Psichoterapija sergantiems vėžiu: būtina, bet ne visiems prieinama

Neseniai paskelbti tyrimo duomenys rodo, kad specializuotas psichologinis gydymas ne tik pagerina vėžiu sergančių ligonių gyvenimo kokybę, bet ir gali pailginti jų išgyvenamumą. Deja, Lietuvoje psichoonkologų pagalba medicinos įstaigose prieinama tik retam pacientui. Psichoonkologijos (Lietuvoje dažniau sakoma onkopsichologija) terminu apibūdinama visapusiška psichosocialinė pagalba, kurią suteikia onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems profesionalūs specialistai: psichologai, socialiniai darbuotojai, psichiatrai, savanoriai – visi tie, kurie rūpinasi sergančiųjų gyvenimo kokybe.

Reklama

Gyveno ilgiau

Tyrime dalyvavę smulkių ląstelių plaučių vėžiu sergantys ligoniai buvo suskirstyti į dvi grupes. Visi pacientai buvo jau gavę vienokios ar kitokios rūšies chemoterapiją ir buvo gydyti kitokiais gydymo metodais. Vienai grupei skirtas standartinis gydymas chemoterapija ir simptomus mažinantis gydymas, kitai grupei - specializuotas paliatyvusis gydymas ir intensyvi psichoterapinė priežiūra bei konsultacijos. Paliatyviosios grupės pacientai buvo mokomi patys reguliuoti skausmo gydymą, su jais buvo diskutuojama apie reanimacijos paskutiniosiomis gyvenimo dienomis galimybes, dirbtines gyvenimą pailginančias priemones – intubaciją, dirbtinę plaučių ventiliaciją ir kt. Su ligoniais buvo daug kalbama apie gyvenimo kokybės klausimus. Tyrime buvo vertinama visų pacientų gyvenimo kokybė ir išgyvenamumas sergant vėžiu.

Tyrimo rezultatai buvo labai įdomūs: paliatyvųjį gydymą gavę pacientai išgyveno ilgiau (11,65 mėnesio) nei kiti (8,9 mėnesio.), taip pat jiems kur kas rečiau pasitaikė depresija, beveik visi gyvenimo kokybės rodikliai šioje grupėje buvo geresni.

Tyrimo autoriai teigia, kad esant pažengusioms ligos stadijoms intensyvi psichoonkologo priežiūra ir psichoterapinės priemonės gali būti ne tik optimalus psichologinis, bet ir medicininis sprendimas.

Psichoterapijos nauda įrodyta ne vienu tyrimu

„Psichologinės pagalbos vėžiu sergantiems pacientams poveikio tyrimai atliekami nuolat, maždaug nuo 60-ųjų praeito amžiaus metų, kai atsirado pirmieji teiginiai, kad „sergant kūnui, serga ir žmogaus siela“, kad susirgus nukenčia ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo visas gyvenimas – ir psichologine, ir socialine, ir dvasine prasme. Tad būtina gydyti ne tik ligą, bet ir žmogų“, - „Vakarų Lietuvos mediciną“ informavo Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro, Onkopsichologijos ir komunikacijos centro klinikinė psichologė Marija Turlinskienė.

Jos pateiktais duomenimis, David Spiegel dar 1981 metais išspausdino duomenis apie emocinės paramos grupių terapinį poveikį progresuojančiu krūties vėžiu sergančioms ir chemoterapija besigydančioms moterims. Pacientės, kurios kartą per savaitę lankė emocinės paramos grupes, pasižymėjo aukštesne gyvenimo kokybe bei išgyveno daug ilgiau nei nelankiusios tokios grupės moterys, o kai kurios gyveno dar ilgai ir grupės susitikimams pasibaigus. Tai įrodo psichologinės pagalbos ilgalaikį veiksmingumą.

„Emocinės paramos grupių susitikimai dažniausiai vyksta kartą per savaitę, jas veda psichologas, jų metu yra galimybė kalbėtis apie savo jausmus, kuriuos sukelia liga ir gydymas, pajausti bendrumo jausmą su kitais

tokią pat situaciją išgyvenančiais žmonėmis, dalintis patarimais, mokytis vieniems iš kitų įvairiausių įveikos būdų, ir svarbiausia – nesijausti izoliuotiems ir vienišiems dėl ligos“, - paaiškino psichologė.

Panašius duomenis yra paskelbę ir kiti žinomi pasauliniai psichoonkologai. Gydytojas Carlas Simontonas sukūrė netgi įvairias technikas, su kurių pagalba sergantieji vėžiu gali patys sau padėti ligos akivaizdoje: sveiko mąstymo, atsipalaidavimo (relaksacijos, vizualizacijos) pratimų, vilties palaikymo ir stiprinimo metodikų. Jo tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad psichologinę pagalbą gaunantys pacientai patiria mažiau šalutinių gydymo poveikių, mažiau laiko praleidžia ligoninėse, rečiau suserga depresija ir gyvena ilgiau bei laimingiau.

„Visa tai parodo neabejotiną psichologinės pagalbos naudą sergant onkologine liga, tad svarbu neužsisklęsti savyje, nebijoti kreiptis pagalbos, kad galėtumėte pasinaudoti visomis pagalbos sau gydymosi metu galimybėmis“, - pataria M. Turlinskienė.

Svarbu nenutraukti medicininės priežiūros

Žinia, labai daug onkologine liga sergančiųjų pasveiksta ir sugrįžta į visavertį gyvenimą. Tačiau kai liga progresuoja ir iš tikrųjų nebeįmanoma jos sustabdyti, iškyla klausimas, kaip gydymu nepakenkti sergančiajam ir nesutrumpinti jo gyvenimo, kaip pakeisti agresyvųjį gydymą į paliatyvųjį, mažinantį simptomus ir gerinantį gyvenimo kokybę.

Kaip ir kada reikia nutraukti vėžiu sergančio ligonio specifinį gydymą? Ar lengva priimti šį sprendimą? „Tai yra labai jautrus klausimas. Idealu, kai tokį sprendimą dėl gydymosi būdo ir taktikos gali priimti kartu gydantis gydytojas ir pats sergantysis bei jo artimieji, kai yra paaiškinamos visos pasirinkto gydymosi galimybės ir trūkumai, kai žmogus pats gali apsispręsti dėl savo pasirinkimo arba tai padaro jo artimieji. Koks bebūtų sergančiojo pasirinkimas dėl savo gydymosi, svarbiausia, kad medicininė priežiūra nebūtų nutrūkusi – ligai progresuojant pacientu rūpinasi paliatyviosios medicinos skyriai. Psichologiškai susidūrimas su savo mirties neišvengiamybe visada yra skaudus, daug nerimo ir kitų stiprių vidinių išgyvenimų sukeliantis dalykas, tad labai svarbu, kad paliatyvųjį gydymą gaunantis pacientas turėtų galimybę pasikalbėti su dvasininku, psichologu arba artimu sau žmogumi“, - pasakojo M. Turlinskienė.

Psichooonkologų – per mažai  

Lietuvoje 2007 metais buvo įkurta Psichosocialinės onkologijos asociacija (POA), kuri vienija apie 30 psichoonkologijos specialistų, aktyviai dirbančių onkologiniuose skyriuose įvairiuose Lietuvos miestuose, daugiausiai Vilniuje ir Klaipėdoje.

Akivaizdu, kad Lietuvoje psichoonkologų pagalba prieinama ne kiekvienam pacientui, kuriam jos reikia.

„Ne visuose onkologiniuose skyriuose jie dirba, trūksta etatų, o nauji nekuriami. Pavyzdžiui, Lietuvos onkologijos centre yra tik vienas psichologas ir vienas gydytojas psichiatras, o ligoninė didžiulė,  9 aukštų, net nerealu, kad visi, kam reikėtų psichologinės pagalbos, galėtų ją  gauti. Arba dažnai pagalba yra vienkartinė – apsiribojama viena konsultacija, kol pacientas yra ligoninėje. Tęstinės pagalbos pagal gyvenamąją vietą, mažesniame mieste žmogus negauna“,  - pasakojo M. Turlinskienė.

Mokėti už profesionalią psichologinę pagalbą privačiai gali toli gražu ne kiekvienas.

Kodėl psichoonkologų trūksta?

Kodėl psichoonkologų Lietuvoje neužtenka?  Pirmiausia, - pasakoja M. Turlinskienė, - Lietuvoje net nėra profesionalių mokymo programų, ruošiančių psichoonkologus. Šiuo metu onkologiniuose skyriuose dirba klinikiniai arba sveikatos psichologai, kurie turi tobulintis užsienyje, kad galėtų kvalifikuotai dirbti onkologiniuose skyriuose.

Dažnas jų teorinių žinių semiasi iš knygų, o praktinės patirties įgyja tiesiog nuoširdžiai dirbdamas su vėžiu sergančiais žmonėmis  arba stažuodamasis užsienyje.

Antra vertus, psichologas medicinos įstaigoje vis dar yra prabanga, todėl trūksta etatų ir ne visur kvalifikuota psichologinė pagalba būtent medicinos srityje yra prieinama. Arba ne visi žino, kad ji yra, pacientai kartais vengia kreiptis į psichologą ligoninėje, kadangi vis dar stiprus yra mitas, kad susirgus vėžiu reikia būti "stipriam", neleisti sau „suskysti“, rodyti jausmus, reikia laikytis tvirtai, kitaip ligos nenugalėsi.

„Tačiau psichologas būtent ir reikalingas tam, kad padėtų kuo geriau adaptuotis ligos situacijoje, sukaupti visą vidinę jėgą kovai su liga, o ne gynybai nuo savo natūralių jausmų sunkioje ligos situacijoje“, - paaiškino psichologė.

Ką reikėtų keisti? „Labai svarbu suvokti, kad sėkmingas onkologinės ligos gydymas yra multidisciplininis dalykas, kad sergančiajam, o dažnai ir jo šeimai, reikalingas ne tik medicininis gydymas, bet ir psichologinė pagalba, socialinė parama, dvasinė atrama, tad tai yra komandinis darbas. Toks modelis jau plačiai taikomas užsienyje, ypač JAV, Didžiojoje Britanijoje. To siekiama ir Lietuvoje.“

Pagalbą suteikia entuziastai  

Siekiant onkopsichologinę pagalbą kiek įmanoma priartinti prie žmonių, jau antri metai  Vilniuje veikia Onkopsichologijos ir komunikacijos centras  (OPKC),  sukurtas onkologijos skyriuose dirbančių entuziastingų žmonių dėka. Dedamos didžiulės pastangos, kad panašus centras atsirastų ir Klaipėdoje.

Onkopsichologijos ir komunikacijos centre vėžiu sergantiesiems ir jų artimiesiems teikiama nemokama psichologinė pagalba.  Kasdien nuo 12 iki 16 val. budintis psichologas konsultuoja telefonu (8 646 46444), tad galima skambinti iš įvairių Lietuvos miestų arba atvykti į OPKC patalpas - Trakų g. 9/1 (Pranciškonų rūmuose).

OPKC nuo rugsėjo iki liepos mėnesio emocinės paramos grupės jaunesnio ir brandaus amžiaus sergantiems žmonėms  ir viena grupė artimiesiems. O šiuo metu startuoja bendrovės “GlaxoSmithKline“ kuruojami meno terapijos užsiėmimai, kurių metu apie ligą ir jos sukeltus pokyčius kalbama per piešimą, poeziją, muziką, šokį, teatrą, fotografiją. Į meno terapijos užsiėmimus priimami tiek sergantys, tiek jau pasveikę žmonės.

OPKC nuolat vyksta edukaciniai renginiai tiek sergantiesiems, tiek medikams, dirbantiems onkologiniuose skyriuose, siekiant sumažinti profesinio perdegimo riziką, gerinant bendravimo su pacientais įgūdžius ir pan.

Genovaitė Privedienė,

Jonas Korsakas

Šaltiniai

Spiegel D et al. Mind matters in cancer survival. Psycho-Oncology Volume 21, Issue 6, pages 588–593, June 2012

Temel JS, Greer JA, Muzikansky A, et al. Early palliative care for patients with metastatic non-small-cell lung cancer. N Engl J Med 2010;363:733–742.