidroksitoluenas (BHT/BHA) - antioksidantas, kurio didesni kiekiai blokuoja vitamino D įsisavinimą.

Apskritai dezodorantuose galime aptikti kelias dešimtis įvairių medžiagų, kurių trumpas aprašymas pareikalautų keliolikos lapų straipsnio. Taigi, kad nepajustumėte nepageidaujamo chemijos poveikio, prisiminkite - prakaitavimą mažinančios ir prakaito kvapą slopinančios priemonės, jei tai nėra natūralūs aliejai, turi būti naudojamos tik tuomet, kai tikrai reikia.

Duoti organizmui pailsėti nuo jų poveikio yra tiesiog būtina. Na, o tie, kas nori visiškai atsisakyti pramoninių antiprespirantų ir dezodorantų, ir turi šiek tiek laisvo laiko, gali iš natūralių ingridientų pasigaminti šias priemones namuose.

Vitalijus Balkus