Priklausomų asmenų slauga - iššūkiai ir kasdienybė

Bendro profilio ligoninės kratosi apsvaigusių, abstinencijos būklės priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų asmenų dėl jų neprognozuojamo elgesio ir atgrasios išvaizdos. Tačiau yra įstaigų, kur jie laukiami, jais rūpinamasi, jie slaugomi, glostomi, juos už rankos nuveda nusiprausti, jie skatinami gydytis ir keisti gyvenimo būdą. Tačiau jauni studijas baigę slaugytojai priklausomybės centruose ilgai neužsibūna. Kodėl?..

Reklama

Sulaukia užuojautos

Klaipėdos priklausomybės ligų centro (KPLC) I stacionarinio skyriaus slaugytoja Sonata Jankauskienė sako iš aplinkinių neretai sulaukianti užuojautos  ir klausimų, ar jai nebaisu  dirbti su „tais klientais“. Visuomenėje dar gajūs stereotipai, kad girtaujantys žmonės būtinai turi būti agresyvūs ir pavojingi. Tiesa, būna atvejų, kai pacientai elgiasi netaktiškai, su keiksmais išsako nepagrįstus reikalavimus, tačiau tokie atvejai nėra dažni.

KPLC  II stacionarinio skyriaus vyresniosios slaugytojos Nelės Slatvickajos nuomone, visuomenės nepakantumas priklausomiems žmonėms iš dalies yra suprantamas, nes nuo jų elgesio žmonės kartais nukenčia. Slaugytoja pabrėžė, kad norint padėti priklausomam žmogui gydytis, būtina suprasti, kad neteisingas elgesys yra sąlygotas ligos, agresija ir kita destrukcija kyla iš paciento sutrikimo, o ne iš jo laisvos valios.

Vilniaus priklausomybės ligų centro II priklausomybių psichiatrijos skyriaus vyriausioji slaugytoja Bronislava Sartakova pastebėjo, kad visuomenės nuomonė apie priklausomus asmenis keičiasi: anksčiau žmonės klausdavo,  ar ji nebijanti dirbti su girtuokliais, o  šiandien vis dažniau sulaukia klausimų apie teikiamos pagalbos ypatumus ir efektyvumą.

„VIP“ pacientai

Siekiant paskatinti žmones kreiptis pagalbos dėl priklausomybės ligų, įstatymo nustatyta tvarka yra sudarytos sąlygos gydytis neatskleidžiant asmens tapatybės. Tačiau, N. Slatvickajos pastebėjimu, narkotikų vartojimas yra  itin kruopščiai slepiamas ir žmonės,  kurie eina atsakingas pareigas ar yra gerai žinomi visuomenėje, bijodami viešumo vengia gydytis priklausomybės ligų centruose, kitose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ir renkasi privačias paslaugas teikiančius specialistus.

Priklausomybės nuo alkoholio atveju priešingai – daugėja žmonių, ypač jaunų, kurie pagalbos ieško nepaisydami savo pareigų, nelaukdami rimtų socialinių, teisinių ar sveikatos problemų.

B. Sartakova pastebėjo, kad einantys atsakingas pareigas ar turtingi pacientai, pagaliau pasiryžę kreiptis pagalbos, gydymąsi įvardina kaip katastrofą, nes žlunga jų pačių susikurtas aukšto socialinio statuso įvaizdis. Slaugytojos vaidmuo yra padėti pacientui suvokti, kad prieš ligą visi yra lygūs, kad katastrofa yra girtauti, o ne gydytis.

Angelas baltu chalatu

Pacientai, kalbėdami apie teikiamų paslaugų kokybę, pirmiausia išskiria slaugytojų dėmesingumą ir pagarbų elgesį.

„Galvojau, kad numiriau, nes atsimerkęs pamačiau šalia sėdintį baltą angelą, laikantį mane už rankos. Tik po kelių akimirkų suvokiau, kad tai seselė. Vėl užsimerkiau ir apsimečiau, kad dar nepabudau, nes bijojau, kad ji tada paleis mano ranką ir paliks vieną palatoje. Negalėjau patikėti, kad esu vertas tokio dėmesio, nes dauguma žmonių mane niekino ir dažnas buvęs draugas ar giminaitis net rankos man nepaduodavo pasisveikinti“, - pasakojo pacientas, kuris atsipeikejo priklausomybės ligų centre, kai jį už parankių gydytis atvedė artimieji.

S. Jankauskienė prasitarė, kad ne tik ranką palaiko, bet ir galvą pacientams paglosto, išklauso verksmingas istorijas, paguodžia lyg mažus vaikus. Priklausomų žmonių sveikimo kokybė labai priklauso nuo asmens savigarbos lygio, ir slaugytoja, parodydama dėmesį bei pagarbą, gali ženkliai padėti žmogui sveikti psichologine, dvasine prasme. Priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų šiandien tebėra stigmatizuotos ligos, kurios pirmiausia susijusios su kalte ir gėda.

„Baikit gėdytis ir džiaukitės, kad papuolėte į ligoninę, nes turite šansą susitvarkyti gyvenimą“, – tai įprastas išsigandusius ir  susigūžusius pacientus padrąsinantis slaugytojos S. Jankauskienės sakinys.

Kalbėdamos apie  priklausomų nuo alkoholio žmonių nusiskundimus slaugytojos pabrėžė, kad tokie teiginiai, kaip „viskas, mirštu“, nėra iš piršto laužti, nes abstinencijos būklė po ilgalaikio alkoholio vartojimo yra pavojinga žmogaus gyvybei dėl dehidratacijos, intoksikacijos, bendro organizmo išsekimo. Be to, dažnas pacientas turi įvairių somatinių sveikatos sutrikimų, kurie po ilgalaikio girtavimo paūmėja, todėl slaugytoja turi nuolat stebėti ir vertinti  paciento būklę.

Slaugytoja naktimis ir poilsio dienomis jos dirba be gydytojų ir atsakomybė už paciento būklės vertinimą bei gydymo koregavimą  pagal paskirtą schemą gula ant jos pečių.

Nemotyvuotų pacientų gydymas

Dažnas priklausomas žmogus į ligoninė atsigula ne tam, kad pradėtų gydytis, o kad laikinai pasislėptų, siekdamas išvengti socialinių, teisinių ar kitų problemų.

N. Slatvickajos teigimu, neretai pacientai simuliuoja ligas, vengia paskirto gydymo, nesilaiko skyriaus vidaus tvarkos ir taisyklių, todėl viena svarbių slaugytojo funkcijų yra kontroliuoti nustatyto gydymo plano laikymąsi. Slaugytojui labai svarbi kantrybė, mokėjimas išklausyti pacientą, būti reikliam ir nepasiduoti manipuliaciniam pacientų elgesiui.

Remiantis tyrimais, apie 80 proc. pacientų, priklausomų nuo narkotikų, diagnozuojami ir gretutiniai psichikos sutrikimai. Dažnas pacientas turi ne vieną teistumą ir slaugytojų bei kitų specialistų bendravimas su tokiais pacientais yra apsunkintas kriminalinės pacientų praeities.

Dalis pacientų, po kelių parų fiziškai atsigavę, puola išsirašyti ir lekia tvarkyti asmeninius ar darbinius reikalus, kurių neatliko per girtavimą, - pasakoja S. Jankauskienė. Dauguma tokių po kelių dienų ar savaičių vėl užgeria ir sugrįžta. Slaugytoja prisipažino, kad kartais apima trumpalaikis nusivylimas, nes tiek darbo ir pastangų įdėta, siekiant pagerinti  žmogaus sveikatos būklę, o jis išėjęs iš ligoninės pirmiausia lekia svaigintis. Ligos recidyvai yra dažnas reiškinys, dalis pacientų savo priklausomybę  suvokia tik po kelių ar keliolikos bandymų gydytis.

Vilniaus priklausomybės ligų centro vyriausiosios slaugytojos B. Sartakovos nuomone, vienas svarbiausių slaugytojos teikiamų paslaugų aspektų yra sveikatingumo mokymas: supažindinti pacientus su ligos eiga, padėti suvokti, kad fizinės būklės atkūrimas yra ne pagijimas, o ilgalaikio sveikimo pradžia, skatinti nemotyvuotus pacientus gydytis ir keisti gyvenimo būdą, lankyti savigalbos grupę ar  vykti į ilgalaikės reabilitacijos bendruomenę.

Gėlės ir šokoladas

Kokie motyvai slaugytojas skatina dirbti šį darbą? S. Jankauskienė pabrėžė, jog tai pozityvus darbas: išsekęs, vos paeinantis, nusivylęs savimi ir gyvenimu pacientas po kelių dienų jau laksto koridoriais, jo akyse sužimba viltis, kad gyvenimą įmanoma susitvarkyti. Dalis pacientų, išreikšdami dėkingumą, po gydymo atneša saldainių ar gėlę.

B. Sartakova teigė neretai išbaranti pacientus, kad jie, sukrapštę paskutinius centus, bando pasigerinti slaugytojai  įteikdami šokolado plytelę – geriau namo parneštų duonos kepalą. Geriausia padėka – kad pacientas supranta savo problemas ir yra pasiryžęs keisti gyvenimo būdą.

„Susitvarkę gyvenimą pacientai mums lyg juodi perlai, kurie yra labai reti, tačiau ypač brangūs, nes matome labai ryškius pasikeitimus, kai išsekęs fiziškai ir dvasiškai, nusivylęs gyvenimu, asocialus, aplinkinių atstumtas žmogus tampa tvarkingu, atsakingu visuomenės nariu“, - sakė  N. Slatvickaja.

Jauni slaugytojai ilgai neužsibūna

B. Sartakova išsakė nuogąstavimus, jog greitai nebebus kam dirbti, nes jaunos slaugytojos vengia mažai apmokamo darbo priklausomybės ligų centruose. Tos slaugytojos, kurios dirba daug metų, darbe pasilieka, nes šis darbas joms „prie širdies“, nors dažna nusiskundžia, kad vien idėjomis gyventi darosi vis sunkiau.

N. Slatvickaja pastebėjo, kad studijas baigusios slaugytojos, kurios ateina dirbti, ilgai neužsibūna, nes pamačiusios darbo specifiką ir  atlyginimus, kurie  už etatą „ant popieriaus“ yra tik 374 eurai (1293 Lt), tuoj ieško darbo kitur.

Jos nuomone, priklausomybės ligų gydymas nelaikomas prestižine sritimi ir kiekvienas naujai atėjęs į postą ministras pirmiausia puola rūpintis didžiųjų ligoninių reikalais, kardiologijos ar mikrochirurgijos sritimis, o kai ateina eilė priklausomybės ligoms – baigiasi kadencija.

Kol nepasikeis ministrų ir kitų sveikatos apsaugos sistemos atsakingų pareigūnų požiūris į priklausomybės ligomis sergančių žmonių gydymo organizavimą ir jo svarbą, tikėtis permainų finansavimo srityje mažai tikėtina.