Respublikinėje Šiaulių ligoninėje atliekamos hemodializės ypač saugios

Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriuje prieš 26-erius metus įkurtas pacientams gyvybiškai svarbus hemodializės padalinys nuo trijų vietų išaugo iki keturiolikos. Medikams svarbiausia, kad į skyrių pacientas patektų tada, kai jam dar nereikalinga dializės procedūra. Todėl ypač svarbu, kad kitų specialybių gydytojai, diagnozuodami ligas, pagalvotų ir apie galimą inkstų veiklos sutrikimą, kuris ligoninėje ne tik gydomas, bet prireikus atliekama ypač saugi hemodializės procedūra, prižiūrima ligoninėje dirbančių specialistų.

Reklama

Perversmo metai

Šiandien dializės procedūra jau nėra nemaloni, varginanti bei alinantį žmogų. „Dabar pacientai nejaučia diskomforto dializių metu. Jie ramiai skaito knygą, žiūri televizorių, užmiega“, – sako Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vadėjas nefrologas Algirdas Tamošaitis.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje 1991 metų sausyje įkurtas trisdešimties lovų Inkstų skyrius, dabar vadinamas Nefrologijos-toksikologijos skyriumi.

Tie metai tapo perversmu inkstų ligomis sergančiųjų gydyme. „Sausio pradžioje gydymo įstaigą pasiekė labdara iš Amerikos, kurioje - pirmieji du dirbtinio inksto aparatai. Abu „Cobe“ firmos hemodializės aparatai jau buvo atitarnavę, tačiau pavyko juos prikelti antram gyvenimui“, - mena A. Tamošaitis.

Hemodializės padalinys buvo įkurtas atsiradus poreikiui. Ūkio skyriaus darbuotojas susirgo inkstų policistoze ir jam reikėjo skubiai atlikti dializę. Kaip tik gydymo įstaigą pasiekė labdara iš Amerikos, kurioje pirmieji du dirbtinio inksto aparatai. Nors ir gerokai atitarnavę, tačiau pavyko juos suremontuoti. Netrukus atsirado ir daugiau pacientų.

Iš pradžių dializės buvo atliekamos keturiems pacientams, vėliau – aštuoniems. Nefrologams tekdavo dirbti visą parą, nes pacientų sparčiai daugėjo. Nors po dializės procedūros dažnas žmogus jautėsi blogai: pykindavo, vemdavo, tačiau tai buvo galimybė išgelbėti inkstų nepakankamumu susirgusiojo gyvybę.

Vėliau į gydymo įstaigą atkeliavo dar septyni dirbtinio inksto aparatai iš Švedijos, bet ir jie jau buvo naudoti. Dializėms buvo naudojami rūgštiniai tirpalai, kuriuos reikėdavo maišyti vonioje, naudojamas acetonas, valytas vanduo tam, kad iš kraujo pasišalintų toksinai. Procedūrą iškęsti daugeliui buvo sunku.

Situacija pasikeitė 1998 metais, kai buvo įsigytas ir įrengtas vandens valymo įrenginys. Skyrius iš buvusių patalpų perkeltas į naujas patalpas, kuriose veikia iki šiol.

„Važiavome tada į Lietuvos Seimą“, – pamena skyriaus vedėjas Algirdas Tamošaitis nelengvus laikus, kai drauge su žymiais šalies nefrologais rūpinosi geresnėmis dializuojamųjų pacientų sąlygomis.

Darbas visą parą

Prieš penkerius metus suremontuotame ir atnaujintame dializės padalinyje gydomi pacientai iš viso Šiaulių krašto bei gydomi ligoninės Kardiologinės reanimacijoje ir intensyviosios terapijos skyriuje ar kituose skyriuose. Atvežami pacientai ir iš kitų Šiaulių krašto gydymo įstaigų.

Renovuojant skyrių, didžiausios investicijos skirtos dializės poskyriui įrengti, nes remontuoti patalpų, kuriose nuolat dializuojami pacientai, neįmanoma. Nuspręsta dializės poskyrį įrengti kitame Nefrologijos-toksikologijos skyriaus koridoriaus gale. Įsigytas ir sumontuotas naujas, šiuolaikiškas vandens valymo aparatas, pastatyti du nauji japonų gamybos dializės aparatai. Procedūra, padedanti pratęsti gyvenimą ar laukti inksto transplantacijos, valstybei kainuoja 112,54 euro - beveik tiek ir kainuoja vienkartinės bei kitos medicinos priemonės, būtinos procedūrai atlikti.

Visame Nefrologijos–toksikologijos skyriuje dirba per 40 darbuotojų: nefrologai, toksikologai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos. 30 lovų Nefrologijos-toksikologijos skyriuje per metus gydoma apie 1400 ligonių, iš kurių 300-400 – toksikologijos profilio.

Suburta ir visą parą namuose budinti brigada, kuri, pacientui diagnozavus ūmų inkstų nepakankamumą, iškviečiama atlikti dializę. „Padalinys, atrodo, nedidelis, bet apskrityje užtikriname pagalbą visą parą. Netgi šeštadieniais ir sekmadieniais. Švenčių dieną septintą ryto jau čia būriuojasi dializių laukiantys pacientai. Vieną savaitgalį per budėjimą man pasitaikė net dešimt ūmių atvejų“, – pasakoja A.Tamošaitis.

Dializė – dirbtinis kraujo valymo būdas, palaikantis inkstų nepakankamumu sergančiųjų gyvybę. Priklausomai, kokia yra paciento būklė, procedūros atliekamos du, tris ar keturis kartus per savaitę ir trunka keturias valandas. Padalinyje yra 18 dializės aparatų, vienu metu gali būti dializuojama 14 pacientų. Atliekamos ūmios ir lėtinės hemodializės, hemodiafiltracijos.Sergantiems sunkiu ūminiu inkstų nepakankamumu atliekamos ilgalaikės lėtos tėkmės hemodializės.

Skyriuje dirbantys nefrologai Eglė Gaupšienė, Artūras Ulevičius, Elena Končienė, skyriaus vedėjas Algirdas Tamošaitis, Ilona Šimaitytė, Silvija Sagatienė dirba ir hemodializės padalinyje. Didelė atsakomybė tenka ir poskyryje dirbančioms bendrosios praktikos slaugytojoms Linai Šantarienei, Daivai Ringienei, Daivai Kudžmienei ir skyriaus vyresniajai slaugos administratorei Astai Sabaliauskienei.

„Darbas intensyvus: pamainomis dirbama nuo septynių iki septynioliktos valandos. Nuo septynioliktos valandos iki septynių ryto budi namuose esantis personalas: gydytojas ir slaugytojos. Budinti komanda, prireikus, atvyksta į skyrių ir atlieka hemodializes“, – pasakoja skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Asta Sabaliauskienė.

Procedūros saugios

Praėjo laikai, kai dializės procedūros būdavo kančia. Dabar pacientai nejaučia diskomforto dializės metu. Jie ramiai skaito laikraštį, knygą, žiūri televizorių, nusnūsta. „Silpnumas pasireiškia dažniausiai pirmais mėnesiais, kai „atsisveikinama“ su organizmą užvaldžiusiais toksinais, dažniausiai pirmus mėnesius atliekant dializes. Ilgainiui į šias procedūras pacientai keliauja tarsi į darbą: keturios valandos kas antrą dieną, gyvenant be inkstų. Be kito organo nelabai pagyvensi. Nėra nei dirbtinių kepenų, nei dirbtinės kasos. Susirgai ir lauki transplantacijos, naudodamasis dirbtinio inksto procedūromis. Esant inkstų nepakankamumui galima rinktis – ar transplantacija, ar peritoninė dializė, ar hemodializė.

Kaip patikina ligoninės personalas, pacientai vertina Nefrologijos-toksikologijos skyrių. „Sako, kad pas mus atliekamos procedūros yra saugesnės, nes čia pat – reanimacija ir visi reikiami specialistai. Mūsų kolektyvas – darbštus, sąžiningas ir paslaugus“, - apibūdina kolegas vyresnioji slaugos administratorė A. Sabaliauskienė. Pasak slaugytojos, stinga tik jaunimo. Pabaigę mokslus ateina vienetai, dauguma išvažiuoja dirbti į užsienį.

Inkstų nepakankamumu sergančiųjų daugėja. Svarbiausia, kad į Nefrologijos–toksikologijos skyrių pacientas patektų, kol dar nereikalinga dializės procedūra. Kaip pasakoja A.Tamošaitis, inkstų funkcijos nepakankamumas iš pradžių yra nepastebimas, nesukelia jokių simptomų ir lėtai progresuoja, todėl sunku šią ligą diagnozuoti anksti. Tačiau pasitaiko ir uždelstų atvejų, kai inkstai nustoja veikti ir žmogus į ligoninę yra atnešamas neštuvais, o vėliau gyvybė palaikoma dializių pagalba. Neretai inkstų veikla sutrinka ir sergant cukriniu diabetu bei kitomis gretutinėmis ligomis.

Ilgiausiai dializiuoti inkstų transplantacijos atsisakiusį pacientą yra tekę beveik 23 metus. Prisimena skyriaus vadovas ir jauniausią, šešerių metų pacientą. Tėvai nenorėjo peritoninės dializės, kurios pacientai apmokomi namuose. Todėl vaikas dializavosi kartu su vyresnio amžiaus žmonėmis. Sulaukus dvylikos metų buvo persodinti inkstai.

Kiekvienais metais antrąjį kovo ketvirtadienį Lietuvos nefrologai mini Pasaulinę inkstų dieną, kurios metu šviečia žmones ir skatina kuo skubiau pasirūpinti savo inkstais. Medikai pastebi, jog 40 proc. pacientų atvyksta nežinodami, ko jie atėjo į dializę. Patariama kartą per metus atlikti profilaktinį šlapimo tyrimą, kuris praneštų apie galimą nebyliojo organo – inksto veiklos sutrikimą.