Reanimatologų darbo vaisiai saldūs ne visada

Donoru žmogus gali tapti po smegenų mirties. Šią būklę galima nustatyti tik ligoninės reanimacijos skyriuje, atlikus smegenų kraujotakos tyrimą (angiografiją) arba konstatavus trims gydytojų konsiliumams. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis. Tai tolygu žmogaus mirčiai. Žmonėms  kartais kyla klausimų dėl kitų organizmo sistemų veiklos po smegenų mirties. Taip, kai kurios sistemos ir organai dar funkcionuoja, tačiau palaipsniui organizmas miršta, nes nefunkcionuojant pagrindiniam gyvybės kompiuteriui – smegenims – visos ląstelės žūsta.

Smegenų mirtis visada susijusi su kitų organų žūtimi. Donorystės procesas yra galimas tik dėl to, kad taikant ištobulintas medicinos technologijas, laikinai galima išlaikyti žmogaus organus gyvybingus, pajungiant dirbtinę plaučių ventiliaciją, taikant kitas medicinines procedūras. Kol širdis varinėja kraują, tol yra galimybė organus išlaikyti donorystei. Donorą galima palyginti su nuskinta gėle – juk pamerkta į vazą, ji dar kurį laiką žydės. Bet neamžinai. Greta kitų  reanimacijos skyriuose gydomų ligonių – po operacijų, traumų, paūmėjus  lėtinėms ligoms – yra dirbama ir su donorais. Jiems būtina ypatinga, specifinė ir kompetentinga priežiūra, galima sakyti – specialus gydymas. Kiekvieną minutę gali kisti donoro organų būklė, nes kaip jau minėta anksčiau – dėl smegenų mirties organizme vyksta griūtis.

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojai iš akiračio negali išleisti nė vieno sunkaus ligonio. Donoro paruošimas – taip pat jų darbo dalis. Pagal ispanų sukurtą modelį, kuriame atsižvelgiama į ligoninės lovų skaičių, mirčių ligoninėje ar reanimacijos skyriuose skaičių, neurochirurgijos skyriaus buvimą ligoninėje, yra paskaičiuota, kiek ligoninėje teoriškai galėtų būti potencialių donorų. Realiai tie skaičiai yra kitokie. Geriausia būtų įsiklausyti į transplantologų kvietimą – neleisti užkasti donoro organų, juos panaudoti transplantacijoms.

Šiais metais didesni statistikos stulpeliai kyla ties didžiausiomis Lietuvos ligoninėmis. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose paruošta 16 potencialių donorų  (efektyviais tapo 6), Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje paruošta 14 potencialių (efektyviais tapo 6). Klaipėdos universitetinė ligoninė pranešė apie 4 potencialius donorus (efektyviais tapo 2),  Panevėžio ligoninė – apie 2 potencialius donorus (efektyvus 1), Šiaulių ligoninė pranešė apie 4 potencialius, tačiau gydytojams nė karto nepavyko įkalbėti artimųjų dovanoti mirusiojo organus ir efektyviu netapo nė vienas donoras. Tokia pati situacija ir Alytaus ligoninėje: smegenų mirtis diagnozuota 2 potencialiems donorams, efektyviu netapo nė vienas. Skirtumas tarp potencialių ir efektyvių donorų skaičiaus visada bus, nes tapti efektyviais reikalingos kelios būtinos sąlygos. Pirmiausia reikalinga žinoti, ar pats mirusysis nebuvo pareiškęs savo valios dovanoti organus po mirties. Jeigu nėra žinoma jo valia, būtinas artimųjų sutikimas.

Kalbėtis su jais taip pat tenka gydytojams reanimatologams. Artimojo netekties sugniuždyti žmonės ne visada girdi ir pajėgia galvoti apie kitus, varginamus ligos ir laukiančius transplantacijos. Dar vienas kriterijus, mažinantis efektyvių donorų skaičių, – medicininės priežastys, dėl kurių organai negali būti persodinti ligoniams. Gydytojams reanimatologams tenka didelis krūvis ir moralinė atsakomybė dirbant donorystės procese.

Juk reikia ne tik padėti ligoniams išsivaduoti nuo ligos pančių, bet ir mąstyti globaliai – stengtis dėl nepažįstamų, kitoje ligoninėje viltingai laukiančių ligonių.

Nacionalinis transplantacijos biuras