Vasarą judame daugiau, bet ne visada teisingai: ką kūnas bando pasakyti

Atėjus šiltajam sezonui žmonės instinktyviai keičia režimą. Po žiemos sėdėjimo prie ekranų staiga atsiranda bėgimas, dviračiai, tinklinis paplūdimyje, ilgi pasivaikščiojimai ir sodų darbai nuo ryto iki sutemų. Kūnas to tarsi laukė – bet ne visada yra tam pasiruošęs. 

Traumatologai ir judėjimo specialistai birželį–rugpjūtį fiksuoja pačią didžiausią kreipimųsi bangą. Ne dėl to, kad vasara pavojinga, o dėl to, kad žmonės pereina nuo minimalaus aktyvumo prie intensyvaus per kelias dienas, neduodami kūnui laiko prisitaikyti. Devynis mėnesius raumenys ir sąnariai dirbo minimalia apkrova – ir staiga iš jų pareikalaujama visko iš karto.

Trys vasaros scenarijai, kuriuos atpažins daugelis

Pirmas – savaitgalio sportininkas. Visą savaitę dirba sėdimą darbą, o šeštadienį lekia žaisti krepšinį ar bėgti dešimt kilometrų. Pirmą kartą viskas gerai. Antrą – irgi. Trečią – kelis ar pėdą perveria skausmas, kuris nesitraukia.

Antras – sodo entuziastas. Pasilenkimai, kėlimas, kartojami judesiai toje pačioje pozicijoje valandų valandas. Ravėjimas, kasimas, sodinimas – visa tai atrodo kaip lengvas darbas, bet stuburo požiūriu tai intensyvus krūvis su nuolatiniu lenkimu. Apatinis stuburas apie tai primena kitą rytą, bet žmogus nusprendžia „pereisią savaime". Po mėnesio – lėtinis diskomfortas, kuris trukdo net sėdėti.

Trečias – atostogininkas. Ilga kelionė automobiliu, nepatogūs čiužiniai, staigiai padidėjęs ėjimo atstumas. Sprando ir nugaros raumenys reaguoja sustingimu, kuris kartais užsitęsia ilgiau nei pačios atostogos.

Kas skiria laikiną raumenų skausmą nuo signalo

Raumenų skausmas po neįprasto krūvio – normalu. Jis atsiranda per 24–48 valandas ir praeina per keletą dienų. Tačiau yra keletas ženklų, kurie rodo ką nors daugiau nei paprastą „perdirbimą":

Skausmas lokalizuotas viename taške ir nesikeičia keičiant padėtį. Diskomfortas trunka ilgiau nei savaitę. Atsiranda tirpimas, dilgčiojimas ar silpnumas galūnėje. Judesio amplitudė sumažėja ir negrįžta.

Tokiais atvejais laukimas retai padeda – dažniau priešingai, kūnas pradeda kompensuoti, perkeldamas apkrovą kitiems raumenims, ir problema plečiasi.

Kodėl vasarą ypač svarbu neignoruoti kūno

Vasara – trumpa. Lietuvoje aktyvaus lauko sezono turime keturis–penkis mėnesius. Praleisti juos su skausmu ar baime judėti reiškia prarasti tą laiką, kurio kitą pusmetį tiesiog nebus.

Paradoksas tame, kad dažnai pakanka vienos–dviejų konsultacijų, kad situacija pasikeistų. Kineziterapeutas gali įvertinti, kurios grandys silpniausios, ir parinkti kelis tikslinius pratimus, kurie leis mėgautis vasara be nuolatinio nerimavimo dėl kūno. Tai ne gydymas ilgiems mėnesiams – greičiau diagnostinis žvilgsnis, kuris padeda suprasti, ką galima daryti ir ko geriau vengti.

Ne grandiozinė programa, ne mėnesių kursas – kartais tiesiog kompetentingas žvilgsnis į tai, kaip judame ir kur kompensuojame.

Vienas principas visam sezonui

Geriausia vasaros strategija kūnui – laipsniškumas. Pirma savaitė – pusė norimos apkrovos. Antra — du trečdaliai. Trečia – pilna norma. Skamba nuobodžiai, bet būtent šis principas skiria žmones, kurie visą vasarą aktyvūs, nuo tų, kurie po pirmojo savaitgalio grįžta prie sėdėjimo su ledukais ant kelio.

O jei kūnas jau siunčia signalus – jų nereikėtų nutildyti vaistais. Verta juos išgirsti, suprasti priežastį ir veikti, kol sezonas dar tik prasideda. Vasara per trumpa, kad ją praleistume su ledukais ant peties ir pasiteisinimais, jog „dar ne taip blogai". Kūnas pats pasako, kada jam reikia pagalbos – klausimas tik, ar mes klausome.