R. Sakalauskas: „Medicinoje labai svarbu turėti gerą biolauką“(1)

Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Romaldas Sakalauskas įsitikinęs, kad kiekvienas medicinos darbuotojas  turėtų sau kelti ne tik aukštus profesinius, bet ir moralinius reikalavimus. „Sveikatos priežiūros specialisto darbe reikia labai daug jėgų, pasiaukojimo, tolerancijos ir nelabai yra vietos žmogiškoms silpnybėms“, - sako jis.

Kiek metų vadovaujate ligoninei?

Ligoninei vadovauju nuo 2000 metų sausio 24 dienos. Taigi vienuolika metų.  Gražu ir simboliška, kad šiai įstaigai pradėjau vadovauti trečiajame  tūkstantmetyje, kai visi darbai, plėtra sujudo. Yra malonu dirbti, svajoti,  nes tai susiję ir su valstybės ėjimu į Europos Sąjungą. Nors ši ligoninė turi savo istoriją. Ji įkurta 1933 metais. Turėjo ir šlovės, ir nuopuolio laikotarpių, kaip ir Lietuva.

Į kokį periodą Jūs kaip vadovas pataikėte ateiti ?

Į patį blogiausią. Kai pradėjau vadovauti įstaigai, buvo Rusijos krizė.  Sovietiniais laikais krizės sąvoka buvo kiek kitokia, o su tuo, kas tuomet vyko Lietuvoje, mūsų žmonės pirmą kartą susidūrė.  Bet drauge su kolektyvu išgyvenome ir krizės padarinius, ir nelengvą jų įveikimo laikotarpį. Kadangi tuomet įgijome imunitetą, dabartinė krizė mūsų įstaigai jau nebebuvo tokia baisi, - šypsosi. -  Mes atsilaikėme.

Kodėl nutarėte siekti vadovo posto?

Ligoninėje pradėjau dirbti iš karto po studijų, 1985 metais. Kaip eilinis gydytojas mąsčiau, kokią įstaigą norėčiau matyti, kokia turėtų būti ligoninė. Maksimalistinis noras, kad būtų dirbama geriau, kad pacientams būtų teikiamos kokybiškesnės paslaugos, išprovokavo kitą norą – siekti vadovo posto. Tuomet tai padaryti keliai laisvi buvo kiekvienam. Ir dabar sakau:  jei kas žino, kaip padaryti, kad ligoninė dirbtų geriau, prašau – galime keistis ne tik idėjomis, bet ir vietomis.

Kalbate drąsiai. Dažniau susiduriame su reiškiniu, jog vadovas laikosi savo kėdės visomis išgalėmis.

Posto gali laikytis, kol turi idėjų, kol padedi kolektyvui savo pergalėmis, ėjimu į priekį, bet dirbti iš inercijos? Tai blogai. Blogai įstaigai, miestui, valstybei.

Kokiais principais vadovaujatės  darbe?

Bet kokioje situacijoje ar žmoguje pirmiausia stengiuosi įžvelgti gerąsias puses. Visuomet vertinu iniciatyvumą, kruopštumą, atsakingumą, pareigos jausmą, subalansuotą požiūrį į gyvenimą. Nemėgstu  labai užsisklendusių žmonių. Jeigu žmogų lygintume su spalvų gama, tai joje turėtų dominuoti šviesios spalvos. Medicinoje labai svarbu, kad žmogus turėtų gerą biolauką, kad bet kokiam gydytojui ar slaugytojai užėjus į palatą, priėjus prie paciento artimųjų, iš jo sklistų gera aura.  Šiandien mūsų aplinkoje  mažai gėrio.

Vakarų Lietuvos ligoninių, susiduriančių su medikų stoka,  vadovai prasitaria, kad pastaruoju metu iš savo darbuotojų tampa  sudėtinga reikalauti darbo kokybės.  Ar Jums yra tekę ką nors panašaus patirti?

Mūsų ligoninėje tokios situacijos nėra buvę. Nejaučiame medikų stygiaus. Ligoninėje dirba tie, kurie nori dirbti, yra lojalūs įstaigai, žino jos politiką, profesinius reikalavimus.  Nėra buvę, kad būtų išvengta administracinės priemonės taikymo ar  „nusileidimų“  iš mano, kaip vadovo, pusės dėl nepadarytų darbų ar , neduok Dieve, aplaidumo. Tai - praeities vaizdai. Šiandien, kai į gydytojo vietą bet kokiame skyriuje yra keli kandidatai, įstaigos viduje tvarkytis lengva.

Nesate atleidęs nė vieno darbuotojo dėl blogo darbo?

Buvo tokių atvejų. Bet tai buvo seniai ir yra užmiršta. Aišku, negalima sakyti, kad dabar nepasitaiko kokių nors nesusipratimų, nes vis dėlto kolektyvas didžiulis – beveik 1400 žmonių.  Sveikatos priežiūros specialisto darbe reikia labai daug jėgų, pasiaukojimo,  tolerancijos ir nelabai yra vietos žmogiškoms silpnybėms. Tad jei atsitiko kas blogo, kalbamės. Jei matau, kad mes su darbuotoju vienas kitą supratome, viskas gerai. Bet jei situacija kartojasi antrą ar trečią kartą, tuomet  bet kokie įkalbinėjimai palikti darbe yra sunkiai įmanomi.  Šiuo atveju mano sprendimas būna griežtas.

Gydytojas - visuomenėje matomas asmuo, todėl labai svarbu ne tik jo profesinis meistriškumas, bet ir jo, kaip žmogaus, savybės. 1400 mūsų ligoninės darbuotojų per metus bendrauja  su maždaug 350 tūkst.  žmonių.  Gydytojų elgesys kopijuojamas – nuo apsirengimo stiliaus iki bendravimo būdo, nes vis dėlto tai pagarbos verti žmonės.

Ar  pasigendate daugiau pagarbos gydytojo profesijai?

Šiandien tikriausiai kiekvienam mūsų valstybėje, mieste pagarbos natūraliai mažoka. Tačiau sakyti, kad mums, medikams, reikia daugiau pagarbos negu kitos srities specialistams – mokytojams, policininkams, kultūros darbuotojams, - būtų negražu. Juk gydytojo darbas – ne podiumas, ir jei žmogus dirbdamas laukia, kad kas nors jam ypatingu būdu atsidėkos, pagerbs, kažkas yra ne taip.

Kodėl neinate į politiką? Į miesto Tarybą nesibalotiruoja nė vienas gydytojas iš jūsų ligoninės – gal neleidžiate?

Medicina yra darbas, reikalaujantis labai daug pastangų, vidinio pasiaukojimo, maksimalaus atvirumo savo kompetencijos ribose - su ligoniais, jo artimaisiais. Jeigu tą ribą kaip gydytojas peržengi, tai norint pereiti į politiką,  savo charakterį turėtum laužyti į kitą pusę. Politikoje svarbu diplomatija, kalbėjimo menas, o su liga nesusitarsi – ją reikia diagnozuoti, gydyti.

Aš visuomet abejoju, ar apskritai įmanoma politikoje būti iki galo nuoširdžiam,  pasiekti užsibrėžtų tikslų. Mano gyvenimo credo – kiekvieną darbą atlikti iki galo ir kiek įmanoma gerai. Šiandien aš galiu visiškai realizuoti save kaip gydytojas, kaip įstaigos vadovas: žinau, kad kartu su kolektyvu  galiu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Ar įmanoma tai padaryti politikoje? Ar užtenka vien nueiti su gerais norais? Man politika – kažkoks miražas.

O dėl ligoninės darbuotojų...  Minėjau, kad vertinu iniciatyvumą , ir jei kuris nors gydytojas sumanytų sukti į politiką, kodėl gi ne? Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas. Tačiau esu prieš prievartinius, konjunktyvinius  variantus – kad galbūt naudinga būtų... Viską gyvenime reikia pasiekti natūraliai, savo keliu, nes visos nenatūraliai gimusios iniciatyvos anksčiau ar vėliau žlunga.

Ar buvo kokių sunkumų prie jūsų ligoninės prijungus Skuodo ligoninę, Psichiatrijos, Tuberkuliozės ligonines?  Kokią regite ligoninės ateitį?

Jeigu būtumėte uždavę tą patį klausimą – apie planus, svajones – prieš trejus metus, tai ligoninė plėtra, Psichiatrijos, Tuberkuliozės, Skuodo ligoninių prijungimas prie mūsų įstaigos ir būtų buvusi mūsų ateities strategija arba svajonė.  Šiandien ji – realybė. O kai darbas padarytas, lyg ir nebuvę tų sunkumų. Šiuo atveju tiktų posakis „Akys – baisininkės, o rankos – darbininkės“.  Su Skuodo ligonine drauge dirbame jau septynerius, su Psichiatrijos ligonine – dvejus, Tuberkuliozės ligonine – jau beveik metus, tad šiandien atrodo,  kad taip ir turėjo būti.  Įsivaizduoju, kad panašūs pokyčiai, kurių pasiekėme, turėtų būti daromi visoje Lietuvoje.  Mano manymu,  Klaipėdoje  padarėme viską, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų optimizuotos.

Mano ateities vizija paprasta: daryti ką ir iki šiol - padėkoti, kad nugyvenai dar vieną dieną,  pasidžiaugti, kad sulaukei naujo ryto. O kad tas rytas būtų malonus, reikia dirbti gerai, nuosekliai, taip, kad bet kuriuo momentu be graužaties galėtum palikti įstaigą ir būti ramus dėl jos  finansinės būklės, daugel metų į priekį numatytos strategijos.

Jeigu norėčiau konkretizuoti,  ką mes įstaigoje planuojame per artimiausius trejus  ar penkerius metus,  neužtektų ir dar vieno pokalbio.

Dėkoju už pokalbį.