Psichologė: nelepinkite vaikų, bet leiskite jiems pykti ir kartais pameluoti
Lepinimas – vienas iš žiauriausių netinkamo elgesio būdų, nes atima iš vaiko drąsą ir jėgas, sako psichologė psichoterapeutė Rasa Bieliauskaitė. „Taip būna, kai tėvai per daug globoja, per daug stengiasi už vaiką viską padaryti. [...] Tada vaikas perskaito „aš pats negaliu“, – pabrėžia ji.
Perdėta kontrolė vaikus gali paralyžiuoti, nes jiems neleidžiama reikšti savo jausmų, pvz., pykčio. „Juokingiausia, kad tėvai pyksta patys – daro tai, ko vaikui neleidžia. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog pykti normalu“, – tikina R. Bieliauskaitė ir priduria, kad kartais paaugliams turi būti leidžiama net pameluoti.
Ar dažnai susiduriate su tokiais vaikais?
Žmogus, kuris nieko nenori ir nežino, ko nori, vienas iš sunkiausių psichologo klientų. Tai žmogus, kuris nežino, ko nori, ar neleidžia sau norėti, bijo norėti, netiki, kad gali norėti ar kad iš to, ko jis nori, gali kažkas išeiti gero. Galėtų būti viena grupė žmonių, kurie nesiekia, nedaro, nenori, neturi savo svajonės, neturi dėl ko akys blizgėti ir dėl ko kažką daryti. O kartais jaunuoliai nenori pradėti gyventi atskirai, jie gyvena su tėvais, jiems gerai ir jie neskuba kurti savo gyvenimo, nes lyg neturi tokio tikslo.
Gyventi savarankiškai?
Taip, nes jie ir negyvendami savarankiškai gali turėti savo norų, tikslų, siekių, idėjų. Tai antra grupė, apie kurią rašo Europos (ypač Pietų Europos) spauda. Visose šalyse yra tokių jaunuolių. Kartais šiuo atveju pastebima pozityvių dalykų – galbūt šiais laikais tėvų ir vaikų santykiai artimesni. Kita vertus, tas artimumas trukdo atsiskirti arba žmonės per daug įpratę prie patogumų.
Norėčiau pradėti kalbėti apie jaunuolius, kurie nenori, nes nedrįsta. Tai nesąmoningas jausmas. Jie neturi jausmo „aš noriu, bet bijau“. Jie jaučia „man nuobodu ir aš nieko nenoriu“. Nors tai gali būti ne tik jaunuoliai, bet ir įvairaus amžiaus žmonės. Prisimenu vieną pažįstamą paauglį vaikiną, kuris, vos gavęs klausimą apie kažkokią pamoką, iškart atsipalaiduoja, dingsta bet koks susidomėjimas, energija, atsiranda visiškas bejėgiškumas „aš nenoriu, neįdomu, negaliu, nesuprantu“.
Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija labai gražiai aiškina, kad tai labai anksti nudrąsinti jaunuoliai. Taip būna, kai tėvai per daug juos globoja, per daug stengiasi už juos viską daryti. Lepinimas vienas iš žiauriausių netinkamo elgesio būdų, nes būtent jis nudrąsina. Tai, ką tėvai daro norėdami, kad vaikui būtų geriau, vaikas per vidinę patirtį perskaito „aš pats negaliu“.
Ne taip supranta?
Ne taip jaučia. Taip nutinka labai anksti, kai vaikai dar net nemoka kalbėti. Pvz., ar mama leidžia mažam vaikui su žaislu daryti savo judesius, ar ji jam padeda.
Pataria, kaip žaisti?
Parodo. Čia sunku nubrėžti ribą, nes vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų ir suaugusieji turi rodyti. Bet suaugęs žmogus turi reaguoti jautriai: tai, ką gali daryti pats, vaikas daro, o tėvai tik padeda, veda ten, kur jis vienas dar negalėtų. Rusų psichologas Levas Vygodskis, žuvęs sovietų lageryje, apie tai rašė jau seniai. Jis cituojamas visame pasaulyje, o viena jo idėja yra apie artimos raidos zoną ir artimos raidos vietą, kur vaikas pats dar negali padaryti, bet su suaugusiojo pagalba jau galėtų.
Jeigu suaugęs žmogus daro tai, ką vaikas gali padaryti pats, atimamos vaiko jėgos. Tai labai gražiai matoma, kai tėvai mažiems vaikams leidžia valgyti patiems ar maitina. Viena – perdėtas darymas. Kita – perdėta kontrolė ir perdėtas draudimas, kai vaikui neleidžiama pačiam bandyti, eksperimentuoti, ieškoti, kai labai kontroliuojama tai, ką jis daro, labai daug draudimų. Tada vaikas natūraliai maištauja, bet, jei jis vis tiek susiduria su dideliais apribojimais, maištas gali baigtis pasyvumu. Tokiu atveju mes matome, kad vaikas kartais fiziškai užsisklendžia ir nieko nedaro.
Perdėta kontrolė vaikus gali paralyžiuoti. Ji dažnai susijusi su tuo, kad vaikai negali reikšti savo jausmų, pvz., jeigu susiduria su tėvų pykčiu reikšdami savo pyktį. Tokiu atveju slopinami jausmai, nors jausmų raiška būtina, kad mes galėtume žinoti, ko norime. Būtent jausmai kelrodis, kuris rodo, kur žmogus nori eiti, kur jam gerai. Jeigu aš gerai jaučiuosi, vadinasi, aš turiu, ko man reikia. Tai ženklas, kad galiu judėti ta kryptimi.
Iš esmės tėvai dažniausiai pyksta dėl vaiko pykčio. Jie turėtų paklausti, kas negerai arba įsiklausyti.
Juokingiausia, kad pyksta patys – daro tai, ko vaikui neleidžia. Svarbiausia, kad tėvai leistų, suprastų, jog pykti normalu. Negalima muštis, negalima suduoti man arba kitam, jei tu pyksti, bet tu gali pykti ir tai išreikšti. Galbūt tai kažkiek susiję su tuo, kad tėvus pyktis gąsdina, jiems atrodo, kad jie turi pašalinti pykčio priežastį. Pvz., vaikas pyksta, kodėl ten yra jaunesnis brolis ar sesė. Jam tikrai pikta, nes pasikeitė jo gyvenimas. Anksčiau jis vienas turėjo kambarį, o dabar ne vienas. Anksčiau galėjo ramiai išsidėlioti žaislus, dabar negali, nes kažkas eina iš paskos ir viską renka. Jis pyksta, bet taip yra ir kitaip būti negali. Ką mes galime padaryti? Ieškoti vietos, kur jis saugiai laikytų žaislus ir mažesnis nepasiektų. Mes, kaip tėvai, turime griežčiau parodyti ribas, kas galima, kas negalima ir mažesniam, ir didesniam. Bet pykti normalu. Tai nereiškia, kad vaikas neturi pykti.
Yra šeimų, kur vaikai labai gabūs, talentingi, viskuo domisi. Tačiau kažkuriame amžiuje tarsi lūžta, pasikeičia. Atrodo, jo nei kontroliuoja, nei baudžia, bet jis praranda motyvaciją kažko siekti. Kokia to priežastis?
Viena iš priežasčių gali būti per daug liberalus auklėjimas, kai vaikas neturi jokių ribų, yra paliktas pats sau. Vaikas nesijaučia svarbus. Tai kenkia vienodai. Visais atvejais vaikas jaučiasi nuvertintas, nesijaučia pakankamai svarbus, kad jam kažko neleistų, kad juo rūpintųsi. Tėvai nustato saugias ribas, nes rūpinasi vaiku.
Ir kartu turbūt domisi?
Taip. Domėjimasis tikrai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuris kartais padaro kontrolę nereikalingą. Jeigu tu domiesi vaiku ir žinai, kaip jis gyvena, pasitiki, nes daug žinai apie jo aplinką. Tačiau tam tikros ribos reikalingos visais atvejais. Tačiau per didelis domėjimasis irgi gali būti pavojingas, gali būti kaip labai švelni kontrolė. Vaikas turi turėti privatumo. Kai skaitomi laiškai, dienoraščiai ar dar kažkas, peržengiamos ribos. Tai tikrai žaloja, ypač tais atvejais, jeigu suaugęs dar pasinaudoja tuo, ką sužinojo (tarkim, jei vaikas atsivėrė kalbantis). Vaiko saugumas reikalauja privatumo, todėl kai kurie psichologai net sako, kad kartais paauglystėje paaugliui meluoti sveika.
Paaugliai gali meluoti? Ar sveika, kad tėvai jiems meluotų?
Tėvai niekada negali meluoti. Paaugliams sveika meluoti tais atvejais, kai jie nori apsaugoti savo privatumą. Jeigu jie žino, kad tai bus panaudota arba jais manipuliuojama, kartais melas – tiesiog sveikas, normalus savisaugos mechanizmas, saugantis savastį. O to reikia, jei nori kažką gyvenime kurti, nesvarbu ką.
Daugelyje darbų ir veiklų yra momentas „aš galiu“. Knygoje „Kaip auklėti vaikus, kurie gali“ vartojamas terminas „įgalinti vaiką“. Bet tam turi būti ir pakankamai pagarbus suaugusiojo santykis: jeigu gerbiu kitą, aš iš jo ir reikalauju, nėra taip, kad nereikalauju.
Įdomiai skamba – „vaikai, kurie gali“. Ar yra vaikų, kurie negali?
Ne, nėra. Mes jau kalbėjome, kad yra įvairių priežasčių, dėl kurių iš vaiko gali būti atimta galia arba jis gali jos negauti.
Tėvai teisinasi sakydami, kad jie viską žino, teisingai augina, bet jų vaikas neturi noro, aistros reikštis kažkokioje srityje, jie viską padarė, bet tiesiog toks vaikas. Tačiau tokių vaikų nėra?
Pavojinga labai apibendrinti. Kai tėvai sako, kad tikrai viską daro ir vaikas tikrai negali, esu tikra, kad, pradėjus su jais kalbėti, atsiskleistų, kas vaikui įdomu ir ką jis gali. Labai svarbu tėvams atsisakyti savo egocentrizmo ir savo noro nurodinėti, kas vaikams būtų gerai, ką jie turėtų daryti, ką studijuoti, kuo domėtis. Puikiai žinau, kad pagunda paaiškinti, ką daryti, labai didelė. Mes galime pasidalyti nuomone, bet reikia suprasti, kad vaikai turi patys surasti, kas jiems įdomu. Tai gali būti kažkokia fizinė veikla, rankdarbiai, piešimas, muzika ir t. t.
Augdamas vaikas turi ieškoti. Tarkim, pradėjus lankyti būrelius, dažnai būna etapas, kai norisi juos keisti. Šiuo atveju svarbu nustatyti ribas: „Mes sutariame, kad tu pradedi lankyti būrelį, bet tai reiškia, kad pusę metų jį lankysi. Jei tau nepatiks, galėsi paskui pakeisti ir eiti į kitą. Bet, kad suprastum, turi lankyti ne mažiau kaip pusę metų.“ Taip nustatoma aiški riba, kad turi įdėti pastangų, kažką daryti, ar patinka, ar nepatinka, turi ugdyti savo valią. Toks elgesys duoda jausmą, kad tu gali tai daryti.
Vaikai jau užaugo, ir rezultatas toks, apie kurį mes kalbame – viskam abejingi, nieko nenori. Ką daryti tėvams?
Tėvams būtų geriausia patiems eiti pasikalbėti su psichologu, kas juos gąsdina ir jaudina, verčia blogai jaustis. Kita vertus, mes neturime vaikais rūpintis per daug ir per ilgai. Vaikas turi žinoti ribas, kad jis užaugęs turi gyventi savarankiškai, ieškoti būdų, kaip užsidirbti, ieškoti darbo. Žinoma, šiuolaikinėje Europoje gana didelis jaunuolių nedarbo lygis, bet nebūčiau per daug linkusi teisinti tik socialinėms, politinėmis priežastimis. Labai svarbi ir psichologinė nuostata, ar aš galiu rasti darbą, dirbti, uždirbti ir save išlaikyti, ar ne.
Labai gerai, kai jau paaugliai išmoksta užsidirbti pinigų smulkioms išlaidoms. Mažesniems vaikams reikalinga kišenpinigių sistema, nes jie žino, kad gali kažką gauti ir patys su tuo tvarkytis. Paskui turi ieškoti būdų, kaip užsidirbti. Mūsų kultūroje to truputį per mažai. Amerikoje labai priimta paauglius kviesti prižiūrėti mažesnius vaikus, pieveles pjauti. Tai auklėjamasis momentas, žinia, kad vaikas gali kažką padaryti ir gauti už tai atlygį, kurį gali panaudoti taip, kaip jam patinka, neskaitant alkoholio, narkotikų ir pan.
Todėl, kai vaikai suauga, labai svarbu susitaikyti su tuo, ką darei: kaip tau atrodė gerai, tu taip padarei. Dabar yra kažkoks rezultatas, ir tas žmogus turi galėti susitvarkyti pats.
Kaip manote, kokią įtaką turi visuomenės, žiniasklaidos formuojami standartai? Greitas rezultatas, įvaizdžio kūrimas (nesvarbu turinys – svarbu, kaip aš save pateikiu). Jeigu sveika šeima, sveiki santykiai ir viskas gerai, visuomenė nedaro didžiulio poveikio?
Daro, nes vaikas turi rasti savo vietą visuomenėje. Kiek jis gali tos vietos ieškoti, padėti pastangų, būti atsakingas, kad suaugęs rastų vietą, galėtų dirbti darbus, būtų darbštus, pasitikėtų savimi ir, žinoma, gerai jaustųsi, iš esmės lemia šeimos santykiai. Vyresniam paaugliui labai svarbūs tampa kiti žmonės, pvz., kažkokie vadovai, mokytojai, treneriai, bendraamžiai – aplinka, kurioje vaikas yra.
Kalbėdama apie žiniasklaidą, būčiau linkusi paminėti teigiamus pavyzdžius, kai rašoma apie žmones, kurie kažką daro patys ir padaro, pasiekia. Kai apdovanojamos verslo idėjos, verslo inkubatoriai, teikiamos stipendijos tiems, kurie gerai mokosi. Yra įvairių dalykų, kurie rodo, kad gali stengtis, gali daryti ir tai vertinga. Labai įvairus gali būti ir laisvalaikis. Mūsų jausmai rodo, kas mums gerai, tad laimingas jaunuolis laisvalaikį leidžia turiningai. Jei nėra turiningo laisvalaikio ar apskritai turiningo ir prasmingo gyvenimo, jis nesijaus gerai. Žmogus turi jausti prasmę.
Kartais prasmė suvokiama klaidingai ir tai mums trukdo. Bet jeigu yra turinys, siekiai, jie irgi gali suteikti daug pasitenkinimo. Taigi žiniasklaida gali ir padėti. Pvz., publikacijose apie merginas modelius pasakojama, koks tai sunkus darbas, koks sudėtingas gyvenimas, kiek daug turi atsisakyti. Šių merginų istorijos rodo, kad jos tokie patys žmonės, kaip aš. Taigi aš galiu kažką daryti. Svarbu, kad jaunuoliai anksti susidurtų su ta patirtimi, jog jie gali patys padaryti. O labai savimi nepasitikintys tėvai nudrąsina, kritikuoja, nuvertina savo vaikus.
O antra grupė, kai iš namų neišeinama dėl gerų santykių? Ką tada daryti?
Čia sudėtingiau. Dažnai tai rodo tėvų norą perdėtai globoti. Kaip kažkas sakė, kartais, jei neišeina vaikai, gali išeiti tėvai. Reikia suprasti, kad kartos skiriasi ir kiekviena karta turi gyventi ir kurti savo gyvenimą.
Labiau tėvai nori išlaikyti vaikus?
Manau, vis dėlto taip. Tai labai sudėtinga. Kyla labai daug diskusijų, kai kalbame apie profesijos pasirinkimą, ir tai šiek tiek susiję. Tam, kad išeitum iš namų, turi galėti savarankiškai gyventi, turėti darbą. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad žino, ką vaikas turi rinktis. Jeigu vaikas pasirenka ne pagal save, o pagal tėvus, jis nesąmoningai boikotuoja tai, ką pasirinko: gali nenorėti baigti studijų arba, baigęs studijas, niekada nebus geras specialistas. Be to, sunku įvertinti šiuolaikinio jaunimo gyvenimą ir tai, kas vyksta, pvz., įsivaizduoti, kokia profesija ateityje bus perspektyvi. Mes to negalime – tai gali daryti tik tos kartos žmonės.
Jie jau jaučia? Gal jie kurtų kažką naujo?
Taip, jie gali pajusti. Ypač svarbu padrąsinimas. Tai atskira tema, kas drąsina ir kas, atvirkščiai, žlugdo. Serialo „Moderni šeima“ veikėja kolumbietė sakė, kad Kolumbijoje yra posakis „savo vaikui aš noriu būti vėjas į nugarą, o ne spjūvis į veidą“. Seriale matome, kai ji galbūt perdėtai giria savo sūnų, kas irgi parodo tai, jog reikia kartais pasakyti tiesą – turi būti pusiausvyra. Bet iš esmės palaikymas svarbu. Kahlilis Gibranas rašo, kad tėvai yra kaip lankas, o vaikai – kaip strėlė, kuri iš to lanko išlekia į ateitį, ir mes toje ateityje nebebūsime. Tėvams sunku su tuo susitaikyti, jie nori visą laiką būti.
Matyt, būtų protinga tėvams suprasti, kad ateina laikas mokytis iš vaikų, ir bandyti suprasti tą laikotarpį bendraujant su vaikais, leidžiant jiems reikštis?
Vaikus labai drąsina ir sukelia gerą jausmą, kai tėvai iš jų gali kažko pasimokyti. Tačiau visada yra dalykų, kurių vaikai mokosi iš tėvų. Ir jie nori mokytis, girdėti tėvų nuomonę, gauti žinių, patirties. Tik kad nebūtų moralizuojama, neprimetama, nekritikuojama, tiesiog dalijamasi, kalbama, suprantant, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę, sutarti ar nesutarti. Žinoma, yra tokių momentų, kai negalimas sutarti: „Tau nėra 18 metų, aš neleisiu, kad eitum ten, kur geriami alkoholiniai gėrimai.“
Bet gali leisti, jei pasitiki?
Taip, gali leisti, jei pasitiki ir žinai.
Draudimas tokiame amžiuje irgi sukelia konfliktą?
Pasakiau „aštuoniolika“ ir suabejojau. Bet į klubus, tiesa, neleidžia. Svarbu, kad visi laikytųsi ribų. Jei negalima parduoti alkoholio –
neparduotų, negalima į klubą – neleistų. Svarbu, kad taisyklės galiotų visur. Žinoma, ir tėvų taisyklės turi atitikti realią padėtį. Neturi būti per daug ir neturi būti visai nekreipiama dėmesio.
Violeta Melnikienė,
Susiję straipsniai
