Po šaukštą medaus – kasdien ir visus metus
Laukuose ir miškuose - pats bičių dūzgimas, o bitininkai jau ragina mėgautis šviežiu sveikatos šaltiniu ir kaupti atsargas žiemai: medus neretai išgelbsti nuo peršalimo ligų ir yra rekomenduojamas ne vienos ligos atveju.va
„Turbūt kiekvienuose namuose galima atrasti medaus, o ir gerti natūralias žolelių arbatas darosi vis populiariau. Tik labai svarbu žinoti, kaip nusipirkti kokybišką medų bei kokių ir kada žolelių galima prisirinkti, užsiauginti. Literatūros apie tai – daug. Tačiau geriausi patarimai ir informacija, manau, perduodama žodžiu“, - sakė Rūdaičių kultūros skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė.
Ji rūdaitiškius pakvietė į pavakarojimą „Medaus ir žolynų galia“, kuriame vakaro svečiai ne tik stebėjosi mokytojos Elenos Šimkuvienės per 14 metų surinkta bičių kolekcija, turinčia 1 tūkst. eksponatų, klausėsi Rūdaičių kultūros skyriaus vaikų folkloro ansamblio dainų, bet ir mokėsi, kaip gaminti natūralias arbatas, rinktis tinkamą medų.
Kartu su rūdaitiškiais degustuodama žolelių arbatą, miškininkė Palmira Lipskienė papasakojo, kada geriausiai rinkti tam tikras žoles – dilgėles, jonažoles, kraujažoles, liepos žiedus, kitus sveikatai naudingus augalus. Ne vienerius metus gydomosiomis žolių savybėmis besidominti moteris patarė prieš renkant augalus pasidomėti, kada tinkamiausias metas juos skinti, kurios augalo dalys yra naudingiausios. Žolininkė vakaro dalyvius įspėjo vaistinių augalų neperdžiovinti – tada jie netenką didžiosios dalies savo vertingųjų savybių.
Pasak jos, vaistažoles svarbu džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, neleidžiant, kad žoles pasiektų tiesioginiai saulės spinduliai.
Savo žoliavimo patirtimi dalijosi ir rūdaitiškė Irena Ronkaitienė. Anot jos, vaistingųjų augalų pilni ne tik miškai ir pievos. Vaistažolių, taip populiarių vaistinėse ir nepigiai kainuojančių, lengvai galima užsiauginti ir savo darže. Moteris paragino lysvėse pasisodinti melisos, mėtos, raudonėlio, medetkų.
Renginyje dalyvavusi bitininkė Violeta Šedienė teigė, kad dar didesnių galių vaistažolės įgauna vartojamos kartu su medumi. Tik svarbu šio vertingo produkto įsigyti iš patikimų bitininkų ir žinoti, kokio konkrečiai medaus reikia.
„Medus būna pavasarinis, vasarinis ir vasaros pabaigos. Kiekvienos rūšies medus turi skirtingų savybių, medžiagų. Vertingas yra tik natūralus medus. Neprofesionalui sudėtinga atskirti, ar parduodamas medus yra kokybiškas, šviežias, tikras. Todėl pirmasis patarimas prieš perkant medų – išsirinkti patikimą pardavėją. Geriausia medų pirkti iš pažįstamo bitininko.
Pasitikėjimas yra pagrindinis kokybės garantas. Verta įsiminti, kad skysto medaus galima įsigyti pavasarį ir vasarą. Jei žiemą siūlomas skystas medus – jis arba dirbtinis, arba atitirpdytas. Tirpinant medų žūsta labai daug jo vertingų savybių“, - teigė V.Šedienė.
Bitininkė pastebėjo, kad pirkdami medų, žmonės kartais išsigąsta, kad susikristalizavęs medus paviršiuje turi baltą plutą, kur ne kur jo konsistenciją perskrodžia tokio pat baltumo pleištai. Pasak V.Šedienės, ši balta pluta yra gero medaus rodiklis.
Derėtų atkreipti dėmesį, ir į kokią tarą supiltas medus. Jį geriausia laikyti stikliniuose induose, kuriuos patariama
padėti tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Jokiu būdu medaus negalima pilti į metalinius bei molinius indus, nes glazūroje yra švino.
„Dar reikia žinoti, kad medus skirstomas ne tik pagal jo surinkimo laiką, nuo kurio priklauso jo savybės, bet ir pagal augalus. Būna grikių, viržių, liepų, dobilų bei kitų augalų medus. Vaismedžių medus yra šviesiai geltonas, kristalizuodamasis dar pašviesėja. Šviežias aviečių medus gali būti gelsvas su žalios spalvos atspalviu arba visiškai tamsus. Kiaulpienių medus yra aukso geltonumo ir kvapnus. Dobilų medus – šviesiai geltonas, kietėdamas pabąla, kaip ir rapsų. Liepų medus gali būti gelsvai žalsvas, o viržių – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu. Miško medus turi aitrų skonį. Jei medus sunešamas iš vienos rūšies augalų, jis yra monoflorinis. Jei maišytas – poliflorinis. Turbūt pati vertingiausia medaus rūšis yra lipčius. Tai medus, gautas iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų, likusių ant augalų. Turbūt ne vienas esame pastebėję, kaip vasarą nuo medžių varva lipnus skystis. Tai ir yra lipčius, turintis gausybę naudingų mineralų“, - pasakojo V.Šedienė.
Lipčiaus dar teks palaukti – jis renkamas birželio mėnesį, o štai pavasarį surinktą medų reikia valgyti dabar ir stiklainį - kitą pasidėti žiemai. Anot V.Šedienės, pavasarinis medus yra tinkamiausias peršalimo ligoms gydyti. Peršalus taip pat naudinga valgyti liepų medų.
Grikių medų patariama skanauti, kai trūksta geležies, kamuoja mažakraujystė. Bet koks medus gali sumažinti skrandžio rūgštingumą. Esant per dideliam rūgštingumui medus tirpinamas šiltame vandenyje ir vartojamas praėjus dviem valandoms po valgio. O štai trūkstant rūgšties, medus tirpinamas šaltame vandenyje ir geriamas likus 10 minučių iki valgio. Medumi gydoma ir skrandžio opaligė, šis produktas mažina vidurių užkietėjimą, gerina kepenų funkciją, skatina tulžies nutekėjimą. Vakare vartojamas medus pagerina miegą.
„Kuo medus tamsesnis, tuo jis turi daugiau mineralų. Vadinasi, tuo stipriau medus veikia imuninę sistemą. Gerai medų valgyti susirgus, tačiau dar geriau jį vartoti, kai esi sveikas. Valgomąjį šaukštą medaus patarčiau suvalgyti kasdien. Vargu, ar medaus įmanoma perdozuoti. Jei jį įtraukiame į kasdieninį maisto racioną, palepiname kūną reikiamais vitaminais bei mineralais. Taip pat rekomenduojama pasitarus su specialistais vartoti ir kitų bičių produktų. Pavyzdžiui, žiedadulkių. Jos turi dar daugiau naudingų ir gydomųjų savybių. Ne be reikalo medus vadinamas bičių šiaudais, o žiedadulkės – duona“, - sakė V.Šedienė.
Diana Jomantaitė
Susiję straipsniai
