Psichologė: vaikas nepasirenka būti jautrus

„Nekreipk dėmesio“, „neverkšlenk dėl niekų“, „susirask draugų ir žaisk su jais“, „būk drąsesnis“, „ko nusiminei, ir ką gi aš čia tokio pasakiau“, – tokių ir panašių pastabų dažnai pasakome savo vaikams norėdami parodyti, kad jie be reikalo per jautriai reaguoja į tam tikras situacijas, netgi žodžius, vengia naujos aplinkos, nelengvai susidraugauja su kitais. Deja, mūsų pastabos ir paraginimai vaikui padės tiek pat, kiek padeda mums draugų ar kolegų patarimai „nesinervink“, „negalvok apie tai“.

Jautrumas – įgimta vaiko savybė

„Vaikas nepasirenka, kaip stipriai reaguoti – reakcija kyla natūraliai, kaip įgimtas nervų sistemos atsakas“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Akvilė Geležinytė.

Psichologė primena, kad jautrumas – įgimta nervų sistemos savybė stipriau jausti ir reaguoti į įvairius dirgiklius. O tie dirgikliai gali būti įvairiausi, susiję su emocijomis, garsais, vaizdais.

Remiantis psichologės Elaine Aron 2020 metais pateiktais duomenimis, apie 15–20 procentų vaikų pasižymi itin dideliu jautrumu. Šis bruožas vienodai būdingas tiek berniukams, tiek mergaitėms.

Nors jautrumas yra pastovi temperamento savybė, tačiau jo raiška gali kisti priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnio. „Pavyzdžiui, jaunesni vaikai dažnai emocijas reiškia atviriau ir intensyviau, tuo tarpu paaugliai gali jas slopinti ir laikyti savyje, nors išgyvenimai gali būti tokie pat stiprūs“, – pastebi psichologė.

Taip pat padidėjusiam jautrumui gali turėti įtakos ir aplinka, kurioje vaikas auga. Pirmiausia A. Geležinytė įvardija autoritarinį auklėjimo stilių, kuriam būdingas griežtumas, emocinio artumo trūkumas, nepatenkinami vaiko poreikiai. Taip pat įtakos turi chaotiška, saugumo stokojanti namų aplinka, ankstyvoje vaikystėje patirti traumuojantys įvykiai – netektys, sveikatos problemos.

Kaip atpažinti jautrų vaiką

Pasak psichologės, kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl ir jautrumas gali pasireikšti labai įvairiai.

Jautrus vaikas gali užduoti daugiau klausimų, domėtis gilesnėmis prasmėmis nei bendraamžiai, permąstyti įvairius patyrimus.

„Tokiam vaikui gali būti sunku priimti sprendimus, nes jis apgalvoja įvairias galimybes, įvairius galimus scenarijus, įvertina argumentus „už“ ir „prieš“, – sako A. Geležinytė.

Be to, jautrus vaikas pastebi įvairias detales, aplinkos pokyčius. Pasak psichologės, jis lėčiau prisitaiko prie naujos aplinkos, rutinos, naujų žmonių.

Jo patiriamos emocijos gali būti intensyvesnės ir ilgiau trunkančios nei kitų vaikų.

Psichologė pastebi ir stiprią empatiją, kuria pasižymi jautrus vaikas, dėl to jis lengviau susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi.

Jautrus vaikas socialinėje aplinkoje

Specialistė akcentuoja, kad jautriems vaikams gali būti nelengva socialinėje aplinkoje, ypač jei ji nesuteikia saugumo, pagarbos ir priėmimo.

„Net švelni pastaba gali įskaudinti, sukelti kaltės jausmą, apsvarstymus, ką vaikas padarė ne taip, baimę kartoti veiksmus. Ir vienkartinis nemalonus įvykis gali būti ilgai prisimenamas, sukeliantis neigiamus jausmus“,– akcentuoja psichologė.

Taip pat jautrūs vaikai gali vengti žaisti triukšmingose žaidimų aikštelėse ar bendrauti didesnėse grupėse, todėl dažniau pasirenka pasyvų stebėtojo vaidmenį. Pasak A. Geležinytės, ilgainiui tai gali mažinti priklausymo grupei patyrimą ir skatinti vienišumo jausmą.

Psichologė pabrėžia, kad netgi stiprus empatijos jausmas gali apsunkinti bendravimą: „Vaikai gali jaustis atsakingi už kitų savijautą, perimti kitų emocijas, dėl to gali tapti sunku atpažinti savo pačių emocijas bendraujant su kitais. Tada mažėja pasitikėjimas savimi ir kyla noras pasišalinti iš socialinių situacijų.“

Jos nuomone, tokios pastabos kaip „nebūk toks jautrus“ ar „nėra čia ko bijoti“ gali paskatinti vaiką slėpti savo jausmus, jis gali pasijusti „kitoks“, o tai irgi skatins vienišumą ir socialinę izoliaciją.

Kaip gali padėti tėvai

Psichologė primena, kad auginant jautrų vaiką svarbiausia kurti saugią, palaikančią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi priimamas toks, koks yra. Ji pateikia keletą patarimų tėvams.

Bendraudami su vaikais pasistenkite nenuneigti ir nenuvertinti patiriamų emocijų, tiesiog įvardinkite pastebimą jausmą, pavyzdžiui, „matau, kad tau neramu“.

Jeigu mums vaiko problema atrodo nereikšminga, tai nereiškia, kad ji tampa mažiau reikšminga ir vaikui. Pabandykite suprasti, kas nutiko, kuo galite padėti, galbūt apsikabinimu ar pabuvimu kartu. Iš esmės svarbu kartu ieškoti būdų, kurie geriausiai vaikui padėtų išbūti patiriamą emociją.

Su vaiku praleiskite kokybišką laiką užsiimdami mėgstama veikla nesinaudodami telefonu, fone nesiklausydami televizoriaus. Klausykitės aktyviai, ką vaikas kalba, užduokite papildomų klausimų.

Į namų taisyklių kūrimą įtraukite visos šeimos narius, paaiškinkite taisyklių svarbą. Palaipsniui įveskite pokyčius, o ne įgyvendinkite juos staiga.

„Visais išvardintais būdais jūs galite kurti su vaiku emocinį ryšį ir stiprinti vaiko saugumo jausmą“, – akcentuoja specialistė.

Jautrus vaikas mokykloje

Mokykla yra ta socialinė aplinka, kurioje vaikas praleidžia daug laiko ir patiria įvairių dirgiklių poveikį. A. Geležinytė siūlo keletą patarimų mokytojams, dirbantiems su itin jautriais vaikais.

Darbo vieta turėtų būti rami, pavyzdžiui, be triukšmo ir intensyvaus dirbtinio apšvietimo. Esant galimybei patartina sudaryti sąlygas darbą atlikti savarankiškai arba mažesnėje grupėje.

Vaikui labai svarbios aiškios klasės taisyklės, aiški struktūra.

Kadangi vaikai jautrūs pokyčiams, apie juos reikėtų įspėti iš anksto, pavyzdžiui, jei pamoką ves ne įprastas, o pavaduojantis mokytojas.

Jautrūs vaikai dažnai būna uždaresni, todėl reikėtų imtis iniciatyvos ir paklausti, kaip šiuo metu vaikas jaučiasi.

Būtina atsakyti į vaikų užduodamus klausimus, nors atsakymai atrodytų paprasti ir savaime suprantami. Šiais klausimais vaikai išreiškia nerimą, o mokytojų pagarbūs ir aiškūs atsakymai padeda jį sumažinti.

Prisitaikyti padeda psichologinės strategijos

Jautrumas nėra trūkumas, juk tokie vaikai yra empatiški – lengvai pastebi emocijų pokyčius ir geba įsivaizduoti, ką patiria aplinkiniai. Taip pat jie yra atidūs ir gali pastebėti tai, kas nėra išsakoma žodžiais. Tarpusavio santykiuose dažniausiai būna nuoširdūs, siekia gilaus ir stipraus emocinio ryšio. Taip pat jautresni asmenys pasižymi kūrybiškumu, estetikos pajautimu.

Taigi, pasak psichologės, jautrumą reikėtų siekti ne pašalinti ar pakeisti, o pabandyti suprasti, įžvelgti šio bruožo privalumus ir padėti prisitaikyti kasdieniniame gyvenime.

Labai svarbu ugdyti vaikų emocinį intelektą – gebėjimą atpažinti, įvardinti, suprasti ir tinkamai išreikšti savo emocijas.

„Gali būti naudingi savireguliaciją stiprinantys užsiėmimai, tokie kaip fizinis aktyvumas, meditacija ar joga. Galima taikyti ir kognityvinės elgesio analizės metodus, pavyzdžiui, automatinių minčių atpažinimą, savistabą“, – pataria A. Geležinytė.

Ji pabrėžia, kad svarbu mokyti vaiką priimti sprendimus, kurie neprieštarautų turimoms vertybėms, poreikiams ir asmeninėms riboms.